23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/02
Svečiuose po 25 metų
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Apie Anykščių rajono ūkininkus Daivą ir Vytautą Abraškevičius „Mano ūkis“ rašė prieš 25 metus – pirmais leidybos metais. Pasidomėjome, kaip pasikeitė jų šeimos gyvenimas per ketvirtį amžiaus. „Kokie mes čia jauni, dukros mažos, o sūnus dar nė nebuvo gimęs“, – vartydamas 1995-ųjų gegužės „Mano ūkio“ numerį stebisi Vytautas.

Šalia jo sėdi sūnus Andrius – Vilniaus Gedimino technikos universiteto trečiakursis, kuris ateityje planuoja perimti ūkį. Tačiau kol kas vaikinas, studijuojantis informacines sistemas, nori baigti mokslus ir bent kurį laiką dirbti pagal specialybę. Andrius sako, kad pernelyg paprasta ir neįdomu būtų ateiti į tėvų jau sukurtą ūkį, jam norisi sau ir aplinkiniams įrodyti, kad gali pats užsidirbti pinigų.

„Kada nors tikrai norėsiu būti ūkininku. Ir dabar vasaromis nuolat dirbu kartu su tėvais, man patinka visas tas veiksmas. Bet kol jaunas, noriu savarankiškai padirbėti, įrodyti, kad galiu užsidirbti“, – sako jaunas vyras.

„Šiais laikais tokia specialybė kaip Andriaus ūkininkauti nė kiek netrukdo – gal net padeda. Štai, traktorių šiemet pirkome, tai sūnus jį rinkosi pagal tokius kriterijus, kurių aš nelabai net ir suprantu. Kabinoje nėra jokių valdymo svirtelių, tai man labai neįprasta: pirmąkart įsėdęs net nemokėjau iš vietos traktoriaus pajudinti“, – prisipažįsta Vytautas.

Vyriausioji Abraškevičių dukra Miglė dirba Anykščiuose, Medžių lajų tako komplekse, o jaunesnioji Dovilė, vaikystėje svajojusi būti veterinare, baigė Lietuvos karo akademiją ir sėkmingai žengia karininkės karjeros laiptais, šiuo metu jau turi majorės laipsnį. Abraškevičiai džiaugiasi ir dviem anūkėlėm – Gabija ir Emilija. Per darbymečius abi dukros ima atostogų ir sėda į traktorius, nes nuo mažens įpratusios dirbti visus darbus.

Daiva, kuri daug metų atsakingai ir kruopščiai tvarko ūkio buhalteriją, atrado naują širdžiai mielą veiklą – piešia paveikslus, o meistriškumo antri metai mokosi tapybos ir kompozicijos studijose Vilniuje. Jos tapyti paveikslai jau netelpa ant namų sienų, šūsnis drobių sukrauta už spintos. „Kol kas uždirbame pragyvenimui iš kitur, tai Daivai paveikslų pardavinėti nėra reikalo“, – šypteli Vytautas.

Pelnas priklauso ir nuo orų

Šeima pragyvena ir tris vaikus užaugino iš ūkio. Dirba 350 ha, iš jų nuosavybės teise jiems priklauso 250 ha. Laukai išsidėstę kompaktiškai, maždaug 5 km spinduliu. „Kryptingai formavome ūkį, pirkdami žemę aplink pirmuosius 50 ha, kuriuos gavome pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Mano žemės nuosavybės akto numeris buvo 72-asis, taigi, pradėjome ūkininkauti vieni pirmųjų šalyje“, – prisimena Vytautas. Visą laiką pagrindinis Abraškevičių tikslas buvo žemės pirkimas, tikriausiai todėl ir pavyko suformuoti nemažą nuosavos žemės plotą.

Tiesa, pastaraisiais metais žemės beveik neperka. Nors savininkai nori parduoti, tačiau kainos „kosminės“. „Pas mus ta „kosminė“ kaina – 4 000 eurų už hektarą. Reikia jaunam būti, kad spėtum atsiimti iš žemės tiek sumokėjęs“, – svarsto ūkininkas ir skaičiuoja, kad prireiktų mažiausiai 20 metų, kol taip brangiai įsigyta žemė atsipirktų.

