23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/07
Pasirinkęs ramaus ūkininkavimo kelią
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Ūkininkas Jonas Raižys jau daugiau kaip 25 metus puoselėja savo ūkį. Derlingose pakaunės žemėse, kur klesti augalininkystės ūkiai, J. Raižys išsiskiria tuo, kad laiko veislinius arklius ir avis, ūkininkauja ekologiškai. Plėstis neplanuoja – priešingai, gyvulių sumažino, kad viską spėtų padaryti kokybiškai ir dar liktų laiko pasigėrėti tuo, ką sukūrė.

Prieš ketvirtį amžiaus Jonas, tuo metu dirbęs Kaune, perėmė iš tėvų sodybą Pakapiuose ir ketino pasilikti ją kaip vietą leisti savaitgalius. Pagal išsilavinimą zooinžinierius, ūkininkavimo planų jis nepuoselėjo, bet nepajuto, kaip žemės ūkis jį įtraukė. Iš pradžių ūkininkavimą derino su apsaugininko darbu mieste, bet ilgainiui suprato, kad ūkiui reikia viso jo laiko.

Nuo pat ūkininkavimo pradžios Jonas dirba ekologiškai ir yra įsitikinęs, kad geriau mažiau produkcijos užauginti, bet kad ji būtų sveika. Mažame šeimos ūkyje (apie 30 ha), nesivaikant didelių derlių, galima išlaviruoti nenaudojant chemijos.

Net ir neuždirbdamas didelio pelno, ūkininkas jaučiasi puikiai: jis palaiko Pakapių kaimo gyvastį ir kuria kaimiškojo gyvenimo idilę. Persipynę žmogaus būdas, profesija, pomėgiai, vertybės, pasaulėžiūra čia ne tik giliai įleido šaknis, rado vietą tarpti, bet ir pasižymi grąža, turtina kaimo kraštovaizdį.

Šalia kelio besiganantys žirgai dažnai atkreipia pravažiuojančiųjų dėmesį: žmonės net stabteli pasigrožėti, ypač kai bandoje laigo kumeliukai. Šiuolaikiniame kaime arkliai jau tapo egzotika, o Jonas jais jodinėja, važiuoja ir dirba – prireikus apkaupti bulves, pasikinko vieną iš augintinių.

Arkliai – kaimo egzotika

Dabar Jonas turi dešimt Lietuvos sunkiųjų veislės arklių, vienu metu jų laikė tris kartus daugiau. Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai saugomi ir remiami pagal Nykstančių senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių veislių išsaugojimo programą. „Man labai patinka šių arklių eksterjeras. Tai didingi, stambūs gyvuliai. Ir charakteris jų geras – jaukūs, labai lengvai valdomi ir mokomi. Tik darosi sunku veisti, nes šios veislės arklių vis mažėja, todėl nelengva rasti negiminingos linijos individų“, – sako J. Raižys.

Mokyti pradedami 1,5 metų arkliai – būtent tokio amžiaus jie yra imliausi. Mokoma paklusnumo ir paprastų komandų: sustoti, pradėti eiti, sukti į kairę ar į dešinę. „Pusantrų metų arkliukas turi gerai klausyti šeimininko. Arklį išmokyti nėra paprasta, tam reikia kantrybės, išmanymo ir įgūdžių. Iki 3 metų arklys turi būti visapusiškai paruoštas darbui. Nuo trejų metų arkliai įvedami į bandą, pradedamas kergimas ir 4 metų kumelės jau turi palikuonių. Žirgui išauginti reikia mažiausiai 4–5 metų“, – skaičiuoja Jonas.

Jis turi ir brikelę, su kuria galima smagiai pasivažinėti. Bet šventėse vengia dalyvauti, nors prašymų ir sulaukia – trūksta laiko, be to, didžiulė atsakomybė šiek tiek gąsdina. „Atsakai ne tik už save, bet ir už arklį. Renginiuose daug triukšmo, mašinų, žmonių, arkliai gali pasibaidyti. Tiesiog vengiu tokių progų, kad gyvuliams nekelčiau streso ir sau bėdų neprisidaryčiau“, – paaiškina ūkininkas.

