Dažniausiai išputimu serga suaugę galvijai, tačiau liga būdinga ir jauniems veršeliams. Jeigu nesiimama atitinkamų veiksmų, gyvūnas gali nugaišti, todėl svarbu žinoti veršelių išputimo priežastis ir gydymo būdus.

Išputimu vadinamas didelio dujų kiekio kaupimasis didžiajame prieskrandyje, sutrikus jų pasišalinimui. Paprastai dujos susidaro veikiant mikroorganizmams ir kaupiasi viršutinėje didžiojo prieskrandžio dalyje. Padidėjus slėgiui, jo raumenys susitraukia ir dujos išstumiamos stemplės angos link. Sutrikus dujų pasišalinimui, tačiau nesustojus jų gamybai, didėja tūris ir slėgis.

Ligos priežastys

Išputimas gali pasireikšti, kai pašaras, svetimkūnis visai arba iš dalies užkemša stemplę, sumažėjęs praeinamumas trukdo pasišalinti dujoms. Jos kaupiasi ir padidėjęs slėgis didžiajame prieskrandyje sustabdo jo susitraukimus. Svetimkūniai gali trukdyti prieskrandžio turiniui judėti virškinamuoju traktu. Praryti polietileniniai maišeliai, virvės, pakuotės, nepakankamai drėgnas pašaras ar išlaižyti plaukai gali užkimšti veršelio stemplę, riboti žarnų praeinamumą, sulaikyti didžiojo prieskrandžio turinį. Besikaupiant dujoms ir turiniui, didėja slėgis ir didžiojo prieskrandžio sienelė įsitempia, nebesusitraukia ir nemaišo pašaro.

Nervų pažeidimai taip pat gali lemti dujų kaupimąsi prieskrandyje. Vienas iš pagrindinių nervų, reguliuojančių prieskrandžio susitraukimus, yra n. vagus (klajoklinis nervas). Jis prasideda nuo galvos smegenų ir kaklu pasiekia prieskrandį, kurį įnervuoja savo atšakomis. Neatsargiai švirkščiant vaistus į kaklo raumenis, veršeliui užsismaugus ar susižalojus kaklą, išsivystęs uždegimas gali paveikti šį nervą, dėl to sutrinka signalų perdavimas, susilpnėja ar išnyksta prieskrandžio judesiai. Šis nervas gali būti pažeistas, esant ūmiam trachėjos ar pilvaplėvės uždegimui ir bronchitui, kai uždegiminis procesas išplinta į aplinkinius audinius.

Parūgštėjus žarnyno turiniui dėl per didelio koncentratų (grūdų, miltų) kiekio, nereguliaraus šėrimo ir girdymo, pablogėjusios savijautos, refleksiškai sumažėja didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius ir dujos šalinamos neefektyviai. Išputimo rizika didėja šeriant gyvulį koncentruotu, smulkių dalelių pašaru. Prieskrandyje aplink šias daleles susikaupia bakterijų ir kitų mikroorganizmų. Skaidant pašaro medžiagas, išsiskiria daug polisacharidų, kurie, maišydamiesi su prieskrandžio skysčiais, sudaro gleives. Dujos su šiomis gleivėmis prieskrandžio viršuje formuoja putas. Gleivinėje aplink stemplės angą yra receptoriai, kurie reaguoja tik į dujų dirginimą. Taip stemplės anga atsidaro ir dujos yra pašalinamos. Tačiau dujoms susimaišius su skysčiu (suputojus), receptoriai neaktyvuojami ir stemplės anga neatsiveria. Turinys nepasišalina ir toliau kaupiasi didžiajame prieskrandyje. Taip atsiranda išputimas dėl putų.

Prastos kokybės, supelijęs pašaras yra dažna didžiojo prieskrandžio atonijos priežastis. Pelėsių išskiriami toksinai pažeidžia prieskrandžio gleivinę ir susilpnina susitraukimus, slopina natūralios mikrofloros veiklą ir taip skatina puvimo procesus bei dujų susidarymą.

