23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/02
Svarbiausios kanapių ligos ir kenkėjai
  • Małgorzata JĘDRYCZKA, Fatema BAKRO, Lenkijos mokslų akademijos Augalų genetikos institutas Marek BUNALSKI Gamtos mokslų universitetas Katarzyna WIELGUSZ, Natūralių pluoštų ir vaistinių augalų institutas Poznanė, Lenkija
  • Mano ūkis

Susidomėjimas kanapėmis auga įvairiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Tačiau augintojams dar trūksta žinių apie šių augalų ligas ir puolančius kenkėjus. Tai žinoti svarbu, kad užtikrintume augalų gyvybingumą, derliaus kokybę ir pasirinktume apsaugos strategijas.

Kanapės, kaip puikus augalinio pluošto šaltinis, auginamos jau ne vieną šimtmetį. Tvirtumu išsiskiriantis kanapių pluoštas buvo naudojamas virvėms, lynams vyti, burėms austi. Vešlios tradicinių pluoštinių veislių kanapės užauga iki 6 m aukščio, todėl turi daug biomasės, kuri gali būti naudojama energijos gamybai. Daugiau kaip 30 proc. augalo stiebo sudaro ilgasis pluoštas, kurį atskyrus lieka pelai. Jie gali būti naudojami ne tik energijai gauti, bet ir ūkinių ar naminių gyvūnų pakratui ar netgi kaip vertingas substratas grybams auginti kontroliuojamos gamybos sąlygomis.

Vertinamos ne vien dėl pluošto

Sėjamosios kanapės yra kur kas daugiau nei vien pluošto šaltinis. Tai vertingas augalas, kurį galima plačiai naudoti maisto, tekstilės, farmacijos, statybų, automobilių pramonėje ir net energetikos srityje. Beveik visos augalo dalys gali būti naudojamos vertingoms medžiagoms ir substancijoms gauti. Stiebuose yra vertingo pluošto, lapuose – terpenų ir izoflavonoidų, žiedynuose – kanabinoidų, o sėklose – skaidulų ir aukštos kokybės aliejaus, pasižyminčio neįprasta riebalų rūgščių sudėtimi.

Kanapės yra reiklios dirvožemiui, tačiau labai atsparios vandens trūkumui. Dėl šių priežasčių pastaruoju metu vis labiau domimasi šiais augalais. Viena iš pasaulinių kanapių auginimo srities lyderių yra Prancūzija, tačiau svarbų vaidmenį taip pat vaidina Kinija, Egiptas, Rusija, Baltarusija, Belgija, Ispanija, Lenkija ir Ukraina. Kanapės nuo seno buvo auginamos ir Lietuvoje.

Kanabinoidai, kurie pastaruoju metu įgauna vis didesnę medicininę reikšmę, susidaro ant trichomų, t. y. daugialąsčių liaukinių plaukelių. Šios medžiagos atlieka augalo apsaugos funkciją. Dėl šios priežasties manoma, kad kanapės yra natūraliai atsparios ligoms ir kenkėjams. Kai sąlygos augti yra palankios, ligos kanapių beveik neapninka.

Kokios problemos išryškėjo eksperimentuose

Lauko eksperimentų vietose, kuriose ligi tol neaugintos kanapės, pagrindinė išryškėjusi problema buvo vandens perteklius. Augalai mėgsta tinkamai drėkinamą ir gerai vėdinamą dirvožemį. Reakcija į vandens perteklių yra ruduojantys lapai ir stiebai. Užmirkusiuose laukuose augalai stovėjo vandenyje, o atrodė tarsi nudegę, neaugo, jų vystymasis buvo stipriai nuslopintas, žiedynai nesusiformavę, augalai nyko nežadėdami derliaus.

Lauko sąlygomis auginamos kanapės, kaip ir kiti augalai, kenčia nuo daugelio kenkėjų ir patogenų. Dėl agrofagų daromos žalos augalai praranda dalį biomasės, mažėja sėklų derlius, taip pat nukenčia gaunamų žaliavų kokybė, įskaitant riebalų rūgščių ir kanabinoidų kiekio ir santykio pokyčius. Siekiant išlaikyti augalų gyvybingumą ir produktų kokybę, svarbu nustatyti ir išanalizuoti ligas, kad būtų galima optimizuoti jų apsaugos strategijas.

Svarbiausios ligos

Rimta kanapių liga yra fuzariozė, kurą sukelia Fusarium oxysporum grybai. Šios rūšies grybų dirvožemyje yra labai daug, jų paveikti kanapių augalai nudžiūsta. Kanapes daugiausia puola ypatingoji specializuota cannabis forma, kuri beveik neužkrečia kitų augalų rūšių. Vis dėlto tyrėjai praneša ir apie Fusarium oxysporum f. sp. vasinfectum formą, kuri plačiai paplitusi ir pažeidžia ne vien kanapes, užkrečia daugelį augalų rūšių, vadinasi, šios formos grybai daugelį metų gali lengvai išgyventi dirvoje, nepaisant taikomos sėjomainos.

Dar viena minėtina kanapių liga yra pilkasis pelėsis, kurį sukelia Botrytis cinerea grybas. Aukštesnioji (lytinė) šio grybo stadija (Botryotinia fuckeliana) aptinkama retai, gamtoje dažniausiai pasitaiko konidinė (nelytinė) stadija. Pilkasis pelėsis apninka įvairias augalų dalis, randamas nuo kanapių daigų iki žydėjimo tarpsnio. Nesvarbu, kurio tarpsnio augalas, pilkasis pelėsis labai sunkiai pastebimas ir kenksmingas.

Grybo skleročiai žiemoja ant augalų liekanų ir dirvožemyje, o kitą pavasarį iš jų sudygsta grybiena, ant kurios susiformuoja šakelės ir išaugos, vadinamieji konidioforai. Būtent ant jų susidaro milijonai sporų. Pilka sporų spalva ir lėmė ligos pavadinimą – pilkasis pelėsis. Liga greitai plinta dėl ore pasklidusių daugybės sporų ir greitai vystosi, ypač vėsiomis ir drėgnomis dienomis.

Kanapės dar kenčia nuo miltligės, juodosios dėmėtligės, kurią sukelia Alternaria genties grybai, taip pat bakteriozės ir virozės.

Didžiausi kenkėjai

Kenkėjai taip pat kelia grėsmę augalams, neigiamai paveikia derliaus dydį ir kokybę. Pirmoji grupė, turinti įtakos augalų augimo spartai ir būklei, yra polifaginiai (įvairiaėdžiai) dirvožemio kenkėjai. Priklausomai nuo aplinkos ir dirvožemio sąlygų, jie atstovauja įvairioms Noctuidae šeimos Lepidoptera rūšims, kurių vikšrai kenkia augalų šaknų sistemoms. Panašiai minta Elateridae ir Scarabaeidae šeimų vabalai. Tačiau jų keliamą grėsmę galima sumažinti pradiniais žemės dirbimo etapais.

Rimtesnę problemą dažniausiai sukelia kenkėjai, mintantys antžeminėmis augalų dalimis. Šios kategorijos kenkėjų rūšių įvairovė yra didžiulė. Natūraliomis mūsų klimato zonos sąlygomis didžiausi kenkėjai yra slyviniai ir apyniniai amarai (Phorodon humuli), apyninės spragės (Psylliodes attenuata), europiniai kukurūziniai ugniukai (Ostrinia nubilalis) ir gaminiai žvilgūnai (Autographa gamma).

Slyviniai ir apyniniai amarai (Phorodon humuli) yra maži, maždaug 2 mm ilgio. Iš kiaušinėlių, dažniausiai žiemojančių slyvose, išsirita pirmos ir antros kartos sparnuoti amarai, kurie maitinasi daugeliu augalų, įskaitant indiškąsias kanapes. Vėlesnės kartos lervos atakuoja daigus ir jaunus lapus, o vėliau – ir žiedynus. Jie išsiurbia sultis ir sutrikdo ląstelių augimą bei dalijimąsi, taip susilpnindami augalus, kurių lapai ir stiebai deformuojasi, sumažėja sėklų derlius.

Apyninės spragės (Psylliodes attenuata) yra maži, maždaug 2 mm ilgio Chrysomelidae šeimos vabalai. Jie maitinasi įvairiais dilgėlinių šeimos augalais, įskaitant kanapes. Šie vabalai pragraužia skylutes lapuose ir taip padaro didelę žalą, ypač jei skylučių daug. Dėl to sutrinka fotosintezė, o tai savo ruožtu silpnina augimą ir ypač kenkia jauniems augalams.

Europiniai kukurūziniai ugniukai (Ostrinia nubilalis) – tai drugiai, priklausantys Pyralidae šeimai. Jų vikšrai teikia pirmenybę kukurūzams, tačiau jei šio augalo šeimininko nėra, jie gali maitintis ir kitais augalais, įskaitant kanapes. Apgraužti ūgliai nudžiūsta ir lūžta, sumažėja derlius, pablogėja jo kokybė.

Gaminiai žvilgūnai (Autographa gamma) yra vidutinio dydžio drugiai, priklausantis Noctuidae šeimai. Kaip ir kitų rūšių, šios rūšies vikšrai kelia grėsmę augalams. Kandžių lervos maitinasi įvairių rūšių augalų, įskaitant kanapes, lapais. Kai vikšrų daug, dėl jų padarytos žalos susilpnėja augalų asimiliacinės savybės ir augalai gali žūti.

Be šių, literatūroje aprašyti ir kiti kanapėmis mintantys kenkėjai, pavyzdžiui, stiebiniai nematodai (Ditylenchus dipsaci). Polifaginės (įvairiaėdės) rūšys taip pat gali maitintis kanapių augalais, pavyzdžiui, įvairiaspalvės žolblakės (Lygus rugulipennis). Augalams iškyla grėsmė, kai šių kenkėjų labai daug.

Įvairiaspalvės žolblakės per metus veda dvi kartas. Suaugusių vabzdžių stadijos žolblakės žiemoja pasėlių augalų likučiuose, taip pat ežiose ar miško paklotėje. Pirmoji karta pasirodo pavasarį, dažniausiai – birželio pirmoje pusėje. Antroji karta dažniausiai pasirodo nuo liepos antros pusės iki rugpjūčio pirmos pusės. Suaugę žiemojantys individai pasirodo rugsėjį. Kiaušinius deda į ūglius. Šie kenkėjai priklauso termofiliniams vabzdžiams, todėl jie aktyviausi saulėtomis ir šiltomis dienomis, o kai aplinkos temperatūra nukrenta žemiau kaip 15 oC, jie tampa nejudrūs ir nekeliauja laukais.

Vis dėlto didžiausią žalą kanapėms daro paukščiai, nes sėklos yra puikus jų maistas. Kanapių sėklas lesa daugelio rūšių paukščiai, o didžiausi mėgėjai yra čivyliai (Carduelis cannabina), šarkos (Pica pica) ir varnėnai (Sturnus vulgaris).