Praktiški augintojo patarimai – visada vertinga ir realia patirtimi grįsta informacija. Sodininkas mėgėjas iš Kauno Vyrmantas Radzevičius dalijasi žiniomis, kaip jam sekėsi auginti pekanines karijas – riešutmedinių (Junglandaceae) šeimos augalus, subrandinančius vertingus riešutus.

***

Jau apie 50 metų mano hobis – riešutus brandinančių augalų kolekcionavimas ir dauginimas. Sukaupta patirtimi nusprendžiau pasidalyti su „Mano ūkio“ skaitytojais.

Turiu pripažinti, kad pirmieji 25 metai šioje srityje buvo nelabai sėkmingi. Tais laikais dauguma augalų platintojų parduodavo augalus su skambiais pavadinimais, o iš tikrųjų – paprasčiausius sėjinukus. Kai kam iš sėjinukų pavyksta išauginti gerai derantį riešutmedį, bet man šioje loterijoje sekėsi nekaip. Po 10–15 metų teko imtis pjūklo ir riešutmedžiais pagausinti malkų atsargas.

Po antro nesėkmingo bandymo supratau, kad Lietuvoje įprasta platinti sėjinukus, įvardijant juos kaip veislinius augalus. Iš sėklų išauginti riešutmedžiai įgyja daug naujų savybių, nebūdingų motininei veislei. Taip įvyksta dėl to, kad riešutmedžiai daugiausia yra dichogaminiai augalai (moteriški žiedai ir dulkinės subręsta skirtingu laiku) ir vėjo atneštos žiedadulkės, apvaisinančios žiedą, paprastai būna atneštos nuo skirtingų veislių ar rūšių riešutmedžių.

Dar vienas momentas, kad, pasėjus graikinį riešutmedį, vaisių reikia laukti 10–12 metų, o kariją – 20–25 metus, ir visai neaišku, koks bus riešutas. Supratau, kad norint laimėti sėjinukų loterijoje mano gyvenimo greičiausiai neužteks. O jei pasiseks ir nors vienas riešutmedis bus vertas dauginti, jį vis tiek teks dauginti vegetatyviai. Nes tik vegetatyviai padauginti (skiepyti) riešutmedžiai paveldi visas motininio augalo savybes ir derėti pradeda daug anksčiau (graikiniai po 2–5, karijos – po 5–7 metų).

Supratau, kad reikia pačiam išmokti skiepyti. Problema su karijomis (lot. Carya) ta, kad poskiepius ir įskiepius teko atsivežti iš Šiaurės Amerikos – karijų tėvynės. Šie riešutmedžiai Lietuvoje auginami ypač retai, o dar rečiau sunokina daigias sėklas.

Klimato sąlygos – panašios

Pasidomėjau, kiek klimato sąlygos Lietuvoje atitinka sąlygas jų tėvynėje. Vienas iš kriterijų, kuris leidžia manyti, kad klimato sąlygos tinkamos karijoms augti, yra aktyvių temperatūrų suma (temperatūrų suma per metus, kai vidutinė dienos temperatūra viršija 10 ^oC). Kitas kriterijus – tai dienų suma per metus, kai temperatūra aukštesnė kaip 10 ^oC.

Pekaninėms karijoms augti reikalinga aktyvių temperatūrų suma yra 2 550 ^oC, o reikalingų dienų suma, kai temperatūra aukštesnė negu 10 ^oC, yra 150 dienų. Aktyvių temperatūrų suma įvairiuose Lietuvos regionuose skirtinga, bet tendencingai didėjanti. 2001–2009 m. vidurkis Kauno r. buvo 2 500 ^oC, 2012–2018 m. – 2 650 ^oC. Rekordas pasiektas 2018 m. – 3 024 ^oC. Dienų sumos, kai vidutinių temperatūrų suma aukštesnė negu 10 ^oC, 1990–2000 m. Vilniaus r. vidurkis buvo 146 dienos, o 2012–2018 m. vidurkis Kauno r. – 161 diena.

Galima daryti išvadą, kad pekaninės karijos gali ne tik augti, bet ir brandinti daigias sėklas, nes sąlygos visoje Lietuvoje atitinka augalo šilumos poreikius. Be to, karijų ligos ir kenkėjai pas mus nepaplitę.

Karijų įvairovė

Pekaninės karijos Amerikoje skirstomos į pietines, šiaurines ir ultrašiaurines. Sode puikiai auga apie 16 ultrašiaurinių pekaninių karijų veislių (ištveriančių iki -35 ^oC), neblogai jaučiasi apie 12 šiaurinių pekaninių karijų veislių (iki -32 ^oC). Pagal atsparumą šalčiui baltosios karijos (lot. Carya Ovata angl. Shagbark Hickory) gali augti IV klimatinėje zonoje, pekaninės karijos (lot. Carya Illinoiensis, angl. Pecan) ir skiltėtosios karijos (lot. Carya Laciniosa, angl. Shellbark Hickory) – V klimatinėje zonoje. Visos paminėtos karijos tarpusavyje apsidulkina ir jų hibridai ypač atsparūs šalčiui (atlaiko iki -35 ^oC) ir ligoms, puikiai auga įvairiose Lietuvos vietose.

