Nedidelio pieno ūkio savininkai Renata ir Mindaugas Vilimai pripažįsta – problemų apstu, tačiau viską mesti, kaip padarė kai kurie Kupiškio krašto ar kitų Lietuvos regionų pienininkai, nėra taip paprasta.

Vilimai gyvena ir ūkininkauja Migonyse, Šimonių seniūnijoje, visai šalia Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimtinės – paminklas garsiam XVIII a. Lietuvos architektui stovi toje vietoje, kur caro laikais buvo M. Vilimo prosenelių dūminė pirkia. Čia gyveno ir daugiau Mindaugo giminių, tad jam šios vietos mielos ir brangios. Nuo vaikystės Migonyse gyvena ir iš Anykščių krašto kilusi Renata.

Ūkininkauti jie pradėjo bendro gyvenimo pradžioje. Kaip ir dauguma to meto ūkininkų – su pora karvių ir 3 ha žemės. Dabar laiko 25 melžiamas karves, 15 jaunų telyčių pakaitai, 12 avilių. Šeima turi 70 ha žemės, skirtos žolynams ir ganykloms.

Sunkus darbas ūkyje Renatą ir Mindaugą neretai verčia svarstyti, ar tikrai to reikia? R. Vilimienė, pasirinkusi aktyvios ūkininkės kelią, ir visuomenine veikla bando ieškoti būdų, kaip pakeisti pieno sektoriaus padėtį – ji išrinkta Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) vadove. Abu sutuoktiniai turi visuomeninių pareigų ir savo kaime: Mindaugas yra Migonių seniūnaitis, o Renata – Migonių kaimo bendruomenės pirmininkė.

Pieno perdirbimo atsisakė

Vilimai rimčiau plėtoti pieno ūkį ėmėsi 2005 m. Tuomet turėjo 8 rankomis melžiamas karves, gavo pirmąją ES paramą pagal BPD programą pieno ūkio standartams įgyvendinti. Karves pradėjo melžti mechanizuotai.

„Pirmą mėnesį grįžusios iš fermos manęs neapleisdavo jausmas, kad kažko nepadariau, kad karvės nemelžtos“, – juokiasi anuos laikus prisiminusi Renata. Mechanizuotas melžimas, nors ir į bidonėlius, taip palengvino moters gyvenimą, kad šeima pradėjo plėsti veiklą, ėmėsi ir pieno perdirbimo – gamino pieno produktus ir vežė juos parduoti į Kupiškį.

„Tuomet priėjome prie išvados, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Vienu metu būti ūkininku, gamintoju ir prekybininku gal ir įmanoma, jeigu turi 1–2 karves, bet iš tokio kiekio šeima neišgyvens. Mūsų atveju, kai turėjome 8 karves, tai buvo pernelyg sunku fiziškai – pamelžti, pašerti gyvulius, pagaminti produkciją, patiems kas antrą dieną vežti į Kupiškį ir parduoti. Uždirbtų pinigų mums pakako pragyventi su vaikais, bet samdyti žmonių – ne. O tuo metu dar buvo norinčių dirbti ir samdyti buvo ką, kitaip negu dabar“, – pasakoja vieną ūkininkavimo periodų R. Vilimienė.

Kai 2011 m. jie gavo ES paramą ūkiui modernizuoti, prasidėjo kitas veiklos etapas – melžimas į pieno liniją ir ūkio plėtra. Banda padidėjo iki 25 karvių – tiek, kiek yra vietos tvarte ir kiek užtenka pagaminti žolinių pašarų iš turimos žemės. Javų neaugina – gyvuliams grūdus perka.

Renata melžia karves pati, padeda netoliese gyvenanti mama. „Melžiu karves ir klausausi su ausinėmis Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdžio – laiko sutaupau. Galėtų ir visus teisės aktus įgarsinti“, – šypsosi ji.

