Viešojoje erdvėje dažnai girdime bioekonomikos ir žiedinės ekonomikos sąvokas. Neretai jos interpretuojamos skirtingai, taip sukeliant painiavą ir klaidingą suvokimą, kur link juda viso pasaulio ekonomika.

Bioekonomika apima tvarią atsinaujinančių biologinių išteklių gamybą ir tų išteklių bei atliekų perdirbimą į produktus, turinčius pridėtinę vertę, pavyzdžiui, maistą, pašarus, produktus, kuriems gaminti naudojamos biologinės kilmės žaliavos, ir bioenergiją. Trumpai tariant, bioekonomika – ekonomikos dalis, apimanti biologinių išteklių gamybos, jų perdirbimo ir biologinių išteklių, kaip žaliavos naudojimo, sektorius.

Žiedinė ekonomika – tai ekonominė sistema, kurioje siekiama mažiau teršti aplinką, sumažinti atliekų ir anglies dioksido išmetimą. Šią sistemą skatinančios valstybės ir diegiančios organizacijos orientuojasi į gamybos technologijas, kurios mažina atliekų susidarymą ir suteikia galimybių jas papildomai perdirbti. Tai uždaro ciklo arba gamybos be atliekų sistema. Žiedinė bioekonomika – žiedinės ekonomikos dalis, susijusi su biologinių išteklių gamyba, perdirbimu, naudojimu ir pakartotiniu panaudojimu.

Kodėl pasaulio ekonomika juda link bioekonomikos, žiedinės ekonomikos ir žiedinės bioekonomikos? Pagrindinės priežastys – mažėjantys iškastiniai gamtos ištekliai, augantis planetos gyventojų skaičius, didėjantis aplinkos užterštumas ir radikalūs klimato pokyčiai. Iškastinius gamtos išteklius pakeičiant biologiniais didės jų paklausa. Didėjant gyventojų skaičiui pasaulyje, didės ne tik maisto apskritai, bet ir funkcionalaus maisto poreikis, nes skurdas pasaulyje sparčiai mažėja, vadinasi, gyventojai nori kokybiškesnio maisto, už kurį gali mokėti brangiau.

Didėjantis aplinkos užterštumas ir klimato kaita reikalauja žiedinės ekonomikos ir žiedinės bioekonomikos principų diegimo, o klimato kaita – dar ir permąstymo, kurių produktų turime gaminti ir vartoti daugiau, o kurių gamybą ir vartojimą riboti. Minėtos priežastys apims visą ekonomiką, o labiausiai – biologinių išteklių gamybos sektorius: žemės ūkį, miškininkystę ir žuvininkystę. Jos atvers ne tik neribotas galimybes auginti ir gaminti daugiau bei įvairesnių biologinių žaliavų, bet ir iškels šiems sektoriams didelius iššūkius, vers daug ką permąstyti.

Bioekonomika remiasi keturiais procesiniais ramsčiais: pakeitimu, patobulinimu, žiedinės ekonomikos principų diegimu ir bendradarbiavimu.

Pakeitimas

Pakeisdami atsakingiau naudosime išteklius. Tai ne tik iškastinių gamtos išteklių pakeitimas biologiniais, bet ir vienų biologinių išteklių pakeitimas kitais, siekiant taupesnio jų naudojimo ir (arba) aukštesnės pridėtinės vertė produktų kūrimo. Pirmojo pakeitimo pavyzdžiais gali būti iškastinių medžiagų pakeitimas mediena statybos sektoriuje; naftos pagrindu pagamintų priedų klijuose, dangose, žemės ūkio chemikaluose ir kosmetikoje pakeitimas celiulioze ir kt. Vienų biologinių išteklių pakeitimo kitais pavyzdžiai: gyvūninės kilmės medžiagas vaistų pramonėje galime pakeisti medienos biomase; rapsus, skirtus biodegalams gaminti, galime pakeisti mėšlu, maisto ir medžio atliekomis; tradicines žaliavas aliejaus, maisto, pašarų, bioenergijos gamyboje galime pakeisti mikrodumbliais ir makrodumbliais; jūrų žuvų aliejų, skirtą upėtakiams maitinti, galime pakeisti rapsų aliejumi ir kt.