Darbas ilgas, o uždarbis menkas

Jonas tvirtina, kad visi laikantieji arklius žino, jog pajamos iš to minimalios ir vargu ar galima tai pavadinti pragyvenimo šaltiniu. „Turi būti arklių fanatikas. Pernai buvo geri metai, 100 proc. visos kumelės buvo kumelingos, o šiemet turiu tik vieną prieauglį. Šerti, dirbti, investuoti reikia ištisus metus, o pajamos bus minimalios“, – sako J. Raižys.

Pusės metų jaunikliai atjunkomi nuo kumelės ir realizuojami. Būna, kad atsiranda ir suaugusio arklio pirkėjų, bet tokį jau pačiam šeimininkui dažnai būna gaila parduoti, nes kol išaugina ir išauklėja, labai prisiriša prie gyvūno. Eržiliukai veislei atrenkami tik patys geriausi, o kumelaitės praktiškai visos tinka veisti. Veislinė medžiaga yra paklausi, ir ne tik vietinėje rinkoje. Jonas sako, kad Lietuvos sunkieji arkliai populiarūs Kaukazo šalyse, mat šios veislės kumelės yra palyginti pieningos ir tose šalyse laikomos dėl kumyso.

J. Raižio laikomi arkliai spalviškai labai skirtingi, nes kolekcionuoti skirtingų spalvų egzempliorius – ūkininko silpnybė. Kai pirkėjai atvažiuoja į bandą rinktis arklio, net sutrinka pamatę spalvų įvairovę. Lietuvos sunkiųjų veislė nepasižymi spalvų gausa, nusistovėjusi pagrindinė sarta spalva (arkliai rudi, su baltais karčiais). Dar yra bėrų, obuolmušų, derešų, juodų, bet tai palyginti reti egzemplioriai. „Jei tik pamatau kur nors kokią įdomesnę spalvą, tas arklys turi būtinai pas mane atsidurti, tai jau mano silpnybė“, – neslepia ūkininkas ir priduria, kad jam gražiausi šviesiai bėri.

Kumelaites Jonas laiko tol, kol jos atsiveda pirmąjį palikuonį, nes tada galima įvertinti genetinę liniją. Genetika yra sunkiai nuspėjamas mokslas ir pateikia malonių netikėtumų. „Man neužtenka, kad gyvulys būtų gražus pagal eksterjerą. Svarbiausia, kad jis duotų gerus palikuonis. Tai mano duona, juk esu zooinžinierius“, – patikina J. Raižys ir priduria, kad smagu dirbti tai, ką gerai išmano. Kauno žemės ūkio technikume jis įgijo zootechniko specialybę, o paskui, grįžęs iš sovietinės armijos, mokėsi Lietuvos veterinarijos akademijoje ir tapo diplomuotu zooinžinieriumi. „Ši specialybė jau išnykusi, bet man ji labai praverčia. Pats sugebu ir prižiūrėti, ir gydyti gyvulius“, – pasakoja Jonas.

Sunkus kumeliavimosi etapas

Vienas sunkiausių etapų – kumeliavimasis. Kumelė – tai ne karvė, kumeliuojasi labai sunkiai. Arklių veisėjai turi posakį: jei kumeliukas išgyvena pirmą savaitę, tai gyvens. „Atrodo, arklys toks didelis gyvūnas, kas jam gali atsitikti, bet kumeliukai yra labai lepūs. Kiek teko su gyvulių rūšimis susidurti, kumeliukai yra patys lepiausi, o pirma savaitė jiems yra lemtinga“, – pastebi ūkininkas.

Praktika rodo: jei kumeliukas gimsta ganykloje, būna paprasčiau, bet jei tvarte, naujagimis labai sunkiai randa motinos spenį ir žinda. „Jei gimęs kumeliukas per 3 valandas nepažinda, viskas: sustoja virškinimo sistema, „sudega“ plaučiai ir mažylis suglemba. Būna tokių nusilpusių kumeliukų, kurie net negali atsistoti, tada jam būtina sugirdyti pamelžto motinos pieno. Ir tai nėra taip paprasta, nes ne visi naujagimiai turi čiulpimo refleksą“, – apie rūpesčius pasakoja J. Raižys.

Arklys suėda beveik dvigubai daugiau negu karvė, todėl pašarų reikia daug. Visus pašarus Jonas paruošia pats, visada su atsarga – jam arklys turi blizgėti! Geriausiai tinka šienas, bet dėl orų sąlygų ne visada pavyksta jo paruošti, todėl daro ir šienainį ritiniuose, tik stengiasi, kad jis būtų kuo sausesnis. Kasmet sėja ir apie 10 ha avižų – jas arkliai labai mėgsta.

