23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/04
Gyvenimas nenuspėjamas: paroda „Ką pasėsi“ į jubiliejų kvies kitąmet
  • Gitana KEMEŽIENĖ, Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Kovo viduryje, likus trims savaitėms iki kruopščiai planuotos jubiliejinės parodos „Ką pasėsi“, paaiškėjo, kad renginys atšauktas. Taip lauktas pavasaris vietoj saulės ir šilumos atnešė į Lietuvą koronavirusą, sujaukusį visus planus.

Šis straipsnis buvo ruošiamas parodos sukakčiai. Nepaisant pasikeitusių aplinkybių, parodos „Ką pasėsi...“ 25-mečio fakto atšaukti neįmanoma, nes tai istorija. Mūsų pašnekovai – žmonės, stovėję prie parodos ištakų – organizatoriai, pirmieji dalyviai dalijosi prisiminimais apie tai, kaip buvo kuriamas šis išskirtinis agrarinio sektoriaus reiškinys. VDU Žemės ūkio akademijos Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko direktorius Virginijus Venskutonis prisiminė, kaip akademijos rektorius Albinas Kusta, grįžęs iš JAV, pasakojo apie didžiulę ten aplankytą žemės ūkio parodą ir pasiūlė kažką panašaus organizuoti Akademijoje. Susiklostė palankios aplinkybės – technikos įmonės dėl įvairių priežasčių nusprendė nedalyvauti parodoje „Agrobalt“. Verslininkai Adomas Balsys, Romualdas Trainaitis, Rimantas Dapkus ir Rimvydas Brazauskas buvo pirmieji, kurie padėjo įsukti naujų parodų ratą.

Virginijus VENSKUTONIS, VDU Žemės ūkio akademijos Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko direktorius

Parodų organizavimas privertė atrasti savyje verslininko gyslelę, nors iki tol dirbau pedagoginį darbą. Mūsų kolektyvui viskas buvo įdomu ir mane tai maloniai stebino. Patirties neturėjome, bet labai norėjome dirbti. Nors atlyginimai buvo nedideli, bet entuziazmas – milžiniškas.

Tuomet akademijoje buvo tik du kompiuteriai, vieną iš jų turėjome mes. Pagrindinė bendravimo priemonė buvo fakso aparatas. Prisimenu, vieną rytą atėjęs į darbą išvydau koridoriuje pro durų apačią lendančią popieriaus juostą – faksogramų buvo tiek, kad jos driekėsi per visą kabinetą.

Reikėjo sutvarkyti begalę organizacinių reikalų. Rektorius skyrė savo volgą, važinėjome po rajoną ir klijavome A4 formato skelbimus apie artėjančią parodą. Ekspozicijų erdves sudarė III rūmų holas (vadinamasis „akvariumas“), Centrinių rūmų iškilmių salė ir mažutė lauko aikštelė, kurioje vos tilpo 4–5 traktoriai. Bet mums atrodė, kad tai didžiulė paroda.

Pavadinimą „Ką pasėsi...“ sugalvojau per vieną pasitarimą. Pavadinimas greitai prigijo, nors mus daug kas kritikavo, kad jis mažai informatyvus ar užsienyje nesuprantamas. Buvo metas, kai „Ką pasėsi“ labai norėta „sutuokti“ su „AgroBalt“ – atsilaikėme padedami verslo. Kad jaustume pulsą ir žinotume, ar einame teisinga linkme, pradėjome rengti dalyvių ir lankytojų apklausas. Taip išsigrynino renginio forma – trys dienos, nuo ketvirtadienio iki šeštadienio.

Visiems buvo labai įdomu, nes firmos pačios sparčiai augo. Senieji įmonių vadovai, buvę mūsų akademijos absolventai, jautė nostalgiją savo Alma Mater. Dabar situacija pasikeitusi – daugeliui įmonių vadovauja samdyti direktoriai ir jie sentimentų neturi: mato tik finansinius reikalus. Šiuo aspektu senus laikus ir mes prisimename su nostalgija. Kita vertus, stebiuosi, kaip išaugo įmonių prisistatymo kokybė – jos tikrai labai stengiasi ir daug investuoja. Visada maloniai nuteikia geranoriškas dalyvių požiūris ir bendra atsakomybė: kartą per naktį smarkiai prisnigo, tai iš pat ankstaus ryto visi atlėkę išstumdė sniegą nuo įvažiavimų, nuvalė teritoriją.

Praėjus dešimtmečiui, prasidėjo asfaltuotų aikštelių plėtra. Infrastruktūrą smarkiai pakeitė Pasaulio arimo varžybos, vykusios Akademijoje 2007 metais. Tada Vyriausybė skyrė 20 mln. litų, iš jų 1,9 mln. atiteko varžybų organizavimui, visa kita – infrastruktūros plėtrai. Tada buvo baigti statyti ir IV rūmai, atsirado pirmasis paviljonas, vėliau dar du. Tenka pripažinti, kad dėl lankytojų gausos vis dar išlieka parkavimo problemų, tačiau ties Akademija įrengtos žiedinės sankryžos turėtų iki minimumo sumažinti spūstis parodos prieigose.