Skaniausi yra pekaninių karijų riešutai, kurių skonis lenkia ir graikinių. Jų kevalas labai plonas, branduolys lengvai lukštenamas be įrankių. Branduolio išeiga siekia 60 proc. Labiausiai atsparios šalčiui ir Amerikos šiaurėje paplitusios baltosios karijos. Daugelis jų veislių tinka auginti Lietuvoje. Tai Yoder, Grainger, Porter, Weschke, Neilson ir kt. Riešutai didesni už pekaninių karijų, bet lukštas storesnis. Branduolio išeiga apie 35–40 proc. Pekaninių ir baltųjų karijų hibridai irgi tinka auginti Lietuvoje, pavyzdžiui, Burton, James, Geraldi`s, McAllister, T-92. Hibridų vaisiai yra didesni už pekaninių karijų, kevalai storesni, branduolio išeiga apie 40 proc.

Be ultrašiaurinių, kurios apibūdintos lentelėje, šiek tiek lepesnės šiaurinės pekaninės karijos. Tai Gibson, Canton, Devore, Fisher, Hark, Mandan, Iowa, Shepherd ir kt. Jos puikiai prisitaikiusios prie mūsų klimato ir, tikiuosi, derės. Šios veislės atlaiko -32 ^oC šalčio.

Šiaurės Amerikoje augančios skiltėtosios karijos brandina pačius didžiausius riešutus. Medelyne sėkmingai auga veislės Henry, Grainger, Chetopa, Simpson #1,Fayette, Doghouse. Iš jų Fayette yra savidulkė veislė.

Pagal šią lentelę galima išsirinkti vertą įskiepyti veislę. Viena svarbiausių veislės savybių yra laikas vaisiui subrandinti. Vaisiui subrendus, apyvaisis skyla panašiai kaip graikinių riešutų. Trumpiausiai vaisius brandina veislė Warren 346 – tik 139 dienas. Didžiausius riešutus užaugina Campbell NC4, mažiausius – Cornfield. Branduolio išeiga didžiausia Starking Hardy Giant, nors pagal šį kriterijų didelio veislių skirtumo nėra.

Renkantis pekaninių karijų veisles, reikia numatyti jų sodinimo schemą taip, kad greta I žydėjimo tipo augalo būtų II žydėjimo tipo augalas ir jų žydėjimo laikai sutaptų. Atstumas tarp augalų – 6–8 m, tarp eilių – 8–10 m. I žydėjimo tipas, kai vyriški žiedai (dulkinės, žirginėliai) žydi anksčiau už moteriškus žiedus (piesteles), vadinamas protandriniu žydėjimu. II žydėjimo tipas, kai moteriški žiedai žydi anksčiau už vyriškus žiedus, vadinamas protogyniniu žydėjimu.

Starking Hardy Giant – iš dalies savidulkis. Vadinasi, jis net ir augdamas vienas subrandins riešutus. Tiesa, riešutų derlius bus didesnis, jei šalia jo augs II žydėjimo tipo pekaninė karija. Jeigu I ir II žydėjimo tipo augalus, kurių vegetacijos laikas sutampa, pasodinsime greta, jie vienas kitą apdulkins, abu duos riešutų derlių.

Kelias nuo sėklos iki sodinuko

Nuo ko pradėti, norint užauginti pekaninių karijų sodą? Pirmiausia reikia užsiauginti poskiepių, o tam reikia šalčiui atsparių sėklų. Geriausiai tiktų kultūrinių arba laukinių pekaninių karijų, augančių Kanadoje, vaisiai. Čia svarbiausias kriterijus – atsparumas šalčiui.

Įskiepiams sumedėjusių ūglių nutariau ieškoti Šiaurės Amerikoje (karijų tėvynėje), sertifikuotuose medelynuose, kuriuose platinamos ypač atsparios šalčiui ir ligoms karijų veislės. Praktika parodė, kad tos pačios veislės pekaninės karijos, gautos iš Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Danijos ar kitų šalių, kur klimato sąlygos švelnesnės negu Lietuvos, vystymosi tempu gerokai atsilieka nuo gautų iš Šiaurės Amerikos. Karijų sėklas poskiepiams irgi teko pirkti Kanadoje ir JAV. Geriausiai tam tinka pekaninių karijų sėklos, nes jų poskiepiai palyginti greitai auga ir suderinami su visų rūšių ir veislių karijomis.

Kanadoje pekaninės karijos prinoksta spalio–lapkričio mėn., tad po 2–3 savaičių natūraliai išdžiovintos sėklos gali būti transportuojamos į Lietuvą. Gruodžio pabaigoje sėklas 2–3 dienas reikia mirkyti vandenyje, kurį būtina kasdien keisti. Sėklas stratifikuoti reikia 3 mėnesius drėgname substrate (perlite, durpėse, smėlyje) 2–5 ^oC temperatūroje 90–100 proc. drėgmėje, o balandžio mėnesį sodinti į dirvą 15 cm atstumu, tarpas tarp eilių 40 cm. Augalai pradeda dygti liepos mėnesį, auga iki lapkričio ir pasiekia 10–15 cm aukštį. Jeigu augalai paliekami augti lauke, ūglius žiemai reikia užpilti durpėmis.

