Mano Ūkis 2020/02
Siūlo idėjas kooperacijai išjudinti
  • Asta LAUKAITIENĖ
  • Mano ūkis

Žemės ūkio kooperacijos nepavyksta išjudinti ir įsukti. Galbūt naujas požiūris leis rasti neišnaudotų galimybių. Į talką Lietuvai atėjo tarptautinės patirties turintys profesionalai Vėjūna Žalalytė ir Tomas Jankus, įsipareigoję sukurti kooperacijos žinių sklaidos modelį.

Abu jie – projekto „Kurk Lietuvai“ dalyviai. Projekto tikslas – pritraukti į Lietuvą tarptautinės patirties turinčius profesionalus, kurie norėtų įgyvendinti pokyčių projektus šalies viešajame sektoriuje. Jis tęsiasi aštuntus metus, tačiau žemės ūkio sritis jo dalyvių dėmesio sulaukė pirmą kartą.

V. Žalalytė, 15 metų gyvenusi Londone, dirbusi stambiose tarptautinėse korporacijose Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, sako, kad dalyvavimas projekte – prasmingiausias būdas grįžti į Lietuvą. Jai pritaria T. Jankus, pastaruosius dvejus metus studijavęs bei stažavęsis Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Anot jo, tai galimybė grąžinti Lietuvai tai, ką buvo gavęs iš jos per įvairias kitas veiklas. „Didelė prasmė, kad grįžtame ir prisidedame prie pokyčių, turime įrankius veikti, inicijuoti. Mums suteikiama galimybė susitikti su aukšto lygio vadovais, ministrais, siūlyti ir įgyvendinti tai, kas Lietuvai kurtų gėrį“, – kalba T. Jankus.

Kooperacijai plėtoti stigo brandos

Tiek programos dalyvių patirtis, tiek ministerijos ir Vyriausybės lūkesčiai sutapo: kooperacija yra sritis, kurios niekaip nepavyksta išjudinti, tad tikimasi, kad naujas požiūris padės rasti dar neišnaudotų galimybių.

V. Žalalytė šypsosi, kad esamo kooperacijos suvokimo simboliu galima laikyti traktorių – būtent apie jo ar kitos technikos įsigijimą kalbama dažniausiai, paklausus, kas yra kooperatyvas. „Galbūt tuo prasideda, bet tikrai nesibaigia. Šiuo metu tai – neišnaudotos galimybės. Kai įsigilinama, kodėl susibūrėme, kuo mes ypatingi ar geresni, palyginti su įprastu verslu, kaip tvarkomės – kuriamas daug stipresnis ir daug humaniškesnis modelis“, – sako V. Žalalytė.

T. Jankus pasakoja, kad yra pastebėta koreliacija tarp kooperacijos lygio šalyje ir bendradarbiavimo aplinkos indekso. Juo aukštesnis indeksas, tuo šalyje labiau linkę bendradarbiauti. Lietuva čia užima gana žemą vietą: šalyje trūksta skaidrumo, pasitikėjimo vienas kitu. Kita vertus, negalima pamiršti ir nacionalinių iššūkių: rinkos specifiškumo, tam tikrų sektorių susikoncentravimo kelių perdirbėjų rankose.

V. Žalalytė atkreipia dėmesį ir į tai, kad labai tikėtina, jog anksčiau visuomenė nebuvo pribrendusi kooperacijai. Per trisdešimt nepriklausomybės metų šalis labai sparčiai augo, dalį natūralios raidos etapų tiesiog peršoko. „Turime pasisotinti pinigų, turi praeiti individualizmo laikotarpis, o kai bus patenkinti baziniai poreikiai, pradėsime galvoti apie visuomenines vertybes, bendruomenės iniciatyvas. Tai, ką matome Vakarų Europoje, pas mus ateis po kokių penkerių metų. Gal kai kurias idėjas pažangiai bandome forsuoti šiek tiek per anksti, bet, manau, mūsų projektas pasės sėklas ir jos galės augti toliau...“, – apie aplinkos brandos būtinybę tam tikriems procesams vykti kalba „Kurk Lietuvai“ dalyvė.

Lietuva sparčiai auga ekonomiškai, visapusiškai tampame patrauklūs užsienio investuotojams, vystosi infrastruktūra, technologijos, bet pati visuomenė nespėja eiti kartu ir susiduria su tam tikromis problemomis. Anot T. Jankaus, žmogus vis dar ambicingai siekia turėti nuosavybę, nors dažnai tai nėra pagrįsta logiškai ir tuo labiau neatspindi jo sėkmingumo ar potencialo. Kita vertus, pasaulyje sparčiai plinta dalijimosi ekonomika – kol kas tai tėra didmiesčių tendencija, bet jau ryškėja kryptis, kur einame.