Žalųjų bandą papildė simentalių karvės

Kadangi daugiau bandos didinti neturi nei finansinių, nei technologinių galimybių, Renata su vyru nutarė didinti karvių produktyvumą ir pieno kokybę, gerindami jų genetiką ir šėrimą.

Banda holšteinizuojama, savo žaląsias, kurios dominuoja bandoje, Renata sėklina su žalmargiais holšteinais. Pernai Vilimai nusipirko ir kelias pieninės krypties simentalių veislės karves iš vieno didelio Prienų r. ūkio, nutarusio nutraukti veiklą. Bandos naujokės padidino pieno baltymingumą. „To mums ir reikėjo, tad pirkinys tikrai pasiteisino, – džiaugiasi ūkininkė. – Žinoma, pieno baltymingumui didinti reikia ir atitinkamo raciono – visur turi atlikti namų darbus. Į pievas paleista simentalių veislės karvė be specialių priedų labai baltymingo pieno neduos.“

Į specialistų sudarytą racioną, be žolinių pašarų, kukurūzų, kviečių, miežių, dar įeina įvairūs pieno baltymingumą didinantys priedai, sojos. „Penkias tonas koncentruotųjų pašarų sušėrėme per 2 mėnesius – šėrimas labai brangus“, – atsidūsta R. Vilimienė. Tačiau karvės už tai atsilygina – vidutinis karvės metinis produktyvumas jau siekia 8,5–9 t pieno.

Ar brangių priedų pirkimas atsiperka pagal dabartinę pieno supirkimo kainą, Renata dar negali pasakyti, bet produktyvumas ir baltymingumas didėja. Ji atidžiai analizuoja pieno tyrimus, žiūri, ko galbūt trūksta bandai, kartą per metus daro ir pašarų tyrimus, atsižvelgiant į tai gaminami ir pašarai.

Karvės ilgaamžės, vidutiniškai gyvena 6 laktacijas. Anksčiau jos tarnavo dar ilgiau – Renata pastebi, kad padidėjęs produktyvumas trumpina karvių tarnavimo laiką. Ji neabejoja, kad sveikatingumui didelės įtakos turi ganymas – ganyklose piendavės, sako ūkininkė, „tarsi pražysta“. Mindaugas itin džiaugiasi funkcionalia ir patogia mobilia melžimo aikštele, kurią pirko parodoje.

Jau keletą metų karvės veršiuojasi visus metus, tad pieno kiekis nesvyruoja. Tai, pasak Renatos, irgi gerai atliktų namų darbų rezultatas.

Ūkininkai turi 12 ha durpyno, kuriame net per sausrą būna drėgmės – čia gyvulius galima labai anksti išleisti ganytis. Šiemet užtrūkusias karves dienomis ganyti pradėjo kovą, tik nakčiai pargindavo į tvartą – ganyklos netoli namų. Dabar ganyklose žaliuoja vešli žolė – po dvejų metų skaudžiai smogusių sausrų, kai teko papildomai pirkti pašarų, šiemet ūkininkų akys pievomis gėrisi, labai gražiai auga pernai pasėtas naujas 10 ha žolynas.

Atnaujindami pašarinius žolynus, Vilimai įsėja avižų, žirnių ir 5 rūšių žolių mišinį, kurį sunaudoja pašarams. Pasak Mindaugo, juos pasėti kainuoja brangiau negu grūdus, bet jeigu atsėtų žolynus be mišinio, tai ir žymėto dyzelino negautų. O žemės jų krašte nėra derlingos, našumas 32–36 balai, vyrauja smėlynai. Anksčiau jos buvo traktuojamos kaip nederlingos, bet, įstojus į ES, šį statusą kažkodėl prarado.