Polinkis sirgti išputimu gali būti genetiškai paveldimas. Per vieną tyrimą buvo palyginta sveikų ir linkusių sirgti išputimu suaugusių karvių seilių sudėtis. Rezultatai atskleidė, jog sveikų gyvulių seilėse gerokai didesnis specifinio baltymo kiekis, daugiau mucino ir mažiau mukoproteino.

Kai kuriems veršeliams išsivysto išputimas, nes stemplė atsiveria į didįjį prieskrandį netinkamoje vietoje. Net esant įprastai motorikai, dujos nepasiekia stemplės angos ir nepasišalina. Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog veršeliui augant ir vystantis ši problema išnyksta.

Dažnai išputimą lemia prieskrandyje rūgstantis pienas. Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis veršelių prieskrandis būna ne visai išsivystęs. Išgertas pienas aplenkia didįjį prieskrandį, tekėdamas stemplės grioveliu, ir patenka tiesiai į šliužą, kuris prisitaikęs virškinti. Grioveliui susidaryti yra svarbus žindimo refleksas. Veršelis turi tvirtai ir sandariai apžioti čiulptuką, iškelti galvą ir ištiesti kaklą. Nesudarant sąlygų žįsti, o girdant pieną iš kibiro, kai veršelis geria nuleidęs galvą, stemplės griovelis nesusidaro ir skysčiai patenka į didįjį prieskrandį.

Stemplės griovelio susidarymas sutrinka ūmiai viduriuojant, esant per žemai pieno temperatūrai, sergant metaboline acidoze, esant organizmo išsekimui, kenčiant dėl transportavimo streso. Patekęs į didįjį prieskrandį, pienas rūgsta, susidaro kazeininis krešulys. Riebalų ir pieno rūgštys pažeidžia prieskrandžio gleivinę, ji randėja, silpsta susitraukimai, fermentų išskyrimas, o kartais veikla iš viso sustoja. Anksčiau manyta, jog veršeliui išgėrus per daug pieno šliužas persipildo ir dalis pieno sugrįžta į didįjį prieskrandį. Nauji moksliniai tyrimai įrodo, jog šliužas turi savybę išsitempti ir išlaikyti didelį skysčių kiekį. Tikėtina, kad pienas didžiajame prieskrandyje atsiranda dėl sutrikusios stemplės griovelio veiklos.

Gydymo būdai

Kai išputimas nėra labai pažengęs, veršeliams su pašaru galima duoti daugiau valgomosios druskos (4 proc. raciono). Ji sukelia troškulį ir gyvūnas išgeria daugiau vandens. Dėl osmoso daugiau vandens pereina iš kraujagyslių į prieskrandžių ir žarnų ertmes, todėl pašaras tampa skystesnis, suaktyvėja turinio pasišalinimas. Mikroorganizmai trumpiau veikia pašaro masę, todėl nesusidaro dideli dujų kiekiai. Išputimas būna mažesnis. Taip pat druska pašarmina prieskrandžio terpę ir slopina rūgščioje terpėje gyvenančių bakterijų dauginimąsi ir dujų gamybą. Druskos kiekio padidinimas racione negali būti profilaktinė priemonė. Toks gydymas skirtas vienetiniams atvejams ir trumpam laikui.

Esant nedideliam išputimui padeda gyvūno pavaikymas, leidimas pavaikščioti. Veršeliai iki nujunkymo dažniausiai laikomi atskiruose gardeliuose, kuriuose neturi labai daug vietos pasivaikščioti. Pastebėjus nedidelį veršelio išputimą (kairė pilvo pusė labiau išsikišusi), galima išleisti jį iš gardelio pasivaikščioti. Didesnis fizinis aktyvumas pagerina kraujotaką ir prieskrandžio susitraukimus, dujų reabsorbciją, suaktyvina žarnų veiklą. Po pasivaikščiojimo veršelis turėtų atsirūgti ir išputimas sumažėja.