Parodos nuolat buvo paįvairinamos renginiais: vyko Pirmosios vagos šventė, didžiausios kiaušinienės kepimas, studentų dainų ir šokių festivaliai. Daug dėmesio skirdavome vaikams. Pastaraisiais metais atsirado medžio drožėjų plenerai – jų darbai gražina Akademijos teritoriją.

Laima PILIPAVIČIENĖ, pirmoji žurnalo „Mano ūkis“ redaktorė (šiuo metu – TV laidos „Kaimo akademija“ redaktorė)

Darbo pradžioje teko apsilankyti Danijoje organizuojamoje parodoje „Agromek“, kuri anuomet padarė didžiulį įspūdį – tai atrodė neregėtas stebuklas, o netrukus prasidėjo žemės ūkio parodos Lietuvoje. Supratome, kad čia ateis mūsų žurnalo skaitytojai, todėl turime būti ir mes. Vienintelis mūsų eksponatas – jau išleisti „Mano ūkio“ žurnalai. Vėliau pateikėme naujovę – įrištus metinius žurnalo komplektus, kurie buvo labai populiarūs. Organizuodavome daug smagių loterijų prenumeratoriams, stengėmės įtraukti ir suaugusiuosius, ir vaikus.

Stenduose sutiktų ūkininkų teiraudavomės, ar jie žino „Mano ūkį“, o žmonės nuoširdžiai klausdavo: o kur tas jūsų ūkis? Taigi, parodos erdvė buvo puiki galimybė potencialiems skaitytojams pranešti apie anuomet dar naują ir ne visiems žinomą mūsų leidinį. Kritikos iš skaitytojų beveik nesulaukdavome, daugiau – konstruktyvių pasiūlymų, už kuriuos buvome labai dėkingi, nes žemdirbiai geriausiai pasufleruodavo aktualias publikacijų temas.

Parodoje akis į akį susitikdavome ne tik su skaitytojais, bet ir su straipsnių autoriais – neretai juos pamatydavome pirmą kartą, nes iki tol ryšius palaikydavome telefonu. Susipažinus bendravimas tapdavo kitoks, mokslininkai ir specialistai noriau ir aktyviau rašydavo.

Kaskart pasinaudodavome proga aplankyti reklamos užsakovų stendus, padėkoti jiems už partnerystę. Labai gražus bendradarbiavimas visą laiką siejo su parodos organizatoriais – iš jų sulaukdavome visapusės pagalbos. Nauda būdavo abipusė.

Beje, „Ką pasėsi...“ dovanojo linksmą progą ir pačiai įgyti šiokį tokį ūkį. Per vieną parodą automobiliais prekiaujančios įmonės atstovai organizavo visureigio išbandymą, vienintelė iš moterų sėdau prie vairo, įveikiau visą trasą ir gavau prizą – triušę. Ji buvo vaikinga, atsivedė gal 10 triušiukų ir aš pagaliau irgi turėjau savo ūkį!

Romualdas TRAINAITIS, įmonės „Rovaltra“ generalinis direktorius

Parodos „Ką pasėsi“ ištakos siekia 1993-iuosius, kai vadinamajame Žemės ūkio akademijos „akvariume“ vykdavo pirmosios svogūnėlių ir daigelių mugės. Kadangi su Akademija palaikiau gerus santykius, Inžinerijos fakultete stovėjo mano atvežtas traktorius, tad pamaniau, kad ir toje mugėje būtų gerai traktorių parodyti. Tad atvariau antrą traktorių prie „akvariumo“, baloje pasistačiau, aplink – sodinukai. Kaip tik ėjo rektorius A. Kusta, o aš jam ir sakau: „Paroda vyksta Žemės ūkio akademijoje, o apie žemės ūkio technikos pristatymą nepagalvota.“ Kitais metais stovėjome jau dviese su Renatu Misiukevičiumi, tuometiniu „Massey Ferguson“ atstovu. Taip ir gimė žemės ūkio technikos ir technologijų parodos vizija, kurią įgyvendinti ėmėsi 1995 m. V. Venskutonis su komanda. Parodos organizavimu labai rūpinosi ir Seimo Kaimo reikalų komitetas su jo pirmininku Vaclovu Lape priešakyje.

Nors tais laikais patogumų buvo nedaug, stovėdavome be palapinių, bet netrūko entuziazmo, paprasto, draugiško ir nuoširdaus bendravimo. Dabartinės parodos – šou, savotiškas teatras, kuriame kiekvienas nori pasirodyti kuo įspūdingiau. Dabar daugiau ir grobuoniškumo. Tiesa, dalyvauti parodoje – dabar jau prestižo reikalas. Jei tavęs ten nebus, visi galvos, kad tavęs visai nėra.