Kai prieš 5 metus Mindaugas įsigijo specialią dujinę patranką, kuri garsu nubaido laukinius žvėris, nuo vilkų nenukentėjo nė vienas veršelis. O vienais metais vilkai Migonyse išpjovė 25 veršius, du Vilimų gyvulius išpjovė beveik namų kieme. „Aplink miškai – Šimonių, Vidugirių girios, daug ir mažesnių miškų, vilkų yra daug, – sako M. Vilimas. – Pernai patrankos nejungėme, tai vilkai vėl pasirodė netoliese. Medžiotojai patarė daryti pertrauką, nes, sako, užaugo vilkų karta, kuri jau įprato prie patrankos garso.“

Galvosūkis: kam perduoti ūkį?

Renata ir Mindaugas įsitikinę, kad karvių iki šiol neatsisakė dėl prisirišimo, nes maistui jiedu užsidirbtų ir lengvesniu darbu. „Visos mūsų karvės turi vardus, jos tarsi šeimos nariai. Tai nėra gerai, nes kas bus, kai ta diena ateis? O ji ateis. Juk turime skaičiuoti pinigus“, – konstatuoja ūkininkė.

Dirba tik dviese, darbininkų samdyti negali, o uždarbis – jeigu sąskaitose „galai sueina“, tai ir viskas. Mindaugas dar dirba gaisrinėje – budi kas ketvirtą parą. „Mes visą gyvenimą karantine. Per pandemiją mums niekas nepasikeitė“, – vaizdžiai palygina darbą vidutiniame šeimos pieno ūkyje Renata. Todėl jie su Mindaugu svarsto įvairius tolesnės veiklos variantus. Išnuomoję 70 ha žemės, kurios daug kam reikia, jie užsidirbtų beveik tiek pat, kiek gauna už pieną. Tik be jokio vargo.

„Taigi, turime du kelius. Vienas – toliau vargti pieno ūkyje. Tik svarstome, ar mums to reikia? Vaikai jau užauginti, savarankiški. Antrasis – išnuomoti žemę ir nieko neveikti, tik mums tai atrodo parazitavimas“, – svarsto Vilimai. Į augalininkystę pereiti irgi neišeitų – visa technika pritaikyta pieno ūkiui, šienavimui, be to, ir žemės per mažai. Mėsinės galvijininkystės sektorius, anot M. Vilimo, sprendžia ne mažesnes problemas negu pienininkai, nebent turėtum veislinį ūkį ir grynaveislę bandą.

Jeigu ir neatsisakys pieno ūkio, tai jo plėtros, tikina Migonių ūkininkai, tikrai nebus. „Gali būti, kad nertume į gilesnius vandenis, rašytume projektus ir modernizuotume, plėstume ūkį net esant tokioms pieno supirkimo kainoms vienu atveju – jeigu bent vienas iš vaikų planuotų kada nors grįžti gyventi į kaimą. Bet vaikai, nors baigę Žemės ūkio akademiją, kuria gyvenimus mieste ir į kaimą gyventi negrįš, dukra Greta apskritai gyvena Nyderlanduose, – sako R. Vilimienė. – Tačiau jeigu sūnus pasakytų – darome, padėsiu dabar kiek galėsiu, o vėliau grįšiu tęsti jūsų pradėtų darbų, tikrai modernizuočiau ūkį. Bet jis tokių planų neturi, nors ir padeda darbus nudirbti. Mano vyras taip pat nemano, kad būtų verta užsikrauti tokią naštą.“

Tik teisinga kooperacija gali išgelbėti smulkųjį ūkį

Vilimai pieną priduoda vietiniam kooperatyvui. Ilgus metus pieną tiekę vienam iš stambiųjų perdirbėjų, pernai jie kartu su dar dviem kaimyniniais ūkiais į Lietuvą pasikvietė Latvijos perdirbėjus – su jais sėkmingai dirbo pusę metų, deja, daugiau norinčiųjų neatsirado ir latviams nebeapsimokėjo čia atvažiuoti. Renata trauko pečiais: „Latviai mokėjo gerokai daugiau. Mūsų apylinkių ūkininkai iš pradžių irgi entuziastingai sutiko jiems parduoti pieną, tačiau pasidavė tikslingam spaudimui, kad išėjus kelio atgal nebus.“

Taip buvo prarasta gera galimybė už pieną gauti didesnę kainą. O kupiškėnai buvo ir nuvažiavę pas latvius, apžiūrėjo įmonę. Dairėsi ir sandėliuojamų sūrių, nes Lietuvos perdirbėjai nuolat kalba, kad nėra kur dėti produkcijos, viską gamina į sandėlius. Tačiau pamatė tik kelias lentynas su sūriais – įmonė gamina tiek, kiek turi užsakymų.

