Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Suvalkija ir Žemaitija atsidūrė pafrontės ruože. Rusijos carinė valdžia visiems pasienio gyventojams įsakė nuginti gyvulius 50 km nuo fronto linijos, nurodė nepalikti jokių išteklių vokiečiams, sudarė specialias komisijas, kurios privalėjo surinkti iš valstiečių grūdus, maisto atsargas arba jas sunaikinti, sudeginti pastatus.

Supratusi, kad ne visi gyventojai pasitrauks, valdžia leido pasilikti arklį, karvę, maisto vienam mėnesiui. Iš valstiečių rusai paėmė apie 27 tūkst. arklių ir jau ėmė kilti grėsmė, kad ne visos dirvos bus suartos.

Vokietijos pagrindinis puolimas prasidėjo 1915-ųjų pavasarį. Rusijos vadovybė įsakė iš karo veiksmų zonos į Rusijos gilumą trauktis visiems vyrams nuo 18 iki 50 metų. Ta zona perėjo per visą Lietuvą. Kaimo gyventojai nesitraukė, negalėjo palikti savo žemės, ūkių. Frontui slenkant per Lietuvą, itin nukentėjo Suvalkija, kurioje buvo sunaikinta apie 70 proc. pastatų. Žemaitijoje per kariuomenės žygius ir kautynes padaryta didelė žala pasėliams. Apkasų linijos, bombos ir sviediniai žalojo žemę, lygūs laukai naudoti kaip aerodromai karo lėktuvams. Prievartą patyrė kaimo moterys, kurias vokiečių kareiviai nusivesdavo į apkasus „skalbti drabužių“. Ir, kaip rašė amžininkas, „ne viena jų į namus grįždavo paraudusi iš patirtos gėdos, skepetą iki akių užsileidusi“.

„Šlubo vokiečio“ laikai

Ekonominiu požiūriu vokiečių okupacija buvo itin negailestinga. Tai buvo pirmoji jų užimta priešo teritorija, kuri nukentėjo labiau nei vėliau okupuotos. Lietuvos diplomatas Jurgis Savickas tai netiesiogiai paliudijo, rašydamas, kad „vokiečiai, užėmę Lietuvą, pareikalavo baudos už 15 tūkst. namų, kuriuos rusai buvo sudeginę Rytprūsiuos“.

Užimtą kraštą vokiečiai pavadino Oberostu, suskirstė apskritimis, apskritis padalijo į valsčius, šiuos – į kaimus. Kaime pagrindine valdžia tapo valsčiaus viršaitis ir kaimo seniūnas su žandarais. Jie sprendė ir reguliavo visus kaimo reikalus, rinko prievoles, mokesčius, surašinėjo gyvulius, baudė ir net mušė, diegė „prūsišką tvarką“. Tuo metu atsirado ir pasakymas, kad jei kaime netvarka, „reikia šlubo vokietuko su lazda“ (dažnai tai būdavo sužeisti kariai, netinkantys tarnybai, bet galintys prižiūrėti tvarką).

Viso krašto reikalams tvarkyti prie Vokietijos Rytų fronto štabo buvo įsteigti Ypatingieji skyriai, tarp jų ir Žemės ūkio skyrius. Taigi, žemės ūkį tvarkė, mokesčius rinko karinė institucija vieninteliais jai žinomais kariniais metodais. Pagrindinis principas skelbė, kad kraštas privalo prisidėti prie kariuomenės ir Vokietijos aprūpinimo maistu, žaliavomis bei išsimaitinti pats. Pirmiausia, kaip darbo jėgą, imta išnaudoti kaimo vyrus. Įvairiems darbams prievarta buvo paimta net 130 tūkst., vadinasi, tiek vyrų buvo atitraukta nuo ūkio darbų, ūkininkavimo. Iš jų miško paruošose dirbo 23 tūkst., geležinkelius tiesė 21 tūkst., dar 14 tūkst. tiesė kelius ir statė tiltus. Vokiečių administracijos perimtuose dvaruose kumečiavo net 43 tūkst. žmonių.

Okupanto nustatyta dienos maisto norma vienam gyventojui buvo itin skurdi: 160 g grūdų ir 500 g bulvių. Tiesa, buvo paliekama sėklos norma, priklausomai nuo dirbamos žemės ploto. Visa kita buvo paimama kaip mokesčiai ar rekvizicijos itin žema (mažesne nei rinkos) kaina. Neįvykdžius prievolių buvo skiriamos baudos. Už bet kokį pasipriešinimą, turto gadinimą, net netyčinį, buvo skiriamas kontribucinis mokestis.

Be atodairos buvo kertami miškai, į kuriuos vokiečiai net tiesė siaurojo geležinkelio linijas. Vokietijos karinė vadovybė nurodė, kad dėl jų interesų galima iškirsti visą Lietuvos mišką... Per trejus metus iškirsta ir išvežta 25 proc. miško. Daugiausia pajamų (39 proc.) vokiečiai gavo būtent iš miško, 36 proc. – iš žemės ūkio mokesčių. Valstiečiai privalėjo pristatyti javus, mėsą, pieną, taip pat uogas, vaisius, vaistažoles, dilgėles, iš kurių buvo gaminamas pluoštas ir audžiamos medžiagos. 1917 m. buvo paskelbta, kad Oberoste pagaminta 300 tūkst. cnt marmelado, 5 tūkst. cnt džiovintų vaisių, 1,7 tūkst. cnt džiovintų daržovių, 28 tūkst. cnt raugintų kopūstų ir 22 tūkst. l sulčių. Tai jau gebėjimas išnaudoti.

Kai kurie reikalavimai valstiečiams buvo nesuprantami, pavyzdžiui, pristatyti nustatytą kiekį gilių, gyvulių kaulų, odų, vaisių kauliukų (iš jų spaudė aliejų). Taip pat skudurus, popierių, gumą, varį, geležį, išskyrus ūkio padargus. Nepriimtini buvo ir reikalavimai be leidimo neskersti kiaulės, parduoti arklį, kiaulę, javus ar bulves. Erzino kasmetiniai gyvulių surašymai, nuo kurių vėliau priklausė rekvizicijų dydis. Tiesa, surašymai turėjo šalutinį teigiamą poveikį, susijusį su kaimo žmonių higiena. Kai surašinėtojai sodybose įmindavo į š..., jie pareikalaudavo statyti išvietes ir uždėjo baudas tiems, kas jų neturi. Tiesa, kai kurie pastatytas tupyklas naudojo išradingai – per žiemą ten laikė rūkytą mėsą, džiaugėsi vokietį apgavę, o savo reikalus ir toliau atlikdavo „už tvarto“.

Gyventojus siutino šunų mokestis (kai kurie šunis korė, skandino, kad mokesčio išvengtų), tiltų ir turgaus rinkliavos, įsakymas prie vežimų tvirtinti lenteles su savininko duomenimis. Ribojimų buvo ir daugiau. Be leidimo nebuvo galima vykti į kitą apskritį, sutikus vokietį reikėjo nusiimti kepurę ir nusilenkti.

Kultūrinimo politika

Vokietijos vidaus padėtis 1917– 1918 m. blogėjo, o tai iš karto lėmė didesnį Lietuvos, kaip agrarinio krašto, išnaudojimą, visų išteklių išvežimą ir panaudojimą Vokietijos interesams. 1918- ųjų pabaigoje Lietuvos Taryba ėmė skaičiuoti patirtus nuostolius. Buvo paskelbta, kad karo metais sugriauta ar sudegė 1 200 kaimų, kuriuose buvo 14 270 ūkių. Dar sunaikinta 2 000 vienkiemių. Iš viso neliko 57 080 pastatų. Nuo karo veiksmų iš dalies nukentėjo 70 tūkst. trobesių, iš kurių 12 tūkst. gyvenamųjų namų. Arklių sumažėjo beveik 200 tūkst. (38 proc.) ir tai nulėmė, kad dirvonavo 30–35 proc. dirbamos žemės. Valstiečiai neteko apie 500 tūkst. galvijų, daugiau kaip 700 tūkst. avių ir kiaulių. Tai atitinkamai sudarė 47 ir 44 procentus. Mažėjo gyvulių prieauglis, nes valstiečiai jo nepalikdavo, žinodami, kad vokiečiai atims, bet taip buvo pakertama reprodukcija. 1919 m., palyginti su ikikariniu periodu, krašte buvo likę 70 proc. avių, 62 proc. arklių, 56 proc. kiaulių ir 52 proc. galvijų. Lietuvos žemės ūkio nuostoliai buvo įvertinti 1,5 mlrd. litų.

Karo metu sumažėjo visų žemės ūkio kultūrų derlingumas, daugiausia rugių – 50 proc. ir bulvių – 45 proc. Nebuvo atnaujinama sėkla, blogėjo jos kokybė, ji užsiteršė piktžolėmis. Trūko inventoriaus, o mažėjant gyvulių prastėjo ir dirvų tręšimas.