Patobulinimas

Patobulindami išnaudosime atliekų, kaip žaliavos, potencialą. Pavyzdžiui, gaminsime baltymų miltelius iš išrūgų kaip šalutinių produktų, gautų gaminant sūrius; naujus pašarus ir maisto komponentus – iš gyvulių skerdimo atliekų; maistą, vaistus, kosmetiką, pluoštą, bioplastikus, statybines medžiagas, kurą – iš kanapių; maisto papildus – iš žuvų odos; musės lervas žvejybai – iš žuvų atliekų ir kt.

Tiek pakeitimas, tiek patobulinimas neįmanomas be investicijų į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir inovacijas arba gerosios patirties perėmimo iš kitų šalių. Pakeičiant ir patobulinant reikia orientuotis į kuo aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybą. Lietuva ne tik iš biologines žaliavas eksportuojančios šalies turi tapti ją perdirbančia šalimi, bet ir perdirbančia biologines žaliavas į kuo aukštesnės pridėtinės vertės produktus šalimi. Daug gerosios praktikos pavyzdžių jau yra. ŽŪK „Pienas LT“ gamina sausus aukštos pridėtinės vertės pieno produktus (pieno išrūgų baltymų, micelinio kazeino ir pieno baltymų miltelius, pieno filtrato miltelius ir pasterizuotą grietinėlę), skirtus išimtinai eksporto rinkoms. Panevėžyje įsikūrusi „Roquette Amilina“ turi šiuolaikišką biorafinavimo gamyklą, kurioje kviečiai perdirbami į krakmolą, glitimą, glitimo pašarus ir gliukozės sirupą. Krakmolas plačiai naudojamas ne tik maisto, bet ir popieriaus bei įvairių cheminių priemonių gamybai, todėl paklausa yra didelė.

Sparčiai vystosi pluoštinių kanapių auginimas ir perdirbimas. Kauno rajone įsikūrusi įmonė „Borela“ – ekologiškų pluoštinių kanapių sėklų perdirbimo gamykla – lukštena kanapgrūdžius, gamina baltyminius kanapgrūdžių produktus, miltus ir aliejų. Bendrovė kokybės kontrolę vykdo nuo žaliavos, prižiūrėdama kanapgrūdžių auginimą ekologiniuose ūkiuose ir jų kelią iki perdirbimo cecho. UAB „Canaba“ vykdo aliejinių ir pluoštinių augalų selekciją, veislių palaikymą ir sėklininkystę. Kėdainių LEZ‘e 2019 m. baigtas statyti pluoštinių kanapių perdirbimo fabrikas „Natūralus pluoštas“ gamina kanapių pluoštą, spalius ir granules. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kanapės pasižymi didele CO₂ absorbcija, be to, jų stiebai papildo dirvožemį organinės anglies, o tai svarbu mažinant neigiamus klimato kaitos padarinius ir pereinant prie klimatui neutralios ekonomikos.

Žiedinės ekonomikos principų diegimas

Tai savarankiškų ir lokalių sprendimų priėmimas, panaikinant spragą tarp biomasės panaudojimo ir atliekų hierarchijos. Tai ne tik siekis gaminti be atliekų, bet ir šias atliekas (biomasę) panaudoti kuo aukštesnės pridėtinės vertės produktams gaminti. Vienas iš žiedinės bioekonomikos pavyzdžių Lietuvoje yra įmonių grupė AUGA, valdanti daugiau kaip 38 tūkst. ha ekologiškai sertifikuotų dirbamų žemių, kuriose plėtojamas tvarus, naujomis technologijomis paremtas žemės ūkio modelis, apimantis augalininkystę, gyvulininkystę, paukštininkystę ir grybų auginimą.

AUGA grupė taip suderinusi veiklas, kad vienos veiklos organinės atliekos tampa žaliava kitai veiklai. Pavyzdžiui, šiaudai naudojami grybų auginimo kompostui, o grybų auginimo kompostas – kaip trąša augalininkystėje. Paukščių mėšlą ketinama panaudoti biodujų, reikalingų žemės ūkio transportui, gamybai. AUGA grupė užsibrėžė tikslą sumažinti veiklos metu išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Siekdama šio tikslo, bendrovė taiko uždarojo ciklo ekologinio ūkininkavimo modelį, kuris siekia skirtingų žemės ūkio produktų ir organinių atliekų antrinio panaudojimo ūkiuose sinergijos. 2019 m. ji paskelbė žaliųjų obligacijų emisiją su 6 proc. metinėmis kupono palūkanomis, o tai ir netiesioginė nauda Lietuvos gyventojams, investuotojams, kai rinkos palūkanų normos yra gerokai sumažėjusios.