Du kartus per metus (rudenį ir pavasarį) Jonas pats sutvarko arklių kanopas, nes tai gyvulio sveikatingumo pagrindas. Nereikia nė staklių – pasikviečia padėjėją, kad palaikytų arklį, ir to užtenka, su aršiausiomis kumelėmis pavyksta gražiuoju susitarti.

Avys papirko švelnumu ir romumu

Avys Jono ūkyje atsirado daug vėliau negu žirgai. Pasak ūkininko, šių dviejų rūšių gyvūnai tarpusavyje puikiai dera. Vasarą po arklių ganykloje likusią žolę noriai nurupšnoja avys, o žiemą atvirkščiai – geriausią pašarą išsirenka avys, o arkliai suėda tai, kas lieka nuo avių. Dauguma jo laikomų avių – šarolė veislės.

„Geriausios yra trys mėsinių avių veislės: tekseliai, sufolkai ir šarolė. Šarolė pasirinkau todėl, kad jų labai kokybiška, be specifinio kvapo mėsa, ir faktiškai šių avių nereikia kirpti“, – paaiškina ūkininkas, šiemet pasilikęs tik 15 ėriavedžių, o pernai jų laikęs visą šimtą. „Sumažinau bandą, nes reikia taip suplanuoti, kad ir savęs nepasunkintum, ir spėtum viską kokybiškai padaryti. Bet kaip man netinka“, – pabrėžia Jonas.

Ėriavimasis nekelia tiek problemų, kiek kumeliavimasis, bet, kaip sako Jonas, reikia „stebėti eismą“. Kai kurie avinukai gimsta silpnesni, juos tenka stumtelėti prie motinos. „Mano charakteris gal kiek atšiaurus, todėl man labai tiko avyčių švelnumas. Ypač gėriuosi, kai kokių 2 savaičių amžiaus avinukai pradeda žaisti. Tikras vaikų darželis: bėgioja, vienas per kitą šokinėja, kūlversčiais ritasi“, – šypsosi Jonas.

Reikalavimai auga, o išmokos mažėja

Reikalavimai ekologiniams ūkiams kasmet didėja, o išmokos – mažėja. J. Raižys svarsto ateityje net visai atsisakyti išmokų, nesertifikuoti ūkio kaip ekologinio, nes tai esą neapsimoka. „Yra su logika prasilenkiančių reikalavimų. O svarbiausia, kad pokyčiai taisyklėse paskelbiami staiga, ir prie jų privalu taikytis. Lankau seminarus, stengiuosi viską sužinoti iš anksto, bet vis tiek pavasarį dažnai būna staigmenų. Kažko neįvykdai, gauni sankcijų, ir, žiūrėk, dalis pinigų vėl nuplaukia. Nežinojimas juk neatleidžia nuo atsakomybės“, – šypteli ūkininkas.

ES investicine parama jis naudojosi tik kartą, kai prieš kelerius metus Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kauno biuro specialistės pasiūlė pasinaudoti pusiau natūrinių ūkių rėmimo programa. „Tąkart su parama pirkau lenkišką traktorinę priekabą, bet nusivyliau: gauni pinigų, dar savų pridedi, bet didžiąją dalį atiduodi pardavėjui, kuris iškelia kainą. Mano galva, tai nesąžininga“, – samprotauja ūkininkas ir priduria, kad jau gerą dešimtmetį valdžia daug kalba apie prioritetą smulkiesiems ūkiams, bet mažai daro.

J. Raižys svarsto, kad, matyt, daugeliui žmonių įprasta dalyvauti rungtynėse – kieno laukai gražesni, kieno technika naujesnė. Taip ūkininkai įklimpsta į paskolas, o kai kurie ir paskęsta jose. „Stengiuosi neturėti reikalų su bankais. Gal iš šono keistai atrodo, bet man visko užtenka. Gyvenu taip, kad gėrėčiausi tuo, ką darau. Kiti plėšosi, pavydi, keikia vienas kitą, o man tai neaktualu. Tikiu, kad kiekvienam žmogui reikia kažko daugiau, ne vien tik eurų. Man, pavyzdžiui, dūšia pailsi, kai žvelgiu į besiganančius arklius“, – sako Jonas Raižys.