Vokietijos politikų supratimu, prie šalies sienų negalėjo būti antikultūrinio žemės ūkio, todėl ir Lietuvoje buvo pradėta siekti aukštesnės žemės ūkio kultūros. Buvo numatyta žemę įvertinti, išmatuoti, melioruoti, kalkinti, tręšti, diegti naujausius žemės dirbimo metodus, gerinti gyvulių veisles. Į vokiečių administruojamus dvarus atvežtais buliais ar kuiliais galėjo būti kergiamos vietinių ūkininkų karvės ir kiaulės. Daryti bandymai, aiškinantis, kokios naujos žemės ūkio kultūros gali augti Lietuvoje. Stengtasi racionalizuoti ir modernizuoti žemdirbystę. 1917 m. ataskaitose minimi atvežti „motoriniai arklai“ – tai, ko gero, buvo pirmieji traktoriai, pasirodę Lietuvoje. 1918 m. vokiečių okupacinė valdžia nusprendė atgaivinti Dotnuvos žemės ūkio mokyklą ir priėmė atitinkamą sprendimą.

Žingsniai apginti valstiečius

Veiklą 1917-ųjų rugsėjo 24 d. pradėjo Lietuvos Taryba, skyrusi nuolatinį dėmesį žemės ūkio reikalams. Jau antrame Tarybos posėdyje buvo pasakyta, kad rekvizicijos yra blogis ir reikia imtis „žygių, kad būtų susitrandytos ar palengvintos rekvizicijos“. Nieko nepavykus pasiekti, spalį prašyta vokiečių valdžios, kad rekvizicijose galėtų dalyvauti ir vietos gyventojų atstovai. 1917 m. gruodį derantis su Vokietija dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Taryba jau reikalavo nutraukti rekvizicijas, miško kirtimus, neimti mokesčių už žemę. Okupacinei valdžiai nesutikus ką nors keisti, imta kelti nuosaikesnius reikalavimus: nerekvizuoti arklių, pieninių karvių, leisti nepristatyti sviesto ir pieno tiems, kurie turi tik vieną karvę.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. pirmame posėdyje buvo paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimas, o tos pat dienos antrame posėdyje pareikalauta stabdyti rekvizicijas, už paimtus produktus mokėti rinkos kainomis. Okupacinė vokiečių valdžia paprastai atsakydavo, kad „karo reikalai neleidžia į tai atsižvelgti“. Valstiečių beteisę padėtį rodo net ir tai, kad Tarybos narys, Vasario 16-osios Akto signataras agronomas Donatas Malinauskas 1918 m. liepos 9 d. skundėsi incidentu su vokiečių valdžia „dėl atėmimo iš jo paskutinės karvės.“ Lietuvos ūkio plėšimo mastus rodo faktas, kad Taryba kreipėsi į okupacinę valdžią su prašymu leisti nepristatyti pieno toms šeimoms, kurios turi vieną karvę ir augina penkis ar daugiau vaikų. Į tokius prašymus nebuvo reaguojama.

Lietuvos Taryba aptarinėjo ir krašto žemės ūkio ateities problemas. 1918 m. pavasarį sudaryta Valstybės ūkio komisija, kurioje buvo signataras Jonas Smilgevičius – žemės ūkio specialistas, ekonomistas, dar 1913 m. įveisęs pieninių galvijų bandą, auginęs tabako plantaciją. Vėliau įtrauktas Aleksandras Stulginskis – agronomas, vienas iš žemės reformos rengėjų, būsimasis Lietuvos Respublikos prezidentas. Komisija 1918 m. liepos 24 d. svarstė klausimą įsteigti ūkio departamentą. Tai jau buvo bandymas pradėti žemės ūkio ministerijos kūrimo parengiamuosius darbus. Siekiant žinoti realią žemės ūkio padėtį, buvo pradėti skaičiuoti patirti nuostoliai. Jie buvo apytiksliai, nes vokiečių plėšikavimai tęsėsi.