„Tik kooperacija gali išgelbėti smulkų ūkį, bet kooperacija turi būti teisinga. Pirmiausia reikia išgryninti, kurie kooperatyvai yra tikri, o kurie tik perpardavinėtojai. Ir parama trumposioms maisto tiekimo grandinėms turėtų būti labiausiai nukreipta kooperatyvams, kad jie galėtų perdirbti pieną, o ne tik jį perparduoti“, – dėsto mintis R. Vilimienė.

Mindaugas jai pritaria. „Jeigu nebus mūsų, smulkių ir vidutinių ūkių, nereikės daugelio firmų, kurios mums mala grūdus, tiekia priedus ir visa kita. Didieji ūkiai turi savo malūnus, o reikiamus priedus užsisakys patys tiesiai iš gamintojų ir nereikės jiems tarpininkų“, – konkretizuoja ūkininkas.

Renata stebisi perdirbėjų skundais, kad labai brangu išlaikyti pieno surinkimo punktus – neva jų išlaikymas kainuoja 8 ct nuo litro pieno. „Jeigu perdirbėjai mokėtų visiems vienodą kainą ir sąskaitoje parašytų, kad 8 centai nuo litro nuskaičiuojami už teikiamą paslaugą, kiekvienas bėgte nubėgtų nusipirkti pieno šaldytuvą“, – teigia R. Vilimienė. Ir logistika organizuojama neracionaliai – į jų kaimą atvažiuoja 4 įmonių pienvežiai, buvo laikas, kai važiavo ir šeši. O logistikos kaštų skaičiavimas – apskritai neaiškus.

Mindaugo įsitikinimu, vidutiniai ūkiai yra strateginis dalykas, kalbant apie žmonių aprūpinimą maistu, todėl jie neturėtų būti diskriminuojami, mokant jiems mažesnę pieno kainą už litrą. „Mokėtų teisingą kainą už pieną ir mums nereikėtų jokių išmokų“, – reziumuoja Vilimai ir priduria, kad jų pieno savikaina panaši kaip bendrovių – elektra, kuras, pašarų priedai kainuoja tiek pat, o pašarus bendrovės pasigamina net pigiau, nes Vilimai ir grūdus turi pirkti. O kaina už tą patį pieną skiriasi labai daug.

Atgaivą teikia medkopis

Pienininkystė Migonyse dar gyva. Važiuojant Vedrupio gatve, Vilimai rodo – štai, kairėje, ūkininkė laiko 30 karvių, kita – 15, gatvės gale gyvenančios Mindaugo sesers ūkyje – 18 piendavių.

Nuo kelio Viešintos–Kupiškis į Migonis tiesiamas naujas asfaltas, tvarkomas vandentiekis, yra pačių gyventojų padaryti giluminiai gręžiniai, bet M. Vilimas, Migonių seniūnaitis, retoriškai klausia – kiek ilgai dar viso to reikės? Kaime prieš 15 metų augo 22 vaikai, dabar tarp 106 apylinkės gyventojų jų nėra nė vieno. Migonyse gyveno kelios Mindaugo šeimos kartos, jam viskas čia sava ir artima, dėl to tik dar skaudžiau, kad, jo žodžiais, čia viskas pasmerkta. „Gaila, kad politikų kalbos skiriasi nuo darbų, pastangų išsaugoti kaimą kol kas nesimato“, – atviras seniūnaitis.