Zondavimas

Esant smarkiam išputimui, veterinarijos gydytojas turėtų veršelį zonduoti – specialiu prietaisu išleisti dujas iš didžiojo prieskrandžio. Tik išleidus dujas, supilti į prieskrandį atrajojimą skatinančių medžiagų. Zondavimui naudojami specialūs veterinariniai zondai, tačiau, esant reikalui, tinka ir nedidelio skersmens lanksti žarna. Ji turėtų būti pagaminta iš tvirtesnės gumos, kad veršelis jos nesukramtytų. Galima panaudoti specialų metalinį tuščiavidurį vamzdelį, pro kurį praveriama žarnelė. Jis, įstatytas į snukį, apsaugo gumą.

Įkišus zondą, jis atsargiai stumiamas ryklės link, leidžiant veršeliui nuryti žarnelę. Po to ji palengva stumiama gilyn. Zondo vietą galima patikrinti palaukus, kol veršelis subaubs, arba pauostyti iš zondo išeinantį orą. Turėtų jaustis pašaro kvapas. Įsitikinus, jog žarnelė pateko į stemplę, ji toliau stumiama gilyn. Jeigu išputimą sukėlė stemplėje užstrigęs pašaras ar svetimkūnis, zondu jis nustumiamas į didįjį prieskrandį. Jei nėra obstrukcijos, zondas įstumiamas į didįjį prieskrandį. Esant palankiai eigai, pasigirsta išeinančių dujų garsas, kairėje alkiaduobėje sumažėja išputimas. Išleidus dujas, pro zondą į prieskrandį galima supilti atrajojimą skatinančių medžiagų ir aliejaus konsistencijos skysčių, kad turinys neputotų ir dujos galėtų išeiti pro stemplę. Zondavimas yra vienas iš efektyviausių išputimo šalinimo būdų, bet turi jį atlikti veterinarijos gydytojas. Kitu atveju galima pažeisti stemplę, kvėpavimo takus, į plaučius gali patekti skrandžio turinio. Tai sukels komplikacijų.

Kai kuriais atvejais zondavimas yra neefektyvus, jei susikaupusios prieskrandžio viršutinėje dalyje dujos arba turinys yra suputoję. Tuomet veterinarijos gydytojas slėgį prieskrandyje gali sumažinti troakaravimo būdu. Procedūra atliekama stovinčiam veršeliui, jei jis yra neramus, taikoma sedacija. Gydytojas pagal chirurginius reikalavimus praduria veršelio pilvo sieną ir, patekęs į didijį prieskrandį, išleidžia iš jo dujas.

Kaip išputimo priežastį, įtarus svetimkūnį, reikėtų stengtis atkurti virškinamojo trakto praeinamumą. Siekiant suskystinti, suvilgyti prieskrandžio turinį, per zondą reikia supilti linų sėmenų nuoviro, virinto vandens. Norint sukelti viduriavimą ir greitą turinio pasišalinimą, galima supilti Glauberio druskos. Jeigu išputimas nepraeina, vadinasi, priežastis rimtesnė. Tokiu atveju tikslingiausia kviesti veterinarijos gydytoją, kuris galėtų atlikti prieskrandžio atvėrimo operaciją.

Po operacijos veršeliui 3–5 dienas skiriama antibiotikų terapija ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Gyvūnas atskiriamas nuo kitų, šeriamas lengvai virškinamu pašaru, duodama daugiau šieno.

***

Labai didelę reikšmę ligos profilaktikai turi koncentruotųjų pašarų dalelių stambumas. Didesnės granulės lėčiau skaidomos prieskrandyje ir dujos išsiskiria pamažu. Aplink stambias daleles nesusidaro tiek daug tirštų gleivių, kurios lemia turinio suputojimą. Kramtant stambesnes daleles, išsiskiria daugiau seilių, kurios atskiedžia turinį, jis greičiau pasišalina iš prieskrandžio ir dujos nesusidaro.

Žinant išputimo priežastis, mokant įvertinti situaciją ir pasirinkti teisingas gydymo, profilaktikos priemones, galima išvengti veršelio sveikatos pablogėjimo, gaišimo, sumažinti ūkio nuostolius.