1918 m. spalio 20 d. Vokietija leido sudaryti Lietuvos vyriausybę. Lietuvos politikų tonas tapo ryžtingesnis – vykdomas rekvizicijas jie pavadino banditizmu. Spalio 28 d., kai pirmą kartą virš Lietuvos Tarybos pastato oficialiai iškilo trispalvė, vokiečiams buvo įteiktas reikalavimas nutraukti rekvizicijas. Tuo reikalu į Berlyną išvyko Tarybos narys Kazys Bizauskas. Pavyko susitarti tik tiek, kad bus paskirtas Vokietijos generalinis atstovas Lietuvai, kuris atvykęs galės stabdyti rekvizicijas, nustatys, kiek javų galima išvežti iš Lietuvos, galbūt sustabdys jų eksportą. Bet tai buvo politikų siekiai. Rekvizicijų mastas toliau didėjo. Lapkritį buvo konstatuota, kad „vokiečiai nori... išvežti visa, kas galima. Niekuomet nebuvo tokių rekvizicijų.“ Atvykęs Vokietijos atstovas paskelbė, kad rekvizicijų reikės tiek, kad būtų išmaitinta 17 tūkst. vokiečių kareivių ir beveik 30 tūkst. valdininkų, buvusių krašte.

Pirmutinis darbas – išdalyti žemę

1918 m. buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Augustino Voldemaro. Ją formuojant krikščionys demokratai žemės ūkio ministru siūlė A. Stulginskį, bet dėl partinių prieštaravimų jis netapo pirmuoju žemės ūkio ministru. Į šias pareigas buvo paskirtas Juozas Tūbelis. Vyriausybė paskelbė atsišaukimą į gyventojus ir pareiškė, kad „žemdirbiai, kurie sugeba žemę dirbti, gautų jos pakankamai..., kad nebereikėtų Lietuvos žmonėms ieškoti duonos svetur.“ Vyriausybės programoje buvo teigiama, kad vienas iš jos tikslų – žemės ūkio atgaivinimas. Todėl Vyriausybė teiksianti žemės ūkiui kreditus. Tai buvo tuščias pažadas, nes lėšų Vyriausybė neturėjo, nemokėjo atlyginimų nei karininkams, nei valdininkams. Kiti Vyriausybės deklaruoti programiniai tikslai – žemės fondo sudarymas, rengimasis žemės reformai ir apleistų dvarų perėmimas valstybės žinion. Šį planą sukritikavo A. Stulginskis, pabrėžęs valstiečių padėties blogėjimą ir pareikalavęs nedelsiant „parceliuoti“ valstybines žemes ir dvarus. 1919 m. sausio 1 d. Krikščionių demokratų partija papildė Vyriausybės programą siūlymu žemę dalyti tuoj pat, nelaukiant Seimo išrinkimo.

Ministras J. Tūbelis pradėjo kurti Žemės ūkio ministerijos struktūrą, rinko darbui specialistus, padarė ministerijos veiklos organizacinę pradžią. Žemės ūkio ministro iniciatyva buvo parengtos programos žemės ūkio mokykloms, įsteigta miškininkų mokykla, ėmė veikti Dotnuvos žemės ūkio mokykla, įsteigti matininkų kursai. 1918 m. gruodį naujas ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius drąsiai pareiškė: „pirmoj eilėj prieš mus stovi žemės reforma“. Tai buvo ambicingas planas, bet pirmiausia reikėjo žinoti, kiek yra valstybinių žemių, kiek apleistų dvarų, apskaičiuoti, kiek galėtų būti norinčiųjų gauti žemės, turėti matininkų. Be to, krašte tebestovėjo vokiečių daliniai, nerimą kėlė galimi svetimų jėgų puolimai. 1919 m. pradžioje pulti pradėjo bolševikai, vėliau lenkai, bermontininkai. Sausio 2-ąją jaunos valstybės valdžia persikėlė į Kauną, miestas tapo Laikinąja sostine. Buvo perkelta ir Žemės ūkio ministerija, nuomojusi keliuose namuose patalpas, nes mieste trūko pastatų.

Dar vienu trumpu žemės ūkio raidos epizodu šiuo laikmečiu buvo bolševikų siekis kurti žemės ūkio komunas jų užimtoje Lietuvos dalyje. Komunos kurtos dvarų pagrindu ir jose turėjo dirbti aplinkiniai valstiečiai. Jiems tai buvo nepriimtina, nes buvo panašu į kumečiavimą. Žemė buvo paskelbta nacionalizuota, neleista jos nei pirkti, nei parduoti. Tokios tvarkos diegėjai buvo rusakalbiai, o tai dar labiau vedė prie minties, jog „tai ne mūsų valdžia“. Valstiečiai laukė lietuviškos valdžios, žemės reformos, žemės. 1919-ieji buvo vieni sunkiausių krašto istorijoje. Per metus pasikeitė penkios vyriausybės, partijos nesutarė dėl žemės reformos pagrindų. Lietuvą siaubė priešai, pirmą kartą per porą šimtų metų ėmė grėsti badas. Padėtis pradės gerėti, bet tai įvyks 1919 m. antroje pusėje.