Radviliškio rajonas – gyvulininkystės kraštas, čia visada buvo auginamos ir kiaulės. Žemės ūkio kooperatyvas „Eubrė“, kuriame laikoma pusantro tūkstančio kiaulių, jau pradėjo 20-uosius veiklos metus.

Kooperatyvo vadovas ir veterinarijos gydytojas Vikintas Gineika teigia, kad kiaulininkystės sektoriuje lengva niekada nebuvo, bet, išgyvenus sunkesnį laikotarpį, ateina ir geresnis.

Pastaruosius keletą metų kiaulių augintojų ramybę drumstė ne tik žemos kiaulių supirkimo kainos, bet ir visą Lietuvą baigiantis apimti afrikinis kiaulių maras (AKM), dėl kurio sektorius jaučiasi tarsi ant parako statinės. ŽŪK „Eubrė“, užtikrinęs komplekso biologinę saugą, akistatos su pragaištingu virusu išvengė, nors Radviliškio rajone AKM buvo užfiksuotas ir naminių kiaulių laikymo vietose. „Stebuklas, kad kiaulininkystė Lietuvoje dar gyva“, – sako V. Gineika, vadovauti kooperatyvui pradėjęs praėjus pusmečiui nuo jo įkūrimo.

Komplekse – pusantro tūkstančio kiaulių

Sovietmečiu šioje Liutkiškių vietoje buvo numatytas stambus kiaulių kompleksas. Tačiau vos pradėtos statybos buvo sustabdytos. Tik Nepriklausomybės pradžioje čia pradėtos auginti kiaulės ir įrengtas mėsos gamybos cechas. Vėliau, uždarius cechą, liko kiaulių kompleksas. Įkurtas žemės kooperatyvas, kurį pajininkai pavadino „Eubre“.

Pasak V. Gineikos, kooperatyvo veikla labai panaši į šeimos ūkį, bet pagrindiniai pajininkai pasirinko kooperatinį veiklos modelį.

Kooperatyve vyksta visas kiaulių auginimo ciklas – yra motininė banda, kurią sudaro 120 Vokietijos landrasų ir Švedijos jorkšyrų veislės paršavedžių, bei 1 400 penimų kiaulių. Per metus atvedama apie 3 tūkst. paršelių, tiesa, dalis jų neužauga.

Dviejų linijų paršavedės sėklinamos su kitų veislių kuilių sperma – taip penėti skirtam prieaugliui pasireiškia heterozės efektas, kuris ryškiausias būna būtent pirmoje kartoje. Dalis paršavedžių sėklinamos su tos pačios veislės kuilių sperma – jų atvestos kiaulaitės paliekamos veislei, paršavedžių pakaitai. V. Gineika pats atlieka gyvulių selekciją.

Kartais, norint pagerinti genetiką, perkamos naujos paršavedės, nors tai kelia riziką atsivežti ir ligų – taip jau buvo nutikę, kai kartu su naujomis paršavedėmis atkeliavo kvėpavimo takų ir parvovirusas. Buvo atsivežta ir edemligė – paršelių pabrinkimo liga. Nuo svarbiausių kiaulių ligų paršavedės ir paršeliai ūkyje skiepijami.

Penimų kiaulių bandą sudaro 600 paršelių iki dviejų mėnesių ir 800 vyres-nių negu 2 mėnesių amžiaus. Visi gyvuliai laikomi viename tvarte, kuriame yra atskiros paršavedžių ir įvairių amžiaus grupių kiaulių patalpos.

„Viskas vyksta konvejeriu – ketvirtadienį kiaulės išvežamos, penktadienį paršiuojasi, pirmadienį ir antradienį – sėklinamos. Vienos kiaulės parduodamos, į jų vietą iškart ateina kitos“, – apie darbo komplekse ypatybes pasakojo V. Gineika. Jeigu dėl kokių nors priežasčių pardavimai būtų sustabdyti, kooperatyvui iškiltų kiaulių laikymo problemų.

Ekologinis kiaulių auginimas nepasiteisino

Kooperatyvas turėjo ISO 9001 kokybės sertifikatą – kiaulės buvo auginamos ekologiškai, skerdimo svorį pasiekdavo per 10 mėnesių, tačiau ekonomiškai tai nepasiteisino – pasak V. Gineikos, už ekologiškai užaugintas kiaules jiems nemokėjo nė cento brangiau. Todėl nutarta pereiti prie intensyvesnio penėjimo – dabar prekinį 120 kg svorį paršeliai pasiekia per 5 mėnesius.

