Nors žieminių augalų pradinė būklė šį pavasarį buvo geresnė negu įprastais metais, bet pasėlių priežiūrai reikės daugiau dėmesio, kadangi žaladariai turėjo galimybę peržiemoti pasėliuose ar paviršiniuose dirvos sluoksniuose, o augalų lapija sudarė jiems apsauginį foną.

Visas praėjusios žiemos laikotarpis priminė švelnų rudenį su retais vieno kito laipsnio pašalimais naktimis, dienomis dažniausiai buvo 2–7 ^oC teigiama temperatūra. Klimatologai teigia, kad tai buvo šilčiausia per šimtmetį žiema, kurios tikra žiema net negalima pavadinti. Specialistai nurodo, kad labiausiai ilgėja rudens periodai, tačiau šįkart stipriausiai į teigiamų temperatūrų pusę nukrypo žiemos periodas, palyginti su daugiamečiu vidurkiu.

Pastaraisiais metais vis didesnę pasėlių struktūros dalį sudaro derlingiausi žieminiai javai: kviečiai, rapsai, vis mažesnę dalį užima vasariniai augalai: kviečiai, miežiai, kvietrugiai, rapsai, avižos. Suprantama, kuo ilgesnė vegetacija, tuo didesnis produktyvumas. Kol vasariniai augalai sudygsta, žieminiai išnaudoja pavasarinę drėgmę, šilumą ir maisto medžiagų atsargas dirvoje.

Pavasarį gražiai žaliuojantys žieminiai pasėliai nuteikia pozityviai, tačiau kokią įtaką tokia žiema turės jų produktyvumui ir dirvožemio našumui, paaiškės per vegetaciją. Žiemojančių augalų rudeninė vegetacija visą žiemos periodą tai tęsėsi, tai sustodavo. Tai juos šiek tiek nualino. Dirvoje buvo justi ir maisto medžiagų stygius, ypač azoto.

Kadangi nebuvo pastovesnio įšalo, dėl nuolat pasikartojančių kritulių maisto medžiagos buvo nuplautos iš augalų šaknų zonos į gilesnius sluoksnius, tad silpnos miglinių javų šaknys pavasarį galėjo jų nebepasiekti. Kadangi žieminiai migliniai javai pavasario pradžioje buvo jau visai išsikrūmiję, reikėjo kuo anksčiau augalus patręšti, nes tokiais atvejais tikėtina, kad generatyviniai organai formuosis anksčiau negu įprastais metais, o suformuotas segmentų skaičius didele dalimi lemia derlių. Pavėluotai patręšus žieminius, jų struktūrinių elementų skaičiaus padidinti neįmanoma, galima daryti įtaką tik masei.

Šiais metais stipriau buvo išsivystę žieminiai rapsai negu žieminiai kviečiai. Rapsai pasėti anksčiau, kai pagrindinių pasėlių popjūtiniu periodu likusi maisto medžiagų dalis dar buvo paviršiniame sluoksnyje – augalų šaknų zonoje, todėl sudygę augalai jas galėjo pasisavinti. Vėliau giliai įsiskverbusios žieminių rapsų šaknys galėjo naudoti maisto medžiagas ir iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Šiltajam periodui tęsiantis ir esant daugiau kritulių, intensyviau buvo pasisavinami mineralizacijos produktai iš dirvožemyje esančių augalų liekanų, įterptų organinių medžiagų ir besiskaidančio humuso.

Vėliau, rugsėjo antroje pusėje ar pabaigoje, pasėti žieminiai kviečiai daugeliu atvejų pavasarį pasitiko vidutiniškai išsivystę, nors švelnūs rudeniški orai tęsėsi iki pat pavasario. Vėliau sėtų vos sudygusių augalų augimą pristabdė žemesnės temperatūros, stiprokas atšalimas rugsėjo pabaigoje (kelias naktis buvo iki -7–9 ^oC šalčio). Migliniai javai silpniau išsivysčiusiomis šaknimis nespėjo išnaudoti maisto medžiagų sankaupų paviršiniame sluoksnyje, nes gausesni krituliai rugsėjo pabaigoje judrias azotines medžiagas nuplovė į gilesnius sluoksnius. Todėl ir stipriau peraugusių žieminių javų buvo matyti nedaug, nors augalai pavasarį pasitiko visiškai išsikrūmiję, o kai kurie šviesiai žali pasėliai rodė silpną mitybą azotu.

Esant trumpam priešsėjinio paruošimo laikotarpiui, taupant drėgmę, žieminiams augalams verta taikyti bearimį žemės dirbimą, o vasariniams rekomenduojama ilgą rudens laikotarpį išnaudoti tarpiniams pasėliams, jų biomasę įterpiant rudenį arimu arba paliekant augalus nušalti iki pavasario.

Vis svarbiau piktžoles naikinti rudenį

Šiltą žiemą susidaro palankios sąlygos pasėliuose vešėti žiemojančioms piktžolėms ir jos pasiekia tokį augimo tarpsnį, kai pasidaro atsparesnės herbicidams. Todėl piktžolių naikinimas rudenį, kol jos silpnai išsivysčiusios ir užtenka mažesnių herbicidų normų, įgyja vis didesnę prasmę.

Nemaža dalis įvairiuose dirvožemiuose atliktų tyrimų duomenų rodo, kad, taikant neariamąją žemės dirbimo sistemą, didėja pasėlių piktžolėtumas, be to, paviršiniame sluoksnyje susikaupia gerokai didesnis piktžolių sėklų bankas, o šiltėjant klimatui piktžolės stipriai suveši.

Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad, keičiantis žemės dirbimo sistemoms, kinta ir piktžolių sėklų pasiskirstymas dirvožemio sluoksniais. Giliai artoje dirvoje 0–10 ir 10–20 cm piktžolių sėklų bankas pasiskirsto po lygiai, o taikant neariamąją sistemą viršutiniame sluoksnyje jų susikaupia daugiau negu 80 procentų.

Žiemojančios piktžolės, vegetavusios visą žiemą, pavasarį jau turi stiprią šaknų sistemą, ir joms kontroliuoti reikia intensyvesnių agrotechninių priemonių ekologiniuose ūkiuose ar didesnių herbicidų normų įprastos gamybos ūkiuose.

Natūrali priemonė, stabdanti piktžolių plitimą, yra gera augalų kaita – kaitaliojant ne tik augalų rūšis, bet ir žieminius su vasariniais. Žieminių augalų pasėliuose plinta žieminės ar žiemojančios piktžolės: notrelės, kibieji lipikai, rugiagėlės, trikertės žvaginės. Vasariniuose – trumpaamžės vienmetės: garstukai, balandos ir kt.

Tačiau šiais metais daugelyje žieminių pasėlių peržiemojo ir jautresnės šalčiui vasarinės piktžolės, pavyzdžiui, daržinės žliūgės ir tuščiosios avižos. Pastarosios paprastai per žiemą nušaldavo ir nesudarydavo didesnių problemų, o šiais metais išliko kiek apšalusios, bet gyvybingos ir vegetuojančios iki pavasario. Net didesnės pavasarinės šalnos tuščiąsias avižas, įsitvirtinusias tarp žieminių augalų, vargu ar sunaikino. Gausiai išplitus ir dviskiltėms, ir vienaskiltėms piktžolėms, galėjo prireikti ir dukartinio herbicidų naudojimo.

Kai kurie žieminių augalų pasėliai išliko margi iki pavasario, nes iš vasarinių javų pabirų išdygę kiek apšalę augalai liko gyvybingi. Tokie per žiemą žaliuojantys vasariniai augalai, sudygę iš smulkesnių, ligotų nebeicuotų pabirų, tampa nepageidaujamomis žieminių javų priemaišomis – ligų ir kenkėjų užkratu. Rudenį patartina išprovokuoti vasarinių javų pabirų sudygimą ir sunaikinti jas iki žieminių augalų sėjos.

Problemos dėl pabirų

Problemų bus tokiuose žieminių javų laukuose, kurie sėti po vasarinių miglinių javų: pastarųjų sudygusios pabiros įprastais metais nušaldavo, o šiais metais užteršė pasėlius, nes švelni žiema jų nesunaikino. Bioįvairovės didinimas, pupinių ir kitų augalų plotų plėtimas pasėlių struktūroje yra viena iš būtiniausių sąlygų pasėlių grynumui išsaugoti, nes ateityje tokių švelnių žiemų gali daugėti.

Jei vasarinių javų priemaišų nesunaikins stipresnės pavasarinės šalnos, dėl skirtingos brandos nokimo periodas gali užsitęsti. Vėliau bręstančių vasarinių javų priemaišos blogins žieminių augalų nuėmimo sąlygas, derliaus kokybę ir galimybę paruošti sėklinę medžiagą.

Daugiau vasarinių javų priemaišų liko tuose laukuose, kuriuose naudojamas neariamasis žemės dirbimas, nes dirvos paviršiuje kartu su šiaudais ir pelais liko per derliaus nuėmimą išpūsti smulkūs grūdai, kurie, sekliai įterpti, sudygo.