Piktina tai, kad Žemės ūkio universitetas turėjo „AgroBalt“ ženklą ir nesugebėjo jo išlaikyti, juo tinkamai pasinaudoti. Blaškėsi, organizavo dvi parodas, mėtė lėšas į vieną ir į kitą pusę, o reikėjo Universitete rengiamai parodai suteikti „AgroBalt“ vardą, kuris telktų visas Baltijos šalis. Pavadinimas „Ką pasėsi“ nėra geras ir patrauklus, užsieniečiams sunkiai ištariamas, o svarbiausia – visai neatspinti žemės ūkio technikos ir technologijų parodos esmės. Pritrūko Universitetui tvirto stuburo ir įžvalgumo. Tarp vis dar neišspręstų dalykų – ir privažiavimo prie parodos ir automobilių aikštelių klausimas, nes šiuolaikiniai parodos lankytojai, kurie daug informacijos randa internete, ypač nori patogumo.

Adomas BALSYS, bendrovės „Lytagra“ valdybos pirmininkas

Prieš 25 metus buvome parodos rengimo Kaune iniciatyvinėje grupėje kartu su V. Venskutoniu ir rektoriumi A. Kusta, tikėjome, kad Žemės ūkio akademijos erdvė parodai rengti gerokai patogesnė vieta nei Parodų rūmai Vilniuje, kur vykdavo „AgroBalt“. Iš pradžių technika buvo eksponuojama Inžinerijos fakulteto kiemelyje, dalyvavo nedaug firmų, bet išsiveržę iš sovietmečio gniaužtų jau šį tą parodyti turėjome. Dalyvavimas parodoje tada reiškė labai daug, nes atveždavome ne tik pačią mašiną, bet ir vykdėme švietėjišką veiklą – pristatydavome vakarietiškos technikos gamintojus ir naujas technologijas. Taip prasidėjo mūsų bendravimas su Vakarų gamintojais, ūkininkais. Iš pradžių parodos buvo nedidelės, bet ilgainiui išsiplėtė iki tarptautinės parodos savo dydžiu, apimtimi ir tematika. Tai, kas buvo prieš 25 metus, ir dabar, skiriasi kaip diena ir naktis. Kartu su paroda augo ir įmonės. To meto mūsų įmonės apyvartą sudarė labai menki skaičiai, kurie ilgainiui išaugo dešimtis kartų. Ir tai suprantama, nes įvyko persiorientavimas iš rytietiškos technikos į vakarietišką – vokišką, anglišką, prancūzišką.

Dalyvaudami parodoje kaskart primename pirkėjams ir gamintojams, kad esame ne tik išbuvę ilgą laikotarpį, bet ir pasisėmę patirties, išplėtę pasiūlą modernia technika ir technologijomis. Tačiau neabejotinai paroda per 25 metus neprarado savo reikšmingumo ir vis dar reikalinga. Žemdirbys turi turėti galimybę pasirinkti, susipažinti, kai kurie net dvi dienas čia praleidžia. Tai rodo jos naudingumą. O jei pirkėjui naudinga, tai pardavėjas, tiekėjas turi prie jo prisiderinti.

Pranas DAILIDĖ, DOJUS grupės valdybos pirmininkas

Parodoje dalyvauti pradėjome 1997 m., kai tapome žemės ūkio technikos gamintojos „John Deere“ atstovais. Mes, technikos tiekėjai, nusprendėme investuoti į materialinę bazę, sąlygų gerinimą ir plėtrą, tad išankstiniai mokėjimai leido įrengti aikšteles, tvarkyti privažiavimus. Tada šiems dalykams buvo skiriamas didžiulis dėmesys, nes visi norėjome, kad universitete atsirastų žemės ūkio technikos paroda. Kai Universitetas buvo savarankiškas, investuoti į parodos infrastruktūrą skatino ir sentimentai – taip tarsi atidavėme duoklę savo aukštajai mokyklai. Be to, norėjome čia besimokantiems studentams parodyti naujienas.

Dalyvauti pirmosiose parodose buvo labai svarbu, nes buvo gerokai mažiau komunikacijos galimybių, informacinių technologijų. Ūkininkai parodose galėjo techniką pamatyti, o mes – ją parodyti, pristatyti. Dabar parodų svarba menksta, naujienas galima pristatyti kitaip – pasikeitusios komunikavimo priemonės suteikia daug kitų galimybių. Tada neturėjome demonstracinių mašinų, neturėjome galimybių rengti lauko dienas, seminarus. Dabar viskas evoliucionavo ir pasikeitė. Žinoma, labai iškilo ir kainos, todėl dalyvavimas parodoje tampa gana brangiu malonumu.

Šiuolaikiniai ūkininkai daug keliauja, vyksta į užsienio parodas, atvažiuoja į įmones, tad nustebinti juos jau nelabai ir turime kuo, todėl dalyvavimas parodoje dabar yra daugiau socialinis dalykas. Organizatoriai turėtų apsvarstyti, ar verta parodas organizuoti kasmet, pergalvoti pačią koncepciją, idėją, formą, nes ilgiau tas pats per tą patį tęstis negali. Būtina ieškoti naujų sprendimų ir galimybių – pokyčiai vienareikšmiškai reikalingi.