Kiaules šeria savo pagamintais, tik paršeliams iki 8 dienų amžiaus perkami specialūs pašarai. Paršavedėms, kad turėtų daugiau pieno, sudaromas pagerintas racionas su didesniu riebalų, energijos kiekiu. Joms taikomi du racionai – pirmojo periodo (iki paršiavimosi) ir laktuojančių kiaulių. Pastaruoju pradedama šerti likus dviem savaitėms iki paršiavimosi.

Kooperatyvas turi 100 ha žemės, kurioje augina miežius, kviečius, kai kada – kvietrugius, taip pat pupas ir žirnius. Tai ir sudaro raciono pagrindą. Ūkyje yra 8 šėrimo grupės, jų racionus sudaro pats kooperatyvo vadovas, kartais konsultuojasi su šėrimo specialistais. Kooperatyvas turi malūną, kiekvienos grupės pašarai laikomi atskiruose bokštuose. Pašarams sunaudojami visi grūdai, o jeigu metai prasti, jų reikia pirkti papildomai. Cheminių trąšų nenaudoja, laukus tręšia srutomis.

Kaip ir kiekvienos rūšies mėsos, taip ir kiaulienos skonį lemia pašarai. „Mūsų mėsos skonio savybės labai geros – išvirta ji neputoja, kvepia, nes nededame rafinuotų rūgštiklių, kurie paprastai dedami į bekonų racionus, kad sumažintų patogeninių bakterijų vystymąsi organizme, palaikytų naudingos mikrofloros pusiausvyrą. Papildomai naudojame tik mineralinius papildus su aminorūgštimis, pašarines mieles kaip probiotikus ir papildomus baltymus. Tai turi įtakos ir geresniam mėsos skoniui“, – teigia V. Gineika.

Anksčiau jų kiauliena prekiavo vieno miesto turgus, tačiau kooperatyvas sulaukdavo nusiskundimų dėl neva per riebios kiaulienos. V. Gineika mano, kad tai, ko gero, buvo labiau noras numušti kainą, nes jų auginamų veislių kiaulės genetiškai nėra riebios. Bet įdomiausia, kad pirkėjų skonis, žiniasklaidoje pasirodžius publikacijoms apie naudingas lašinių savybes, pradėjo keistis – dabar supirkėjai jau pageidauja riebesnių bekonų, todėl jorkšyrų kiaules sėklina ir su anglų didžiųjų veislės kuilio sperma. Tokios 120 kg svorį pasiekusios mišrūnės turi 32 mm sluoksnį lašinių.

Atjunkymas – sunkiausias periodas

Paršeliai ūkyje atvedami kas savaitę, kiekvieną penktadienį. Paršavedė atsiveda labai daug – 17–18, būna net 20 jauniklių. Vidutiniškai užauginama 11 vienos vados paršelių – tai neblogas rezultatas. Geriausios genetikos motininių kiaulių dukros atskiriamos ir auginamos kaip pakaitinės paršavedės. Paršeliai, skirti penėjimui, trečią parą kastruojami.

Penktą dieną po atjunkymo paršavedėms suleidžiama vitaminų ir jos vėl sėklinamos. Dėl apsisėklinimo problemų nėra, bet fermoje yra vienas kuilys bandytojas, kuris padeda pastebėti neapsivaisinusią paršavedę.

Paršavedės ilgaamžės, gyvena 6–7 metus. Ūkyje labai rūpinamasi gyvulių gerove – kiaulės laikomos garduose, kuriuose turi galimybę judėti. „Mes kiaulių gerove pasirūpinome dar iki to, kol jų laikymo reikalavimai buvo sugriežtinti. Mūsų kiaulės ir paršeliai gali vaikščioti, judėti. Tačiau tokio laikymo bėda ta, kad kiaulė kartais nugula jau paaugusius, 10–12 dienų paršelius. Kiaulės aukštos genetinės veislės, labai jaukios, gero būdo, būtent tos gero charakterio kiaulės ir nugula paršelius – nesureaguoja į juos“, – sako vadovas ir šypsodamasis priduria, kad kiaulės meilę žmogui labai padidina obuoliai.

Beveik visas paršavedes jis šaukia vardais: Auksinė, Šluota, Margė, Antanina ir kt. Kiaulių stiprūs socialiniai ryšiai, todėl jos gyvena „šeimomis“ – garduose po 4–5. Žindukliai nuo motinų atjunkomi 30–35 dienų amžiaus. Pasak V. Gineikos, atjunkymas – sunkiausias periodas, auginant kiaules. Atjunkant iš gardo išvedama paršavedė, o paršeliai jame paliekami dar dvi savaites, kad patirtų kuo mažiau streso. Pašarai pradedami keisti prieš atjunkymą – sulaukusiems 21 dienos amžiaus.

„Mes šeriame dažnai, bet nedideliais kiekiais, atsargiai pereiname prie kito raciono, nes šiuo periodu pasitaiko daugiausia paršelių sveikatingumo problemų. Po atjunkymo paršeliai jau būna stipresni“, – sako V. Gineika. Per beveik 4 dešimtmečių darbo praktiką kiaulių kompleksuose jis įsitikino, kad geriau auga jorkšyrų negu landrasų paršeliai, kurie yra atsparesni.

Nuo AKM draudikai nedraudžia

Prie kiaulių turi teisę patekti labai ribotas žmonių skaičius – kasdien ten eina tik kiaulių prižiūrėtoja, o veterinarijos gydytojas ir pagalbinis darbininkas – esant reikalui. Pašarai kiaulėms tiekiami mechanizuotai – per pašarų liniją.

AKM privertė dar labiau sugriežtinti komplekso apsaugą ir investuoti papildomai į biologinio saugumo priemones. Kompleksą saugo tvora su įvažiuoti draudžiančiais ir kitais informaciniais užrašais, prie įvažiavimo įrengtas dezomatas automobiliams, pripildytas biocidinių priemonių, kurios veikia nuo AKM. Iš šios teritorijos galima patekti tik į administracines patalpas, o norint patekti į kiaulidę, įrengta dar viena apsaugos zona.

Prasidėjus AKM, vadovo miegas tapo labai neramus. „Kompleksas nedraustas – karo atveju nuo karo nedraudžia. Neradome nė vienos įmonės, kuri sutiktų apdrausti nuo AKM“, – atsidūsta V. Gineika. Tačiau atsisakyti kiaulininkystės kooperatyvo pajininkai nesvarstė. Plėtros irgi nevykdys, tik, kiek galima, dar gerins gyvulių gerovę.

Taiko inovatyvias srutų tvarkymo technologijas

Kooperatyve iš viso dirba 13 darbuotojų. Šaltuoju laikotarpiu, pasibaigus laukų darbams, dalis darbuotojų dirba „Eubrei“ priklausančiame miške – ruošia malkas, kuriomis kūrenama komplekso katilinė, tiekianti šiltą vandenį. Darbuotojų stygiumi V. Gineika nesiskundžia. „Kaime žmonės sensta, turi sveikatos problemų, yra tokių, kurie dirba iki atlyginimo. Bet, užsidarius kaimyniniam užsienio kapitalo kiaulių kompleksui, atsirado ir gerų, patyrusių darbuotojų, ieškančių darbo“, – sako jis.

Gyvas kiaules „Eubrė“ tiekia bendrovei „Samsonas“. Juntama didelė paklausa iš smulkių mėsos perdirbėjų, bet kooperatyvas retai gali jiems ką nors pasiūlyti.

Nuo praėjusių metų kovo kiaulių kainos pradėjo kilti ir dabar yra gana geros, leidžia uždirbti pelno. Manoma, kad kiaulių augintojams pasitarnavo ir afrikinis kiaulių maras, užklupęs Kiniją – kiaulių supirkimo kainoms įtaką padarė padidėjęs kiaulienos poreikis. „Jeigu viskas gerai, su dabartinėmis pajamomis galime gyventi ir išgyventi, išlaikyti darbuotojus“, – pabeldžia į medį „Eubrės“ vadovas.