Tarpinių pasėlių nauda

Kai kas, tikėdamiesi ir tolesnio klimato šiltėjimo, pradeda svajoti apie du derlius per metus. Nežinia kaip bus, tačiau klimato pokyčius bioįvairovei didinti, ypač tarpiniams pasėliams auginti, reikia išnaudoti. Dažniausiai auginami posėliniai tarpiniai pasėliai, nes didesnis jiems tinkamų augalų pasirinkimas. Nors rudens periodas ilgėja, vienu iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių gerą posėlinių tarpinių pasėlių augimą, išlieka sėjos laikas. Pagrindiniams pasėliams bręstant, mažėja drėgmės išgarinimas iš dirvos, o užpavėsinto paviršiaus nedžiovina saulė ir vėjas, todėl tuoj po derliaus nuėmimo pasėtiems tarpiniams pasėliams sudygti drėgmės pakanka.

Pagrindinių pasėlių popjūtiniu periodu atidengtą dirvą per kelias dienas greitai išdžiovina vėjas, paviršius sukietėja ir pasėtos sėklos gali sudygti tik tada, jei gausiau palyja. Vieni iš tinkamiausių javų sėjomainose ir dažniausiai tarpiniuose pasėliuose auginami trumpos vegetacijos bastutiniai augalai, nes po intensyviai augintų miglinių javų lieka nemažai maisto medžiagų. Tačiau tai fitosanitariniai augalai, agresyviai ardantys patogeninius mikroorganizmus, o tam tikra dalimi ir geruosius, todėl jie neturi kasmet kartotis. Beje, bastutiniai mažiau tinka rapsais apkrautose sėjomainose.

Šiltėjant klimatui, tarpiniuose pasėliuose verta auginti ir kitus plačialapius, gerai stelbiančius piktžoles, ilgesnės vegetacijos augalus: sėjamuosius grikius ir bitines facelijas, kurie nėra giminingi nei rapsams, nei migliniams javams.

Vešlią tarpinių pasėlių biomasę įterpus rudenį užariant, jei ji prieš įterpimą nebuvo susmulkinta ir įterpta įvairiais skutikliais, kartais nukenčia arimo kokybė, nes kuokštai vietomis lieka neįterpti. Ilgai užsitęsus šiltajam periodui, galimi mineralizacijos produktų nuostoliai. Palikti iki pavasario tarpiniai augalai ilgai vegetuoja ir praėjusiais metais nušalo tik gruodį. Tai apsaugojo dirvožemį nuo neigiamo kritulių poveikio ir mažino maisto medžiagų išplovimą.

Ilgai vegetavę tarpinių pasėlių augalai vešlia fitomase užgožė dirvos paviršių, ir taip nepaliko galimybės išgyventi nei ražieninėms, nei dygstančioms trumpaamžėms piktžolėms. Praėjusiais metais daugelyje ūkių tarpiniuose pasėliuose buvo populiarūs įvairių augalų daugiakomponenčiai deriniai. Anksti pasėtuose daugianariuose tarpiniuose pasėliuose visą vegetacijos periodą susidarė vešlus skirtingų augalų nevienodų augimo tarpsnių konvejeris, nuolat naudojantis maisto medžiagas ir stelbiantis piktžoles. Tokio tarpinio pasėlio augalai nuolat surenka azotą ir sumažina jo išsiplovimo pavojų, apsaugo dirvožemį nuo agrocheminės degradacijos ir struktūros gadinimo rudens–žiemos laikotarpiu, kai didelis kritulių perteklius.

Tarpiniuose pasėliuose paliktus žiemoti vasarinius augalus nušaldė besikartojančios šalnos gruodį, žemės paviršių uždengė nukritę nemažai azoto turintys lapai, kurie sudarė gerą anglies (C) ir azoto (N) santykį šiaudams mineralizuotis. Viršutiniame sluoksnyje išliko kiek sukniubusių sumedėjusių stiebų masė, kuri apsaugojo paviršių nuo neigiamo kritulių ir kitų atmosferos reiškinių poveikio. Pavasarį, sekliai skutikliais įterpus nušalusių vasarinių augalų biomasę, joje sukauptos maisto medžiagos lėtai atpalaiduojamos, ir tai užtikrina stabilią mitybą pasėtiems augalams.

Remiantis tyrimų duomenimis ir ilgamete patirtimi, galima teigti, kad, siekiant tausoti ir gerinti dirvožemio fizikinių savybių stabilumą, tarpinių pasėlių įterpimo laiką reikia nustatyti atsižvelgiant į dirvožemio granuliometrinę sudėtį: per žiemą palikti neįterptą fitomasę patartina lengvesniuose dirvožemiuose, kurių paviršius ir prieš žiemą nesupurentas mažiau sutankėja pavasarį. O sunkesniuose iš rudens nesuartuose dirvožemiuose paviršius, ypač per besniegę žiemą, labiau sutankėja, todėl seklų purų sėklos guolį sunkiau suformuoti.