„Modus energija“ – „Modus“ grupės įmonė, gaminanti biodujas (elektrai ir šilumai) iš žemės ūkio ir pramonės atliekų. Europoje jau apstu pavyzdžių, kaip reikėtų derinti veiklas, siekiant įgyvendinti uždaro gamybos ciklo modelį. Pavyzdžiui, akvakultūros ir pomidorų auginimo derinimas – vienas iš galimų uždaro ciklo modelio pavyzdžių, puikiausiai galimų įgyvendinti ir Lietuvoje.

Bendradarbiavimas

Galimybių daug, iššūkių – ne mažiau. Ne veltui vienas iš bioekonomikos ramsčių yra bendradarbiavimas. Bendradarbiaudami tampame sumanesni. Bioekonomika pagrįsta ne vien tarpsektoriniu, bet ir pagrindinių suinteresuotųjų šalių – valdžios, verslo, mokslo ir visuomenės – bendradarbiavimu. Dauguma ES valstybių, tarp jų ir Latvija, parengė ir įgyvendina bioekonomikos plėtros strategijas. Lietuva kol kas tokios strategijos neturi. Nepaisant to, pamažu judame strategijos kūrimo kryptimi.

VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkai kartu su kitais partneriais 2019 m. pradėjo vykdyti trejų metų trukmės HORIZON 2020 projektą „Tvarios žiedinės bioekonomikos skatinimas Vidurio ir Rytų Europos šalyse“. Projekto tikslas – remti 11 Vidurio bei Rytų Europos šalių perėjimo prie bioekonomikos veiksmų planą, įtraukiant atitinkamas suinteresuotas šalis ir pabrėžiant tvarią žiedinę bioekonomiką Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybių darbotvarkėse, gerinti bendradarbiavimą, remti nacionalines bioekonomikos strategijas. Projektą koordinuoja Lenkijos valstybinis dirvožemio mokslo ir augalininkystės mokslinių tyrimų institutas.

Bioekonomikos vystymuisi paskatinti itin svarbus visuomenės švietimas. Visuomenė turi ne tik taupiai vartoti, bet ir keisti vartojimo struktūrą. Pavyzdžiui, sveikatai gerinti ir klimato kaitai mažinti gyvulinės kilmės baltymai iš dalies turėtų būti pakeisti augalinės kilmės baltymais. Iš naftos pagaminti plastikai pamažu turėtų būti pakeičiami bioplastikais, kurių gamybai naudojama augaluose esančios celiuliozė, gliukozė, aliejai ar krakmolas. Reikalingi ir tam tikri finansiniai instrumentai moksliniams tyrimams, eksperimentinei plėtrai ir inovacijoms finansuoti, bioproduktų paklausai (pirmiausiai per viešuosius pirkimus) skatinti, bioproduktų rinkoms rasti ir pan. Klasteriai – viena iš suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimo formų. Jų kūrimasis ir integravimasis globaliu lygmeniu neišvengiamai paspartins bioekonomikos vystymąsi. Lietuvos bioekonomikos sektoriuje jau veikia 6 klasteriai: biojėgainių vystymo, Baltijos baldų, Lietuvos medinių surenkamųjų namų, nacionalinis maisto ūkio, plastikų ir naujų medžiagų, novatoriško maisto (Smart food).

Galimybės regionams

Investicijų į finansines technologijas labai reikia, tačiau regioninius skirtumus jos sumažins menkai. Bioekonomikos vystymasis nepalyginamai stipriau teigiamai paveiks regionų ir vietos ekonomiką. Inovacijas visada lydi aukšta rizika. Nepaisant to, jos yra pagrindinis ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės gerovės variklis. Ar bioekonomikos vystymasis turi ribas? Ne. Studentų grupė iš Eindhoveno technologijos universiteto (Nyderlanduose) pagamino automobilio „Lina“ važiuoklę, kėbulą ir vidų iš linų išgautos dervos, derindami su bioplastiku, pagamintu iš cukrinių runkelių. Automobilis sveria vos 310 kg, todėl elektrinis variklis yra daug efektyvesnis. Maitinamas modulinių akumuliatorių, „Lina“ gali pasiekti didžiausią 80 km/h greitį. Taigi, bioekonomikos sektoriaus vystymasis kaimiškiesiems regionams, kuriuose plėtojamas žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė, atveria neribotas galimybes, bet kartu kelia ir didžiulius iššūkius. Ar pasirengę juos priimti – didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių.