Agrarinėje mūsų šalies istorijoje buvo ne vienas svarbus lūžis, pakreipęs įvykių eigą nauju keliu. Labai turiningas ir įdomus šiuo požiūriu XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios laikotarpis, kai nauja forma plėtojosi žemės valdymo pagrindai, žemės ūkio gamybos pobūdis, o jo santykis su rinka pradėjo įgyti visiškai naujų bruožų.

Lietuvos žemės ūkio spartesnė raida, modernėjimas, socialiniai pokyčiai prasidėjo panaikinus baudžiavą. Ne visuose regionuose visa tai vyko vienu metu. Geriausioje padėtyje atsidūrė Suvalkija, Užnemunė, kur valstiečiai tapo laisvi dar 1807 metais. Jiems liko ir visa žemė, kurią jie dirbo būdami baudžiauninkais. Nors privačia nuosavybe ji tapo tik 1864 m. Tai nekeitė esmės, nes susiformavo nuostata mano žemė, aš savininkas. Atsiminimuose aptinkame parašyta: „Mano senelis ir tėvelis buvo giliai įsitikinę, kad žemė brangiausias turtas ir gyvenimo pagrindas. Jos niekas nepavogs ir nesudegins, ji – amžina.“

Žemę imta naudoti racionaliau, gerinti dirvą, stengtasi geriau ją įdirbti, didinti derlingumą. Iš dalies įsivyravo nusiteikimas, kad negalima sklypo skaidyti, o palikti jį vienam sūnui ir tai lėmė pasiturinčių ūkininkų skaičiaus didėjimą. Jie ėmė leisti vaikus į mokslą. Dalis baigusiųjų mokslus rašė ir spausdino knygeles savo tarme. Taip prisidėdami prie literatūrinės lietuvių kalbos, kuria kalbame ir dabar, puoselėjimo.

Taigi Suvalkijos žemės ūkis turėjo pusšimčio metų pranašumą prieš kitą Lietuvos dalį, kurioje baudžiava buvo panaikinta 1861 metais. Tik po 1863– 1864 m. sukilimo valstiečiams buvo palikta asmeninės nuosavybės teise visa žemė, kurią jie dirbo anksčiau. Išperkamieji žemės mokesčiai buvo mažesni nei žemės kaina rinkoje. Ir čia pradėjo veikti principas – dirbti sau, o ne dvarui.

Dvarininkams likusi žemė Kauno gubernijoje sudarė daugiau kaip 40 proc., Suvalkų – 27 proc. visos žemės. Dideliais žemvaldžiais išliko anksčiau Rusijos carų apdovanotos Naryškinų, Zubovų, Vasilčikovų giminės. Dauguma dvarininkų nesugebėjo organizuoti žemės ūkio gamybos naujais principais ir tik vienas kitas pertvarkė ją į kumetinę sistemą. Tarkime, Jurbarko dvaro ūkyje dvarininkas pastatė kumetyną, įkurdino 47 kumečius, turėjusius dirbti šešias dienas per savaitę. Jiems buvo mokamas atlyginimas pinigais, produktais, leidžiama turėti karvę ir daržą.

Dalis dvarininkų pradėjo žemę nuomoti, pavyzdžiui, Kauno gubernijoje dvarininkai nuomojo 39 proc. savo žemės. Dar kiti žemę pardavinėjo prakutusiems ūkininkams ar užstatė bankuose. Rusijos valdžia 1865 m. uždraudė katalikams dvarininkams pirkti žemę. Jie galėjo ją tik paveldėti. Buvo apsunkintas žemės įsigijimas ir valstiečiams. Vėliau buvo nustatyta, kad katalikas valstietis negali turėti daugiau kaip 60 ha žemės. Skatintas žemės perėjimas į stačiatikių rankas ir išsikeltas tikslas, kad du trečdaliai privačios žemės turi priklausyti rusakalbiams, atvykusiems iš Rusijos gubernijų. Taip buvo siekiama stipriau susieti Lietuvą su Rusijos imperija. Dauguma dvarininkų kalbėjo lenkiškai arba rusiškai, o tai, greta socialinės, kėlė ir tautinę įtampą.