Renata nusijuokia, kad jų šeimoje yra optimistas ir pesimistas. Tačiau kalbai pasisukus apie bites, Mindaugo pesimizmo nebelieka, jis – bičiulis nuo jaunystės, tai jo stichija. Kopinėjant medų, širdis atsigauna ir protas pailsi nuo kasdienių rūpesčių. Bitininkauti jaunystėje jį išmokė šalia gyvenęs dėdė. Kai jis nebegalėjo bitininkauti, bityną perdavė Mindaugui, kuris dėdės palikimu gerai rūpinasi iki šiol.

Anksčiau, kai dar perdirbo pieną, kai kartu buvo ir vaikai, Vilimai turėjo 40 šeimų bityną, dabar jų likę 12 – daugiau prižiūrėti nebespėja. Bet tai vis tiek šiokios tokios papildomos pajamos. Medui sukti specialiame namelyje yra visa reikalinga įranga, elektrinis medsukis. Bitininkystei kartą pasinaudojo ES parama.

„Vakar sprendžiau dilemą – ar šienauti, ar medų imti“, – šypsosi Mindaugas. Priėmė patį geriausią sprendimą – iki vėlaus vakaro spėjo padaryti viską. „Pirmojo medaus ragavimas – kaip šviežios, tik ką nukastos bulvės. Jo laikyti nereikia – reikia suvalgyti, o žiemai vaistams nusipirk jau vėlesnio medaus“, – aiškina bitininkas.

Prie namų stovi bemaž 70 metų senumo avilys. Pirko jį Mindaugas iš kitos bitininkės, atrestauravo – patiko, kad jis atrodo kaip bažnyčia. Spiečiui gaudyti skirtas avilys išskobtas iš medžio – tai jo dėdės dirbinys. Didžioji dalis avilių stovi senoje kaimo sodyboje šalia ganyklos – ten švari aplinka, natūralios pievos, miškas.

Anksčiau, kai medaus turėdavo daugiau, Vilimai prekiaudavo juo mugėse, parodose. Dabar parduoda iš namų. Prisukamo medaus kiekis priklauso nuo gamtos sąlygų, šaltas šiųmetinis pavasaris nebuvo palankus medunešiui. Pernai per sausrą medaus irgi nebuvo daug, bet jis buvo kokybiškas, stiprus, koncentruotas.

„Mūsų medus ne komercinis – jo mažiau, bet labai kokybiškas, net Prezidentę juo esame vaišinę, kartu su kitais kupiškėnais bitininkais avilių jai dovanojome“, – prisimena Mindaugas bitininkų šventę Kupiškyje, kurioje Vilimų medaus pirko ir Dalia Grybauskaitė. Su bitininkais jie aplankė daug bičiulių kitose šalyse, keliavo į kongresus. Toks aktyvus gyvenimas vyko vadovaujant Kupiškio bitininkų draugijos pirmininkui Juozui Žeimantui, kuris buvo labai atsidavęs bitininkystei. Dėl sveikatos iš vadovo pareigų jis jau pasitraukęs.

Ūkiškas ir darbštus Vilimų sūnus Denas taip pat moka bitininkauti – ši veikla jam prie širdies. Tad bent jau šeimos bitininkystės tradicijos, regis, bus pratęstos.

Užauginę vaikus, Renata ir Mindaugas tvirtai sutarė dukart per metus savaitei išvažiuoti atostogų – norint gerai dirbti, būtina pailsėti. Gaila, kad šių metų pavasarį jų atostogas sutrukdė pandemija. Nes ir po trumpų atostogų gyvenimas, pasak Renatos, atrodo daug šviesesnis, lengviau priimami sprendimai, požiūris būna kitoks.

Šie ūkininkai daro viską, kad išsaugotų pieno ūkį. Bet ar jie nepapildys veiklą nutraukusių ūkių sąrašo, labiausiai lems jau kiti pieno sektoriaus grandinės dalyviai.