Pekaninės karijos, kaip ir graikiniai riešutmedžiai, formuoja į morką panašią šaknį su trumpomis šoninėmis šaknelėmis. Skirtumas toks, kad pekaninės karijos šaknies ilgis per sezoną pasiekia apie 100 cm, o graikinio riešutmedžio – 60 cm. Praktiškumo sumetimais iškasta poskiepio šaknis trumpinama iki 50 cm, o jei poskiepiai paliekami augti dar vienus metus, šaknis patrumpinama aštriu kastuvu iki 50 cm ilgio.

Jei pekaninės karijos poskiepio ūglio skersmuo tinka skiepyti, augalas iškasamas, šaknis užpilama drėgna žeme ir konteineriuose laikoma 2–5 ^oC temperatūroje 90–100 proc. santykinėje drėgmėje iki skiepijimo. Optimalus skiepijimo laikas – sausio–balandžio mėnesiai.

Skiepijimas: prireiks kruopštumo ir kantrybės

Poskiepiai 10–15 dienų prieš skiepijimą laikomi 15–18 ^oC temperatūroje, kol pumpurai pradeda brinkti. Įskiepiai 24 val. prieš skiepijimą laikomi vandenyje kambario temperatūroje. Skiepijama 15–18 ^oC temperatūros patalpoje.

Jei poskiepio ir įskiepio skersmenys sutampa, skiepiju pagerintu kopuliacijos būdu (su liežuvėliu), jei skersmenys nesutampa – skėlimo būdu. Aprišu elastinga juosta, įskiepį parafinuoju 80 ^oC temperatūroje panardinant. Viskas daroma taip pat, kaip skiepijant graikinį riešutmedį. Skiepytas augalas užpilamas drėgnu perlitu (skiepijimo vieta visiškai užpilama) ir įdedamas į termostatą.

Skiepo suauginimas vyksta (25–27 ^oC temperatūroje, 90 proc. santykinėje drėgmėje), suauginimo laikas 30–40 dienų (graikinio riešutmedžio – 15–20 dienų).

Jeigu suaugimas įvyko, o įskiepio pumpurai nesusprogo, augalą galima padėti į drėgną substratą ir iki pavasarinio sodinimo laikyti drėgnoje, vėsioje patalpoje 5–7 ^oC temperatūroje. Jei pumpurai susprogo, augalą reikia pasodinti į aukštą (50–60 cm) vazoną ir auginti 20–25 ^oC temperatūroje, o pavasarį perkelti į šiltnamį.

Pekanines karijas taip pat galima skiepyti į subrendusius vaismedžius gegužės mėnesį sumedėjusiais ūgliais. Prigyja apie 20 proc. skiepų. Tai leidžia į I žydėjimo tipo suaugusį vaismedį įskiepyti II tipo skiepūglį ir gauti derantį riešutmedį, kai medis auga vienišas.

Augalų atsparumas dirvos užmirkimui

Pirmą kartą karijos subrandino vaisius 2019-aisiais. Kelių hektarų teritorijoje, kurioje auginami riešutmedžiai, pavasarinės šalnos sodą paliko be derliaus, tačiau karijų derliui įtakos nepadarė, nes jos žydi vėliau už kitus riešutmedžius. Derėjo Deerstand ir Campbell NC4 pekaninės karijos ir hibridas Burton. Deerstand ir Campbell NC4 davė pirmą derlių septintais metais po pasodinimo. Tiesa, abi veislės yra I žydėjimo tipo, tad teko surinkinėti anksčiausiai pražydusio Campbell NC4 vyriškas žiedadulkes ir dirbtinai apvaisinti abiejų veislių moteriškus žiedus. Apvaisinti pavyko!

Burton yra savidulkis, žydėjo šeštais metais po pasodinimo, bet 2018 m. liepą vaisius numetė (gal dėl sausros?), o 2019 m. riešutus subrandino.

Dar viena karijų savybė, kuri maloniai nustebino – tai augalų atsparumas dirvos užmirkimui pavasarį. Kelių hektarų plote su menku nuolydžiu į molingą dirvą surizikavau pasodinti riešutmedžių sodą iš įvairių Juglans (graikinių, širdžiavaisių, pilkųjų, juodųjų) ir Carya (karijų) riešutmedžių. Po 3 metų visi Juglans žuvo, o Carya puikiausiai užaugo. Visų karijų šakos nė karto neapšalo.

Visiems, kurie nori užveisti riešutmedžių sodą, rekomenduoju šalia įprastinių riešutmedžių pasodinti Lietuvoje vis dar egzotika laikomų karijų sodinukų. Svarbu, kad būtų patikrintų veislių ir būtinai skiepytų. Ypač rekomenduoju tiems, kurie dėl aukšto gruntinio vandens lygio ir pavasarinio užmirkimo Juglans riešutmedžių užauginti negali – karijoms tokios sąlygos puikiai tinka.