23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/04
Sausros poveikis dirvožemiui
  • Dr. Loreta PIAULOKAITĖ-MOTUZIENĖ
  • Mano ūkis

Pastarieji dveji metai parodė, kad vandens trūkumas – didžiausias iššūkis žemės ūkyje. Kai vandens trūksta ir beveik nėra vilčių greitai sureguliuoti drėgmės balansą, svarbu kuo geriau išnaudoti turimą drėgmę ir kuo ilgiau išlaikyti ją dirvožemyje.

Dveji metai buvo išskirtinai sausi ir šilti, šios nepalankios oro sąlygos turėjo neigiamos įtakos daugumos pasėlių būklei, taigi, ir derliaus kiekiui bei kokybei. Kraštutiniais atvejais dėl sausros augalai žuvo. Prognozės rodo, kad ateinantys metai bus labai panašūs.

Įprastinės trąšų naudojimo technologijos per sausrą neduoda pageidaujamo rezultato, nes maisto medžiagos, o ypač azotas, be vandens augalų nepasisavinamos, todėl patiriami didžiuliai nuostoliai: investicijos į trąšas didelės, o derlius mažas.

Žemės ūkio augalai daugiausia drėkinami lietaus vandeniu, retai kuris ūkis turi įsirengęs laistymo sistemas. Dėl didėjančio vandens trūkumo žemės ūkyje gali vis mažėti maisto produktų gamybos efektyvumas.

Skundžiamės, kad augalai kenčia nuo sausros, nes keičiasi klimatas, bet ar tikrai tik tai? Pripažinkime, kad ir patys keičiame kaimo kraštovaizdį, iš kurio išnyko apsauginiai želdiniai ir maži miškai, kadaise buvę ne tik gyvūnų prieglobstis, bet ir padėję kauptis drėgmei. Laukuose karaliauja monokultūros, laukus kiaurai pučia vėjas, sukeldamas dirvožemio eroziją ir išdžiūvimą.

Kuo pavojingi lygūs kaip stalas laukai

Aplinkos inžinerijos specialistai nurodo, kad dažnas ūkininkas, kultivuodamas laukus, padaro klaidų, dėl kurių greitai prarandama drėgmė. Grįžus prie tradicinio laukų padalijimo ir sėjomainos, situacija pagerėtų. Be abejo, tai neįmanoma visose vietose ir pokyčiai neįvyks greitai, tačiau ten, kur monokultūra dar neužvaldė viso ploto, verta pagalvoti apie drėgmės „erdvių“ palaikymą.

Šiandien laukai dažniausiai lygūs kaip stalas, nors kadaise buvo atskirti medžių ar krūmų grupelėmis. Tokie medžių sodinukai ar krūmai efektyviai veikia pievų ir dirbamų laukų mikroklimatą. Jie sudaro juostas, apsaugančias augalus ir dirvožemį nuo vėjo, kuris negali pasiekti tokio greičio, kokį pasiektų visiškai tuščiose vietose.

Želdinių juostos sumažina vandens ir vėjo eroziją, todėl būna mažesni vandens išgaravimo nuostoliai. Jos lėtina sniego tirpimo greitį pavasarį (šiemet tai nebuvo aktualu), taip pat sumažina oro temperatūros svyravimus kasdien. Be to, medžiai ir krūmai padidina oro drėgnumą dirvožemio sluoksnyje – tai ypač svarbu žemės ūkiui.

Sausra tampa pagrindine žemės ūkio augalų auginimo problema, o tinkamas drėgmės valdymas – iššūkiu žemdirbiams. Norėdami patirti kuo mažesnę sausros žalą, turėtume naudoti visus metodus, kurie leidžia kuo ilgiau išlaikyti dirvožemio drėgmę.

Dirvos paruošimas vandens absorbcijai

Dažniausiai daugiau kritulių būna žiemos mėnesiais, vadinasi, rudenį verta paruošti dirvą taip, kad ji absorbuotų kuo daugiau vandens. Kuo lengvesnis ir smėlingesnis dirvožemis, tuo daugiau agrotechninių darbų patartina atlikti, kad dirvožemis neprarastų žiemos kritulių.

Dirvožemio drėgmės kiekis, kurį pritraukia dirvožemio dalelės, priklauso nuo dirvožemio absorbcinių savybių, t. y. kuo didesnis dalelių paviršiaus plotas – tuo daugiau vandens yra absorbuojama (pvz., molingas dirvožemis, kuriame yra daug organinės medžiagos – absorbuoja ir išlaiko daugiau vandens negu smėlingas dirvožemis), tai lemia, kiek vandens gaus augalai.

Vandens absorbciją augaluose pirmiausia kontroliuoja kalis (K), jonai reguliuoja audinių ir ląstelių hidrataciją. Kaip žinome, kalis yra atsakingas už žiotelių atsidarymo ir uždarymo mechanizmą ir šiame procese jo negalima pakeisti jokiu kitu elementu. Kalio trūkumas labiausiai išryškėja dygstant augalams, ir taip dažnai matyti dirvožemio sausros poveikis. Todėl mokslininkai rekomenduoja kaliu tręšti kasmet.

Svarbiausia yra parinkti tinkamą žemės dirbimo technologiją, kuri po derliaus nuėmimo, neatsižvelgiant į dirvožemio drėgmės lygį, leis sustabdyti vandens išgaravimą. Nuėmus derlių, patartina sukultivuoti ar kitaip įterpti augalų likučius. Kad pagreitėtų jų skaidymas, galima apdoroti atitinkamos rūšies bakteriniais preparatais. Tai palankiai veikia po to augančių augalų mitybą.

Pastaraisiais metais žieminiams javams sekasi geriau negu vasariniams, nes jie rudenį gauna daugiau vandens, o vasariniai dažniausiai kovoja dėl kiekvieno vandens lašo.

Po derliaus nuėmimo neišdirbtas laukas per sausrą labai greitai praranda drėgmę, o tai vėliau gali pabloginti įdirbimo sąlygas vidutiniuose ir sunkiuose dirvožemiuose. Taip pat naudinga kuo greičiau pasėti posėlinius augalus, tačiau jei dirva jau sausa, posėliui nepatartina auginti pupinių (ankštinių) augalų, nes jų dygimui reikia daug vandens.

Kad dirvožemyje išliktų kuo daugiau drėgmės ir būtų išvengta jo erozijos, nepatartina palikti suarto lauko žiemai. Jei galima, sausringose vietose geriau neauginti drėgmės trūkumui jautrių augalų ir sėti kuo daugiau žieminių augalų, nes jie geriau naudoja dirvožemyje sukauptą vandenį. Be to, visada laikytis teisingos sėjomainos, javus keičiant dirvožemį praturtinančiais augalais, optimaliai tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, saugoti ar biologinėmis priemonėmis atkurti dirvožemio gyvybingumą. Kiekvienas žemės dirbimas skatina humuso irimą, todėl labai svarbi auginamų augalų rūšinė sudėtis, tręšimo būdai ir trąšų sudėtis.

Augalų liekanos – gera trąša

Lauke paliktos organinės medžiagos yra ne tik šiaudai, ar kitos antžeminės augalų dalys, bet, visų pirma, šaknų sistemos, kurių dirvoje po derliaus nuėmimo gali būti net keliolika ar daugiau tonų iš hektaro. Organinės liekanos yra gera trąša. Augalų liekanų panaudojimas efektyviai praturtina dirvožemį maistinių medžiagų ir, veikiant dirvožemio bakterijoms, dalyvauja formuojant humusą. Technologija labai paprasta: augalų liekanas susmulkinti ir negiliai sumaišyti su dirvožemiu.

Organinė medžiaga padeda formuoti purią dirvožemio struktūrą, padidina vandens absorbciją ir palengvina augalų augimą. Pupinių augalų liekanos yra reikšmingas azoto šaltinis. Skylant liekanoms, susidariusios maistinės medžiagos labai gerai maitina augančius augalus, ypač pradiniu jų augimo etapu, nes susidaro medžiagos, kurios dėl biocheminių virsmų sudaro humusą.

Už organinės medžiagos skaidymą atsakingi dirvožemio mikroorganizmai. Tinkamas organinės medžiagos panaudojimas gali suteikti dirvožemiui labai didelius „maisto“ kiekius iš pasėlių, jei skaidymo procesas vyksta greitai ir efektyviai. Augalų likučių suskaidymo greitį lemia dirvožemio biologinis aktyvumas. Norint pagreitinti šį procesą ir padidinti jo efektyvumą, patartina naudoti kokybišką ir tinkamą biologinį preparatą, kuris leis greitai grąžinti į dirvožemį augaluose sukauptas maisto medžiagas.

Deja, dėl ilgalaikio vandens trūkumo dirvožemyje biologinis aktyvumas sumažėja pirmiausia. Sausoje dirvoje bakterijų, atsakingų už organinių liekanų mineralizaciją ir humuso gamybą, veikla labai sulėtėja. Dirvožemio humusas yra vienas iš natūralių vandens kaupimo būdų. Dėl 1 proc. organinės medžiagos praradimo 30 proc. sumažėja dirvožemio vandens talpa, taip pat paspartėja katijonų (K+, Mg2+, Ca2+ išplovimas) į požeminius vandenis.

Slopinamas dirvožemio mikromicetų vystymasis – dėl ilgalaikės sausros jie gali net išnykti, todėl gali sunykti hifų, laikančių dirvožemio daleles, tinklas, ir dirvožemis greičiau eroduoja: sunkesni dirvožemiai trūkinėja, lengvų nupustomas paviršius. Be to, dėl sausros sumažėja mineralų prieinamumas augalams, nes nėra mikroorganizmų, kurie mineralines medžiagas padarytų augalams prieinamos formos. Tai lemia ilgalaikį mineralų išsilaikymą dirvožemyje, dėl kurio padidėja dirvožemio druskingumas.

Gamta ir procesai, kuriuos ji formavo per milijonus praėjusių metų, vykstantys natūralioje aplinkoje, įskaitant dirvožemio formavimąsi, yra tobuli. Tai sektinas pavyzdys, kuria linkme galėtų dirbti žmonija, siekdama padėti dirvožemiui.

Dirvožemio, kuriame mažai organinių medžiagų, biologinio aktyvumo atkūrimas yra procedūra, kompensuojanti reikšmingą natūralių sausros sukeltų humuso susidarymo procesų sumažėjimą. Tai yra labai svarbu, nes, remiantis pastarųjų metų patirtimi, ypač aukšta temperatūra ir didžiulis vandens deficitas mūsų šalyje tampa įprasti. Jei skubiai nepagerinsime dirvožemio derlingumo rodiklių, būsimi pasėliai nyks.

Kad augalai lengviau ištvertų sausrą šaknų formavimosi tarpsniu, rekomenduojama kaliu tręšti prieš sėją.