Žemės nuomos kaina irgi vis kyla ir jau artėja prie ribos, kai jos nuomotis neapsimokės. Žemės savininkai nugirsta, kiek nuomos mokama aplink Kauną ar Kėdainius, tiek pat nori gauti ir Anykščių apylinkėse – tai nerealu.

Žemdirbio darbo pelningumą lemia konkrečių metų orų sąlygos. Štai 2019- ieji buvo prastoki – vidutiniškai kulta po 3 t/ha. „Gerais metais 5 t/ha kuliame – irgi palyginti kukliai, nes žemės našumas yra tarp 30 ir 40 balų“, – paaiškina Vytautas ir priduria, kad anksčiau ūkis priklausė mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms, bet iš naujai perbraižyto žemėlapio jau iškrito.

Pernai ūkis prikūlė apie 1 000 tonų bendro derliaus. Supirkimo kainų vidurkis – 140–150 eurų už toną, susidaro apie 150 tūkst. eurų pardavimo pajamų. Atrodytų nemažai, bet už tuos pinigus juk reikia pirkti sėklą, trąšas, chemikalus, kurą, mokėti už techniką, atlyginimus.

Be šeimos narių, ūkyje yra vienas samdomas darbuotojas. „Nuo 10 klasės Egidijus pradėjo pas mus dirbti, laikau jį vos ne sūnumi ir visiškai pasitikiu“, – sako Vytautas ir priduria, kad kaime rasti dirbti norinčių žmonių – retenybė. Pirmiausia, pačių žmonių sumažėję, o kurie likę – dirbti nenori, sugeba nuolat gyventi iš pašalpų.

Išmokų galėtų nebūti

Ūkį Abraškevičiai plėtė ir techniką pirko beveik vien savo lėšomis, nesinaudodami ES parama. Tik vienintelį kartą, kai žemės ūkio ministras buvo Kazys Starkevičius ir įsigaliojo supaprastinta paramos skyrimo tvarka, užpildė reikalingus dokumentus ir gavo 150 tūkst. litų paramos traktoriui įsigyti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“.

„Prieš penkerius metus išsimokėtinai per banką pirkome Claas kombainą, taip pat ir naujausią traktorių Massey Ferguson, kurį įsigijome pernai“, – sako Vytautas. Traktorius visada perka naujus, juos kruopščiai prižiūri, todėl technika tarnauja ilgai: ūkyje dar dirba traktoriai Belarus ir T150, Case, o pagrindiniai darbai patikimi dviem Valtra traktoriams, kuriems maždaug po 12 metų.

„Aš iš principo esu prieš bet kokias išmokas – bet kad jų nebūtų visoje ES“, – savo pažiūrų neslepia Vytautas ir priduria, kad Lietuvos žemdirbiai tikrai sugebėtų išgyventi be rėmimo, nes ir dabar gauna vienas mažiausių išmokų ES. Ūkininko nuomone, kai tik prasidėjo išmokos, kainos pradėjo kilti į kalną.

„Visada sakau – ne mums tas išmokas moka... Pabrango technika, trąšos, atsarginės dalys. Koks nors geležiukas lengvajai mašinai kainuoja centus, o pabandykite nupirkti tokio pat dydžio kombaino ar traktoriaus detalę – mokėsite dešimteriopai daugiau“, – sako Vytautas.

Nei karvių, nei bulvių nebeaugina

Kažkada Abraškevičiai laikė ir kiaulių, ir karvių – pastarųjų vienu metu buvo 12 melžiamų. Tačiau gyvenvietėje nebuvo kaip plėstis, tad nusprendė gyvulių atsisakyti. Dar kurį laiką kasmet nupenėdavo po tris kiaules, bet jų auginimą buvo priversti nutraukti dėl afrikinio kiaulių maro. Dabar jų ūkyje likusios tik kelios vištos.

Vytautas ne vienus metus rimtai vertėsi bulvių sėklininkyste, bendradarbiavo su įmone „Solanika“, tačiau kai nutrūko prekyba su Rusija, pasibaigė ir bulvių verslas. Išbandė ir žolių sėklų auginimą, bet ilgainiui suprato, kad darbo nemažai, o pinigų augintojui ne kažin kiek lieka.

Dabar augina tradicinius žemės ūkio augalus. Praėjusį rudenį pasėjo 60 ha žieminių rapsų, 100 ha žieminių kvietrugių ir 70 ha žieminių kviečių. Kol kas žiemkenčiai labai gražiai žaliuoja. Pavasarį sės grikių. Pernai jų neaugino, bet labai gerai pardavė užpernykštį grikių derlių, tad vėl kilo ūpas grįžti prie grikių.

„Užpernai grikių kaina krito iki 130 Eur/t, tai užpykęs laikiau sandėliuose ir nepardaviau, o pernai staiga šoktelėjo 3 kartus – po 380 Eur/t gavau“, – pasidžiaugia Vytautas. Grikiai šiek tiek ir sėjomainą paįvairina. Dėl žalinimo sėja žirnius, nes pupomis nusivylė – derlius nuolat užauga gerokai mažesnis negu buvo tikėtasi.

Avižų grūdai – namui šildyti

Pagal specialybę Vytautas ir Daiva yra agronomai. Vytautas daug metų kolūkyje dirbo augalų apsaugos agronomu, tad chemikalus iki šiol atskiria pagal kvapą – važiuoja per lauką ir jau žino, kuo purškiama. „Niekada nepurkšdavau javų glifosatais derliaus brandai suvienodinti. Ką gali žinoti, gal aš pats nusipirksiu iš jų keptą duoną? Vis dėlto tai chemikalas, nors ir sakoma, kad greitai suskyla“, – sako Vytautas. Apskritai jis savo taikomas technologijas apibūdina kaip artimas ekologiniam ūkininkavimui. „Tikras ekologas niekada nebuvau, tik prijaučiantis“, – šypteli vyras.

Paprašytas įvardyti labiausiai patinkančias veisles, Vytautas sako, kad išskirtų žieminius kviečius Patras – nereikalauja itin intensyvios priežiūros, kvietrugius Borowik – labai stambūs, gražūs grūdai, augalai neišgula. Kone kasmet jis nusiperka po porą tonų sertifikuotos kviečių ir kvietrugių sėklos, užsisėja sėklinius sklypus ir taip atsinaujina sėklinę medžiagą.

Ūkininko nuomone, tikrai labai gera avižų veislė Bingo. Avižas jis augina namui šildyti – maistinius grūdus parduoda, o pašarinės kokybės naudoja kaip kurą. „Už pašarinių avižų toną gaučiau gal 70 eurų, o už kuro granulių toną man tektų mokėti 150 eurų. Skaičiavau, kad netgi apsimokėtų specialiai kūrenimui pasisėti kokius 3 ha avižų: jų grūdų užtektų visam šildymo sezonui“, – racionaliai mąsto ūkininkas.

Apie kooperaciją nuomonės nepakeitė

Kai kalbinome Vytautą 1995-aisiais, apie kooperaciją jis turėjo neigiamą nuomonę: jam buvo nesuprantama, kaip reikėtų pasidalyti kartu įsigijus vieną traktorių, kombainą ar kokį padargą, juk paprastai jo visiems prireikia vienu ir tuo pačiu metu. Ir dabar jis galvoja lygiai taip pat. Juolab kad patirtis tik sustiprino tokią nuostatą.

„Mano brolis netoliese ūkininkauja, pabandėme kartu įsigyti germinatorių. Pradžiūvo žemė, reikia dirbti – ir jam, ir man tuo pat metu! Sutarėme dalytis padargu po dvi dienas. Dvi dienas šviečia saulė, brolis sau dirba, o atėjus mano laikui – lietus lyja ir nieko nepadarysi. Arba spyruoklės išlūžta – kas kaltas, kuris tvarkys? Taip labai greitai ir baigėsi mūsų kooperacija, dar gerai, kad nesusipykome, gražiai atsidalijome“, – pasakoja Vytautas.

Jis ūkininkauja jau beveik tris dešimtmečius ir sako, kad viskas po truputį ėjo geryn, kol... nebuvo euro. Tada viskas tarsi ėmė ir sustojo. „Negaliu sakyti, kad labai blogyn pradėjo eiti, bet tikrai ne geryn. Kažkaip keistai kainos susiformavo perėjus nuo litų prie eurų: produkciją parduodame pagal koeficientą 3,45, o už visa kita – trąšas, kurą, atsargines dalis – mokame taip, tarsi koeficientas būtų buvęs vienas su vienu. Štai taip ir gyvename“, – sako Viešintų seniūnijos ūkininkas Vytautas Abraškevičius.