Iki tol 3–4 metus kainos buvo labai žemos. „Vos kvėpavome. Jeigu ne savi grūdai, nebūtume išgyvenę. Išgelbėjo tai, kad patys pigiau pasigaminame pašarų“, – teigia V. Gineika.

Nors kiaulininkystės sektoriuje technologijos nesikeičia taip sparčiai, kaip, pavyzdžiui, galvijų ūkiuose, vis dėlto investicijų į šį sektorių, anot V. Gineikos, nuolat reikia. Kiaulių tvartuose susidaro gana agresyvi aplinka – amoniakas, sieros dioksidas, anglies dvideginis nusėda ant aptvarų, įrangos metalo ir sukelia eroziją. Be to, technikai vis reikia lėšų, keičiasi žemės dirbimo technologijos, tad atsinaujinti reikia ir kiaulių augintojams.

O gauti ES paramą nėra lengva – keli „Eubrės“ projektai nebuvo patvirtinti, V. Gineikos manymu, dėl to, kad neplanuota įkurti daugiau darbo vietų.

Ūkyje įvykdyti Nitratų direktyvos reikalavimai, pastaruoju BŽŪP laikotarpiu pasinaudota ES parama, pritaikant naujausias srutų tvarkymo technologijas žemės ūkio savikainai ir aplinkos taršai mažinti – kartu su LSMU Gyvulininkystės institutu vykdytas projektas „Išsiskiriančių iš srutų azoto išsaugančių technologijų diegimui galvijininkystės ir kiaulininkystės ūkiuose“. Jo metu buvo diegiama inovatyvi srutų rūgštinimo technologija, kuri leidžia iki 50 proc. sumažinti azoto ir kvapų emisijas iš srutų, išlaistant jas laukuose.

V. Gineika neabejoja, kad šios technologijos labai pasitarnaus ne tik gamtai, klimato kaitai mažinti, bet ir patiems ūkininkams – rūgštintose srutose lieka daugiau organinio azoto, todėl pasėlius reikia mažiau tręšti mineralinėmis trąšomis. „Tokios parūgštintos srutos yra labai gera trąša“, – jau įsitikino „Eubrės“ vadovas.

Ūkyje vyko ir daugiau bendradarbiavimo su mokslu pavyzdžių – išbandė baltyminį produktą, kiaules šėrė linų sėmenimis.

Vadovo pomėgis – česnakų auginimas

Vikintas Gineika save vadina plataus profilio veterinarijos gydytoju – gali gydyti kiaules, galvijus, arklius, paukščius. Tačiau pastaruosius kelerius metus privačia praktika užsiima tik gydydamas arklius – dėl AKM grėsmės jis nebegali dirbti kaip privatus veterinarijos gydytojas ūkiuose, kuriuose laikoma nors ir viena kiaulė savo reikmėms.

Savo namų ūkyje V. Gineika augina apie 100 didžiųjų baltųjų kalakutų ir 20 arų mėlynųjų česnakų. Pastarieji – jo didžiausias hobis, kuriam skiria jau daugiau kaip 30 metų. Viena česnako galvutė sveria apie 200 gramų. „Nukuliu grūdus, tada sėju ridikus arba garstyčias, įterpiu kalakutų mėšlo, po to į tą dirvą sodinu česnakus – užauga aukščiausios kokybės“, – didžiuojasi ir savo agronominiais sugebėjimais V. Gineika.

Jis yra aktyvus ūkininkas, vasario pabaigoje su Kiaulių veislininkystės asociacija skrido į Lietuvos ūkininkų protestą Briuselyje. Visą gyvenimą su žemės ūkiu susiejęs V. Gineika gerai žino, kas šiame sektoriuje priklauso nuo pačių ūkininkų gebėjimų ir patirties, kas – nuo gamtos, o kas – nuo politikų sprendimų. „Teisybė, kalbant apie tiesioginių išmokų suvienodinimą, turi būti. Mes esame tokie patys ES piliečiai ir žemdirbiai“, – sako V. Gineika. O kol kartu su visais Lietuvos žemdirbiais laukia ES teisingumo, jis pats sąžiningai dirba augindamas kiaules ir daro viską, kas nuo jo priklauso, kad kooperatyvas dirbtų rentabiliai, kad būtų užtikrinta gyvulių gerovė ir vartotojus pasiektų tik kokybiška kiauliena.