Pabaiga. Pradžia 2019 m. Nr. 12

Daugelyje mokslinių šaltinių teigiama, kad teisinga agrarinė veikla, visų pirma pasirinktos žemdirbystės sistemos, gali gerinti anglies apykaitą tarp dirvožemio ir atmosferos, didinant C sekvestraciją ir mažinant CO₂  emisiją į atmosferą.

JAV, Brazilijoje, Australijoje, ES šalyse atliktų tyrimų rezultatai ganėtinai prieštaringi, tačiau niekur neabejojama agrarinės veiklos įtaka ŠESD emisijoms, dirvožemio ir aplinkos kokybei. Antropogeninių veiksnių įtaka ŠESD srautams plačiai tiriama JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Lietuvoje dirvožemio ŠESD emisijos taip pat tiriamos LAMMC ŽI, VDU ŽŪA. Yra ir gilių studijų su pasiūlymais, kaip valdyti žemės ūkį. Minėtos mokslinės studijos aprėpia ir gyvulininkystę, ir augalininkystę, ir landšafto tvarkymą kartu, dažniausiai analizuoja visų pagrindinių (CH₄ , N₂ O, CO₂ ) šiltnamio efektą sukeliančių dujų reikšmę.

Kaip pagerinti anglies apykaitą

Agrarinė veikla gali keisti ŠESD apykaitos pobūdį ir intensyvumą, augalų produktyvumą ir fotosintezės procesų aktyvumą, tad neabejojama teisingos žemės ūkio veiklos įtaka dirvožemio ir aplinkos kokybei.

Vis dėlto iki šiol nėra vienos nuomonės apie žemdirbystės sistemų, dirvožemių tipo ir meteorologinių sąlygų įtaką ŠESD srautų intensyvumo pobūdžiui, ypač taikant tiesioginio žemės dirbimo technologiją vidutinio klimato zonos dirvose. Mokslinėje spaudoje pateikiami duomenys yra labai prieštaringi: vieni teigia, kad agrarinės veiklos intensyvinimas didina ŠESD srautų intensyvumą, kiti tikina, kad mažina, treti nemato skirtumų.

Mūsų eksperimentuose, vidutinio sunkumo priemolio dirvožemyje, ypač sausais 2019 m. CO₂ emisija svyravo tarp 0,243–2,563 µmol m²  s^-1 ribų (arba 0,039–0,406 C g m²  h^-1 ribų). CO₂  emisija vidutiniškai 6 proc. didesnė buvo tiesioginės sėjos (M) negu tradicinio žemės dirbimo (T) sistemoje. Šiaudų įterpimas T sistemoje emisiją padidino 12 proc., o M sistemoje 6 proc. sumažino. Tačiau tręšimo mineralinėmis trąšomis įtaka buvo kitokia – T sistemoje tręšiant mineralinėmis NK trąšomis CO₂  emisija tapo 7–10 proc. mažesnė, o M sistemoje tręšimas mineralinėmis trąšomis 10 proc. padidino CO₂  emisiją tik fone be šiaudų.

Smėlingo lengvo priemolio dirvožemyje 2019 m. CO₂  emisija svyravo 0,167–2,800 µmol m²  s^-1 (arba 0,026– 0,444 C g m²  h^-1). CO₂  emisija vidutiniškai 14 proc. didesnė buvo M sistemoje nei T sistemoje.

Šiaudų įterpimas T sistemoje emisiją sumažino 9 proc., o M sistemoje – 14  proc. Tręšiant mineralinėmis NPK trąšomis, T sistemoje, fone be šiaudų, CO₂  emisija iš esmės nepakito, o fone su šiaudais padidėjo 13 proc. M sistemoje tręšimas mineralinėmis trąšomis atskleidė priešingą efektą – fone be šiaudų emisija sumažėjo 15 proc., o fone su šiaudais padidėjo 9 proc., palyginti su netręštų plotų emisija.

Negarantuoja stabilaus derliaus

Vidutinio sunkumo priemolyje taikoma tiesioginė sėja (M) buvo palankesnė tik vasarinių rapsų ir žirnių derliui, o smėlingame lengvame priemolyje – tik žirnių derliui. Tradicinio žemės dirbimo atsisakymas negarantuoja stabilaus derliaus. 

Žemdirbystės instituto tyrimų rezultatai parodė, kad vidutinio sunkumo priemolyje iš 20 eksperimento metų dešimt metų sėjomainos augalų derliai tiesioginės sėjos sistemoje buvo 2–36 proc. mažesni negu tradicinio dirbimo sistemoje, penkerius metus nesiskyrė ir tik penkerius metus buvo vidutiniškai 10 proc. didesni negu žemę dirbant tradiciškai. 

Smėlingame lengvame priemolyje derliaus nuostoliai dėl tradicinio žemės dirbimo atsisakymo yra didesni sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Derliai smėlingame lengvame priemolyje, tiesioginės sėjos sistemoje iš 19 eksperimento metų 10 metų buvo 3–32 proc. mažesni negu tradicinio dirbimo sistemoje, ketverius metus esmingai nesiskyrė ir tik dvejus metus buvo 5–15 proc. didesni negu žemę dirbant tradiciškai.

Išvados

• Visos žemės dirbimo sistemos yra taikytinos, tačiau būtina atsižvelgti į reljefą, dirvožemio prigimtines savybes (granuliometrinę sudėtį, gebą išlaikyti tinkamą vandens režimą ir mitybos elementų balansą, potencialą švelninti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas).
• Tradicinio žemės dirbimo atsisakymas visose agrozonose, visuose dirvožemiuose ir visada – nėra garantas dirvožemio kokybei užtikrinti. Svarbu tai, kad tiesioginė sėja lemia didesnį atsparumą tik kai kuriems veiksniams, tačiau kur kas labiau pasižymi silpnu gebėjimu atkurti multifunkcionalumą kintant tiems veiksniams, ypač keičiantis drėgmės ir sausros sąlygoms.
• Iš esmės beariminės žemės dirbimo technologijos su įvairiomis modifikacijomis gali būti taikomos visuose dirvožemiuose. Klausimas vienas – kaip ilgai tai bus galima daryti? Atsakymą pateiks pats dirvožemis. Jei padidės dirvų suslėgimas, atsiras skutimo padas, tada atsiras ir akivaizdžių dirvų užmirkimo ir (ar) prastėjančio dirvų gyvybingumo požymių.
• Nebūtina siekti aukštų derlingumų, tręšiant labai didelėmis trąšų normomis. Reikėtų siekti būtent pelno, o jį galima pasiekti ir taikant tausojamąjį tręšimą. O šiaudus galima būtų naudoti ir kitiems tikslams – pavyzdžiui, bioenergijai išgauti. Tačiau reikalinga sąlyga – tokios gamybos atliekas grąžinti dirvožemiui.
• Dirvožemio kokybės praradimus esmingai mažintų sugrįžimas prie tinkamų sėjomainų su daugiametėmis žolėmis.
• Taikant intensyvias sistemas, reikia naudoti papildomas medžiagas, didinančias humifikaciją.