XIX a. pabaigoje net 93 proc. Lietuvos gyventojų buvo valstiečiai. Dauguma jų – lietuviai. Susiformavusi lietuvių tauta buvo kaimo, valstietiška. Miestas lietuvį valstietį baugino svetima, nepažįstama aplinka, nepriimtinu ir neįprastu gyvenimo būdu, vedančiu, jo nuomone, į moralinį nuopuolį. Ir ne tik. Apsigyvenimą mieste sunkino ir užrašai viešosiose vietose rusų kalba: „Kalbėti lietuviškai draudžiama“.

Lietuvos valstiečiai buvo kelių kategorijų. Tai ūkininkai (gaspadoriai), turėjusieji po 40–60 ha. Vidutiniai valstiečiai, kurių buvo daugiausia, ir jie valdė po 10–15 ha. Turėjusieji mažiau žemės buvo vadinami mažažemiais, o neturėjusieji – daržininkais, bobiliais, kampininkais, grytelninkais ar kumečiais ir eidavo jie dirbti samdiniais. Iliustruodamas šią padėtį amžininkas rašė: „Dar blogiau su visai neturinčiais žemės... nelabai žemaičiai tenori jiems ir žmogaus vardą pripažinti.“ Žemė ir jos dydis lėmė socialinį statusą, pagarbą arba panieką. Beje, net ir pasiturintis valstietis, paėmęs paskolą ar turintis skolų, buvo vertinamas kaip nemokantis ūkininkauti.

Tuo metu Lietuva priklausė Rusijos imperijai, kurios įstatymai neleido žydams turėti žemės privačia nuosavybe. Šis draudimas vertė žydus užsiimti verslais ir prekyba. Tačiau valstiečių perkamoji galia buvo menka, ir tai lėmė žydų nedarbo augimą. Žydų skaičiaus didėjimas sukėlė pirmą emigracijos bangą iš Lietuvos. Su antrąja banga emigravo lietuvių valstiečių sūnūs, vėliau ir dukros. Emigracijai darė poveikį ne tik žemės trūkumas, bet ir 1874 m. įvesta visuotinė karinė prievolė.

Nuo XIX a. antros pusės iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. vyko pokyčiai žemėvaldoje. Valstiečiai iš dvarininkų įsigijo 130 tūkst. ha žemės. Vyko ūkių smulkėjimas. Pavyzdžiui, Kauno gubernijoje iš 110 tūkst. ūkių susiformavo 130 tūkst. ūkių. To meto laikraštis „Varpas“ rašė, kad jei šis procesas vyks toliau, tai sodžiuose liks „tiktai vieni įnamiai.“ Ūkių smulkėjimas vedė ir į žemės ūkio darbininkų skaičiaus augimą, kuris amžiaus pradžioje pasiekė 200 tūkstančių. Žemės neturėjimas, ribojimas ją įsigyti, nepasitekinimas esama padėtimi kėlė socialinę įtampą.

Iki XX a. pradžios iš esmės baigėsi Suvalkijos valstiečių kėlimasis į vienkiemius, vėl padidinęs jų ūkinį pajėgumą. Pamažu šis procesas pajudėjo Kauno ir Vilniaus gubernijose, kuriose į vienkiemius išsiskirstė atitinkamai 1 743 ir 717 kaimų. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvos kaimas gyveno naujų socialinių pokyčių laukimu, kurie turėjo radikaliai pakeisti padėtį žemės ūkyje.

Žemdirbystės raidos bruožai

„Įnikę į javus“ – taip buvo sakoma apie Lietuvos valstiečius. Žemdirbystė buvo jų ūkių pagrindas. Ariamoji žemė sudarė 2 830 tūkst. ha, pievos – 750 tūkst. ha, dar tiek pat ir ganyklos. Sodai užėmė tik 30 tūkst. ha plotą ir dauguma jų buvo dvaruose. Valstiečiai turėjo vieną kitą obelį ar vyšnią, nes buvo nuostata, kad, įveisus sodą, žemė eina perniek. Javais buvo apsėjama apie 75 proc. visų pasėlių. Vyravo rugiai, kurie sudarė 40 proc. pasėlių ploto. Daugėjo kviečių plotų, bet dėl prasto žemės įdirbimo buvo žemas jų derlingumas. Taip pat buvo sėjami miežiai ir avižos, smėlėtuose dirvose – grikiai. Bulvės užėmė 8 proc. visų pasėlių, Pietryčių Lietuvoje jos sudarė 12 proc. Didėjant pasaulinei linų paklausai per 50 metų jų auginimo plotai padidėjo 3 kartus ir pasiekė 9 proc. dirbamos žemės. Kultūrų derlingumą didino daugialaukės sėjomainos taikymas didesnėje Lietuvos dalyje. Trilaukė išliko tik Vilniaus gubernijoje.