Nauja karta – naujas požiūris

Kooperacijos nereikėtų suprasti primityviai ar tradiciškai: „susijungėme ir turėsime didesnę masto ekonomiką“. Tai turėtų būti ne žaliavos surinkimas ir perpardavimas, o pridėtinės vertės kūrimas. „Geresnės kainos akcentavimas atspindi mąstymą trumpalaikės perspektyvos kategorijomis. Kooperatyvo potencialas ir nauda didėja kiekvienais metais, kai, pavyzdžiui, sukuriamas penkerių metų perspektyvinis planas, kai žinoma, kur augsi, kai atsidedi, turi investicinį kapitalą ir gali plėstis. Reikia žiūrėti keletą metų į priekį“, – pritaria V. Žalalytė.

Anot T. Jankaus, būtina kalbėti ir apie dar vieną aspektą – kartų kaitą. Vidutinis Lietuvos ūkininko amžius yra apie 60 metų, o jaunieji ūkininkai sudaro mažą dalį žemdirbių. Tad viena grupė nori čia ir dabar: nugyvenau, noriu pajusti naudą. Kiti linkę investuoti į save, į augimą ir jiems priimtina, kad naudą pajus ateityje. V. Žalalytė samprotauja, kad pabrėžti vien tik amžių nebūtų tikslu – guvus, aktyvus, bendruomeniškas ir besiimantis iniciatyvos gali būti bet kokio amžiaus žmogus, o jaunieji Lietuvos ūkininkai tikrai yra informuoti, stebi pasaulio tendencijas ir kuria savo šalies gerovę, kokią mato kitur.

„Drąsiai galiu sakyti, kad jaunoji karta yra kitokia, turi savo požiūrį. Tai matome atlikdami savo tyrimą, susitikdami su ūkininkais. Jie inovatyvūs, orientuoti į rezultatus, pagrįstus ekonomine nauda. Virsmas vyksta, tik jie patys galbūt dar susiduria su įsisenėjusiais principais, kurie gali atbaidyti. Bet jų požiūris – tikrai daug žadantis“, – apie besikeičiančią Lietuvos žemdirbių kartą kalba T. Jankus.

Vis dėlto, norint įžvelgti šalies žemdirbių polinkį kooperuotis ar kitas tendencijas, kyla problemų – nėra bendros duomenų bazės, kuri leistų analizuoti ir daryti atitinkamas išvadas. Tad vienas projekto dalyvių siūlymų ir tikslų – nuosekli situacijos stebėsena. „Galbūt nebuvo poreikio, nesukurta sistema, kad ateitų kasmetinės ataskaitos ir vyktų stebėsena. Mes pasiūlėme, gavome ministro palaikymą“, – pasakoja V. Žalalytė. Projekto dalyviai gali analizuoti tik pripažintus kooperatyvus, tačiau, anot jų, tai neatspindi viso vaizdo.

Neturint tikslių duomenų sunku brėžti tikslus, tačiau tiek V. Žalalytė, tiek T. Jankus kalba, kad ambicija ir siekis – 20 proc. kooperuotų ūkių 2030 metais. Žemės ūkio subjektų mažės, o neišvengiama smulkiųjų perspektyva – bendradarbiauti ir vienytis. „Tai atsispindi ir globaliose rinkose, dėl produkcijos importo-eksporto nugali tas produktas, kurio gamybos sąnaudos mažesnės, bet jo sukuriama vertė yra didesnė. Per tuos ateinančius metus daug kas išsigrynins, mažės ūkių, bet atitinkamai daugiau jų turėtų vienytis“, – sako T. Jankus.

Kita vertus, kooperatyvų skaičiaus rodiklis taip pat neparodo visos situacijos. Žiūrint į pripažintus žemės ūkio kooperatyvus, mūsų narių yra 50–60, užsienio šalyse narių skaičiuojama tūkstančiais. „Bet vėlgi – kooperatyvo kūrimas ar kooperatyvo didėjimas? Mes sakome, kad abu dalykai svarbūs. Negalima remtis vien įsikūrusių kooperatyvų skaičiumi, nes juose gali būti tik po keletą narių“, – kalba projekto dalyvis.