Pamažu vyko perėjimas nuo arimo žagre prie arimo plūgu. Modernesniems padargams pirkti trūko lėšų, trukdė ir netikėjimas naujovėmis. Teigta, kad plūgas „iškelia į paviršių blogą žemę“, „dirvose greitai niekas neaugs“. Vis dėlto pokyčiai vyko. Pirmiausia žemės ūkio techniką imta naudoti dvarininkų ūkiuose. Vėliau ir valstiečiai ją pradėjo taikyti savo ūkiuose. 1914 m. žemdirbystėje naudota apie 170 tūkst. plūgų, derliui doroti – daugiau kaip 2 000 kertamųjų, 23 tūkst. kuliamųjų, 400 šienapjovių. Daugiausia jų naudota Suvalkų ir Kauno gubernijose. Laikant po vieną kitą karvę ar arklį, žemė buvo prastai tręšiama, o tai lėmė žemą derlingumą – javų 7–9 cnt/ha, bulvių – 60–70 cnt/ha. Padėtis ėmė keistis XX a. pradžioje, kai imta naudoti kaulamilčius ir superfosfatą.

Pamažu į kaimą skverbėsi kooperatinė mintis, supratimas apie jos naudą. 1907 m. Marijampolėje pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje kooperatinė žemės ūkio bendrovė „Žagrė“. Kooperatyvas pardavinėjo padargus, žemės ūkio mašinas, sėklą, įsteigė penkis javų valymo punktus. Taip pat realizavo ūkininkų produkciją. „Žagrė“ įėjo į lietuvių grožinę literatūrą. Ji paminėta V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“.

1910 m. Vilniuje pradėjo veikti žemės ūkio padargų fabrikas „Vilija“, kuris prekiavo savo gaminiais ir importuotomis žemės ūkio mašinomis Lietuvos žemdirbiams. Pradėjo steigtis vietinės žemės ūkio produkcijos perdirbimo, maisto, odos fabrikai, iš kurių žymiausias buvo Ch. Frenkelio odos fabrikas Šiauliuose.

Imta suprasti ir žemės ūkio mokslo svarbą. 1908 m. Kaune įsteigta vidurinė žemės ūkio mokykla, tyrimų stotis Baisiogaloje, 1911 m. Dotnuvos žemės ūkio mokykla. Pradėti leisti leidiniai, patariantys, kaip ūkininkauti naujoviškai, gerinti žemės dirbimą, didinti derlingumą ir kitomis žemės ūkio temomis. To meto spauda ragino įsigyti geresnių veislių galvijus, įsiveisti sodus, plėsti bitininkystę, pirkti namų apyvokos daiktus. Tada ūkininkai „galės daug lengviau pragyventi gimtinėje, vietoje tarp žaliuojančių laukų.“ Lietuvoje pradėjo rastis ir naujos žemės ūkio profesijos. Pavyzdžiui, agronomai, kurie skaitydavo viešas paskaitas kooperatyvų nariams ir norintiesiems sužinoti daugiau. Žemdirbystės pokyčiai buvo lėti, bet jie vyko ir vedė į tolesnį žemės ūkio atsinaujinimą.

Gyvulininkystės ir eksporto proveržis

XIX a. paskutinieji dešimtmečiai – tai virsmo metas gyvulininkystės raidoje. Iki tol augintos vietinės gyvulių ir kiaulių veislės buvo menko produktyvumo. Pavyzdžiui, iš karvės per metus buvo primelžiama 1 200 kg pieno. Išimtis buvo žemaičių arkliai, kurie buvo ištvermingi, ilgaamžiai, tinkami joti, vežioti ir dirbti žemės darbus. Valstiečiai augino karves, ožkas, avis, naminius paukščius. Pradėjo rastis ir kalakutų augintojų. Mažiau pasiturintys valstiečiai augino vieną karvę, kelias kiaules, vištas ir žąsis. Kampininkai turėdavo „vargšų karvę“ – ožką. Nedidelių ūkių produkcija buvo sunaudojama jų pačių, parduodant tiek, kiek reikėjo sumokėti mokesčių. Kartais viena kita dešimtis kiaušinių, sūris ar sviestas buvo išmainomi į reikalingą prekę. Labiau į prekinius santykius buvo įsitraukę tų valstiečių ūkiai, kurie buvo arčiau miesto ir parduodavo savo produktus turguose.

Pienininkystė sparčiau klostėsi dvarų ūkiuose, kuriuose jau laikytos karvių bandos. Mėsos ir pieno ūkio link valstiečiai pasuko XIX a. 8–9 dešimtmečiuose. Tai lėmė miesto gyventojų skaičiaus didėjimas, maisto produktų perdirbimo tobulėjimas, naujos eksporto galimybės. Pradėjo steigtis pieno kooperatyvai, kurių 1914 m. buvo 25. Įkurtas (1911 m.) saldainių fabrikas „Birutė“, taip pat naudojęs vietinius pieno produktus.

Gyvulių ūkio plėtra keitė pasėlių struktūrą. Imta daugiau sėti dobilų, vikių, pašarinių mišinių. XX a. pradžioje Lietuvoje buvo auginama 1,5 mln. kiaulių, apie 1 mln. karvių, 650 tūkst. avių ir daugiau nei 500 tūkst. arklių. Pagal melžiamų karvių skaičių iš visų Rusijos gubernijų lietuviškosios gubernijos buvo pirmaujančios. Imta raginti įsigyti geresnių veislių galvijų. Gyvulininkystės raida rodė, kad ji rengiasi kiekybiškai ir kokybiškai naujam šuoliui, kuriam sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Žemės ūkio produktų eksportą lėmė miestų augimas Europoje ir didėjanti maisto produktų paklausa. Lietuvoje vyravo javų eksportas, sudaręs 10 proc. bendrosios išvežamos produkcijos. Per Liepojos ir Rygos uostus jie plukdyti į Vokietiją ir Angliją. Į Belgiją ir Angliją buvo vežami linai. Anglai buvo ir pirmieji lietuviško sviesto vartotojai. Vokietija iš Lietuvos importavo galvijus, kiaules ir itin daug žąsų, po kelis šimtus tūkstančių per metus.

Žemės ūkio ateities vizijos

XIX ir XX a. sandūroje Lietuvoje kilo diskusijų, kokiu keliu turi eiti krašto ekonomika: pramoninės gamybos ar žemės ūkio? Pramoninės raidos kelias buvo atmestas, nutarus, kad įmonėms kurti reikia daug kapitalo, o jo Lietuvoje nėra ir niekas kreditų nesuteiks. Konstatuota, kad net ir pagaminus kokybišką produkciją, lietuviškos prekės nebus pajėgios konkuruoti su senų pramonės šalių – Anglijos ar Vokietijos – gaminiais, neprasiskverbs į jų rinką. Buvo nuspręsta, jog Lietuvos ateitis yra žemės ūkis, kuris privalės būti modernus, besispecializuojantis pieno ir mėsos gamyboje. Krašte kurti tik tas pramonės šakas, kurios perdirbs žemės ūkio produkciją, žaliavas. Vystyti šakas, gaminančias padargus žemės ūkiui. Tokią kryptį palaikė ir prakutęs Lietuvos jaunimas. Būsimasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis 1910–1913 m. studijavo Vokietijos Halės mieste žemės ūkio mokslus ir grįžo į šalį diplomuotu agronomu. Jo tikslas buvo puoselėti ir plėsti žemės ūkį.

Sumanymai buvo pradėti įgyvendinti, bet karas neleido jų tęsti. Vėl prie šitų planų buvo grįžta atkūrus Lietuvos valstybę, atstačius krašto ekonomiką XX a. trečiajame dešimtmetyje.