Mažiau teorijos – daugiau praktikos

Kokių priemonių reikia kooperacijai remti, jei iki šiol taikytos veikė silpnai? Diskutuojant su darbo grupe linkstama prie to, kad parama turėtų būti skiriama įsikūrimo etapui, nes būtent jis yra sunkiausias finansiniu aspektu. Tačiau numatyta suma būtų išmokama dalimis kas mėnesį ir turėtų būti tokia, kad jos užtektų išlaikyti direktorių ir buhalterį, o ūkininkas galėtų užsiimti žemės dirbimu.

„Negali ūkininkas pats visko daryti, nes tada įsikūrimo periodas gali užtrukti kad ir dešimt metų – visi diskutuoja, kaip tai būtų gerai, bet nėra kam imtis organizuoti kooperatyvą. Parama suteiktų bazinį išlaikymą ir toliau jau galima būtų laisviau plėtoti veiklą“, – sako V. Žalalytė. Prioritetiniai balai galėtų būti skiriami tiems kooperuotiems ūkininkams ar kooperatyvams, kurie įsipareigotų vykdyti šviečiamąją veiklą, kviestų pas save, mokytų savo pavyzdžiu.

Prioritetai planuojami ir gamintojų grupėms. Anot V. Žalalytės, į gamintojų grupes, kooperatyvus ir trumpąsias grandines reiktų žiūrėti kaip į bendrą politiką, nes visi trys gali būti vienas kito įrankiai.

„Ar reikia remti? Taip. Ar turėtų būti peržiūrimos taisyklės, reglamentavimas, išmokėjimo mechanizmai? Taip. Buvo skirtos lėšos, kurios įsisavintos netikslingai... Tam turi būti ir auditas, kuris prižiūrėtų, kad kooperatyvas tikslingai naudotų paramą. Turi būti ir kontrolės mechanizmai. Parama turi skatinti produktyvumą“, – sako T. Jankus.

Nors projekto dalyviai šypsosi, kad Lietuvoje visas problemas bandoma išspręsti per švietimą, žinių svarbą pabrėžia ir patys, tik tikina, kad tai reiktų daryti inovatyviais būdais ir rinktis kitus modelius.

Anot V. Žalalytės, mokslininkų tyrimai ir užsienio pavyzdžiai rodo, kad geriausiai veikia pasidalijimas praktika. Tad jie siūlo atsisakyti neefektyvių ir nerezultatyvių tradicinių seminarų, o susikoncentruoti į mentorystės tinklą, lauko dienas. Juk tai, kas yra problema pradedančiajam, kitam yra jau įveiktas etapas – jis gali dalytis, kaip su tuo susidoroti. Turėdamas mentorių, įsipareigoji priimti jo siūlymus, atsižvelgti į pastabas – tai skatina veikti. „Tai jau vyksta, mes tik norime strateginio Žemės ūkio ministerijos palaikymo tam, kad tai būtų suplanuota ir ateinančiam finansavimo laikotarpiui. Mažiau teorijos ir daugiau praktikos“, – sako pašnekovė.

T. Jankus pabrėžia, kad norintiems vienytis ūkininkams kyla labai daug klausimų. „Įstatyminės bazės paaiškinimas svarbu, bet tai nėra esmė. Kooperavimasis savaime neišspręs visų problemų ir tai turi būti minima. Ūkininkas, eidamas į kooperatyvą, rizikuoja. Pradžioje yra krizės rizika, konkurentų, rinkos spaudimas, galbūt tikslingi veiksmai, orientuoti į naujo kooperatyvo žlugdymą. Su tuo turi būti supažindinama“, – sako jis.

V. Žalalytė irgi pabrėžia, kad tai – darbas, investicija. Kuo daugiau įdėsi, tuo daugiau naudos gausi. „Tai nėra kažkoks centralizuotas, valstybės ant lėkštutės padėtas, sukurtas dalykas, kur viskas pasakoma, ką reikia daryti. Tai iš vidaus kylanti iniciatyva, kai asmuo prisiima atsakomybę, visi savininkai bendrai vykdo veiklą, priima sprendimus“, – akcentus dėlioja V. Žalalytė.

Planuojama, kad iki kovo pradžios projekto dalyviai Žemės ūkio ministerijoje jau bus sukūrę bei ištestavę kooperacijos žinių sklaidos modelį ir judės toliau – darbuosis antrosios rotacijos vietoje, apie kurią per pokalbį dar tik svarstė.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai