Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas MACIULEVIČIUS ką tik baigė trejų metų vicepirmininko kadenciją Europos Sąjungos žemės ūkio kooperatyvų konfederacijoje (COGECA). Dabar jis toliau tęsia darbą Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete ir dalijasi įžvalgomis, kas laukia žemės ūkio sektoriaus artimoje ateityje.

Kaip sekasi padalyti savo laiką tarp Lietuvos ir Briuselio?

Briuselis atima pusę darbo laiko. Pagrindinės mano nagrinėjamos temos – bioekonomika ir darnių maisto sistemų kūrimas. Kita vertus, Briuselyje tu niekam neįdomus, jei esi grynas funkcionierius ir neturi realaus įdirbio savo šalyje. Yra kuo didžiuotis – ne tik kalbame, bet ir darome: per 2019-uosius kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“ bendrai su ūkininkais išplėtė ir prekių pasiūlą, ir veiklos geografiją – ūkininkų turgeliai veikia ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Klaipėdoje, Šiauliuose, įsitvirtinome ir didžiuosiuose prekybos tinkluose bei išbandome kooperatinių parduotuvėlių „Kraitė“ koncepciją.

Ar įžvelgiate mūsų žemdirbių kooperavimosi pažangą?

Pažanga yra akivaizdi ir labai didelė. Trejus metus buvau COGECA vicepirmininku ir gerai matau, kad per paskutinį dešimtmetį įvyko didžiulis kokybinis lūžis kalbant apie kooperaciją Lietuvoje. Esame padarę tikrą šuolį kooperacijos srityje ir artėjame prie kitų Europos šalių. Nepamirškime, kad didieji Vakarų Europos kooperatyvai skaičiuoja šimtametę istoriją, o mes sugebėjome tai padaryti per pastaruosius 10 metų.

Chrestomatinis pavyzdys – pienininkų kooperatyvas „Pienas LT“: fabrikas, pastatytas susikooperavusių žemdirbių, įdiegė inovatyvias technologijas, gamina paklausią produkciją, didina gamybos apimtis ir jau surado daug svarbių rinkų. Didelį kokybinį šuolį padarė ir grūdininkų kooperatyvai.

Būtina suprasti, kad turime pereiti nuo žaliavos (grūdų) eksporto prie aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų gamybos. Grūdą išskaidžius į tam tikrus elementus, gaunama didžiausia pridėtinė vertė. Geras tokios gamybos pavyzdys – įmonė „Roquette Amilina“, gaminanti pasaulinėse rinkose itin vertinamą gyvąjį kviečių glitimą maisto ir pašarų pramonei. Vis daugiau žmonių renkasi gyventi sveikai ir valgo daugiau augalinės kilmės baltymų. Šiuo požiūriu augintojų dėmesį turėtų labiau patraukti žirniai, pupos ir kiti baltyminiai augalai.

Galbūt vietoj dyzelino, kaip degalų, žemės ūkio technikai ateityje naudosime rapsų aliejų, o gal aukštesnės kartos biodegalus. Juolab kad rapsai yra geri sėjomainos augalai, o jų išspaudos – puikus gyvulių pašaras. Tai elementari ekonominė logika – rapsų ir taip daug auginame, tad kam brangiai mokėti už žalią dyzeliną.

Vadinasi, ateitis priklauso perdirbimui, o ne žaliavų eksportui?

Akivaizdžiau negu akivaizdu, kad vien grūdų eksportas yra kelias į niekur. Jau dabar Ukrainos ir Rusijos grūdų augintojai yra labai stiprūs ir jie dar labiau stiprės. Esame nedidelė šalis, neužteršta, turime tam tikrų klimatinių privalumų, ir tai galime išnaudoti aukščiausiai pridėtinei vertei kurti. Tai vienintelis kelias, kuris garantuos mūsų ūkininkų išlikimą ir jų gebėjimą konkuruoti naujose globaliose rinkose. Kuo greičiau suvoksime, kad nesame patys didžiausi grūdų augintojai ir pradėsime ieškoti unikalių rinkų aukštos kokybės produktams, tuo bus geriau.

Masto ekonomika visada svarbu, bet be masto dar yra išmintis. Turėtume kelti sau tikslą užkariauti ne visos Kinijos rinką, o turtingų kinų, vadinamosios „grietinėlės“, rinką. Garsėkime pasaulyje kaip sveikų, šviežių, inovatyvių produktų kūrėjai ir gamintojai. Pavyzdžiui, kaip Airija, kuri plačiai žinoma kaip itin kokybiškų žemės ūkio produktų gamintoja ir niekas nesiginčija, kai už juos tenka mokėti penktadaliu brangiau.

Ilgainiui visas žemės ūkis taps grįstas agroekologinėmis technologijomis. Mažės atskirtis tarp masinio ūkininkavimo ir ekologinės žemdirbystės. Tai rodo ir stiprėjantis visuomenės poreikis, ir ekonominiai skaičiavimai, ir griežtėjantys aplinkosauginiai reikalavimai. Ateityje, nykstant ryškioms riboms tarp ekologinio ir intensyvaus ūkininkavimo, teks galvoti, kaip vartotojui pabrėžti ekologiškų produktų išskirtinumą (nes greičiausiai neužteks tik sertifikato) ir kartu mažinti užauginimo savikainą.

Komitete daug dėmesio skiriate klimato kaitos problemoms gvildenti?

Prieš 10 metų dar buvo daug abejonių ir netikrumo, ar klimato kaita iš tiesų egzistuoja, tačiau Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas jau tada pradėjo raginti galvoti, kaip prisitaikysime prie klimato pokyčių ir ar būsime pajėgūs dirbti toliau.

Teko dalyvauti Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje COP 21 Paryžiuje 2015 m., ten pristatėme idėją, kad mūsų miškus reikėtų ambicingiau įtraukti į kovą su klimato kaita. Nes tik teisingai prižiūrėdami, laiku iškirsdami ir būtinai atsodindami labiau atspariomis medžių rūšimis miškus, gausime geriausią rezultatą, o medieną naudosime tolesnei ekonominei vertei kurti. Negalime turėti labai daug sengirių, nes pūvanti mediena generuoja daug anglies dvideginio.

Dar svarbu žinoti, kad sparčiai plinta invaziniai medžių kenkėjai bei ligų sukėlėjai. Vokietijoje vien dėl sanitarinių priežasčių plynai kertami tūkstančiai hektarų miško, tai gali tekti daryti ir mums. Racionalumas verčia ūkiškai žiūrėti į miškus ir nesudaryti sąlygų žaladariams plisti. Su aktyvia, darniai plėtojama miškininkyste galima absorbuoti didelę dalį išmetamųjų dujų.

Kaip šalis narė įsipareigojome neutralų poveikį klimatui pasiekti iki 2050 metų. Žemės ūkis skleidžia nemažą taršos dalį. Metanas iš esmės sudaro nepageidaujamą atmosferos sluoksnį, tarsi plėvelė sukuriantį šiltnamio efektą. Didžiausi metano dujų skleidėjai yra gyvulininkystės ūkiai.

Kokia išeitis? Nejaugi atsisakyti gyvulininkystės?

Jokiu būdu, gyvulininkystė yra prioritetinė mūsų ūkio šaka ir tokia turi likti. Tik reikia išmokti tvarkyti mėšlą. Vargu ar turime kitą alternatyvą metano dujoms mažinti be biodujų jėgainių, o tam reikia iš esmės pakeisti infrastruktūrą.

Danijoje, Belgijoje, Olandijoje ir kitose Europos šalyse jau senokai egzistuoja pusiau kooperatinės, kelių dešimčių ūkininkų valdomos biodujų jėgainės, nes neracionalu jas statyti kiekviename ūkyje. Į tokias regionines biodujų jėgaines žemdirbiai veža mėšlą, čia anaerobiniu būdu iš jo šalinamas metanas ir gaminamas kompostas.

Taip galėtų būti ir Lietuvoje. Iš metano gamintume elektrą arba žemės ūkio technikos kurą ir dar liktų perteklinės šiluminės energijos, kurią būtų galima panaudoti patalpoms šildyti. O gal bendruomenė norėtų šalia biodujų jėgainės pasistatyti šiltnamį ir auginti daržoves? Tai akivaizdus žiedinės ekonomikos pavyzdys, tačiau jis parodo, kaip nesunkiai galima kovoti su klimato kaitą spartinančių dujų emisija, kartu kuriant pridėtinę ekonominę vertę.

Dar po 10 metų biodujų jėgainės taps būtinybe, nebent iki to laiko atsiras dar kokia nors technologija saugiai „išimti“ metaną. Regioninėms biodujų jėgainėms įrengti neužtenka vien ūkininkų entuziazmo, reikia koordinuoto bendro aplinkosaugininkų, energetikų, savivaldos institucijų darbo. Biodujų jėgainės išspręstų ne tik sudėtingus mėšlo tvarkymo klausimus, į jas būtų vežamos ir visos miesto augalų tvarkymo atliekos, nupjauta žolė, sugrėbti lapai bei visos miestiečių maisto atliekos.

Ūkininkai kenčia nuo ekstremalių gamtos reiškinių. Gal ateityje tai taps norma?

Žemės ūkiui pastarieji treji metai buvo katastrofiniai. Tinkamas technologinis-infrastruktūrinis pasirengimas yra būtinas, norint, kad žemės ūkis apskritai išliktų. Reikia racionalių sprendimų, iš kur gauti drėgmės laukams sausringais periodais. Lenkai paskelbė ambicingą planą – 3,5 mlrd. Eur investuoti į drenažo ir drėkinimo sistemas. Pietų Europos valstybės skiria didžiules sumas drėkinimo sistemoms ir panaudoto vandens antriniam naudojimui žemės ūkyje. Visi jau dabar investuoja, o mes vis dar diskutuojame.

Senų mūsų melioracijos sistemų, skirtų pertekliniam vandeniui surinkti, jau nebeužtenka. Reikia universalios laukų sausinimo- drėkinimo sistemos: su galimybe palaikyti reikalingą vandens lygį ir sukaupti rezervus. Technologiškai tai nieko sunkaus, mūsų mokslininkai jau yra atlikę tyrimų ir įvertinę, kaip tai veiktų. Trūksta net ne pinigų, o politinės valios – imti ir vieną dieną įvardyti, kiek mums kasmet kainuoja gamtos ekstremumai. Jau dabar turime pradėti investuoti ir kurti naują drenažo- drėkinimo infrastruktūrą, kad galėtume išlikti gyvybingi po 10–20 metų.

Žemės ūkyje populiarėja išmaniosios technologijos, bet ateityje gali trūkti racionalaus naujų žinių suvokimo. Šiek tiek gelbės dirbtinis intelektas, bet vargu ar jis pakeis žmogų, savo srities specialistą, geriausiai gebantį įvertinti sukauptus duomenis. Tarkime, NMA programėlėje galima matyti palydovines laukų nuotraukas, bet trūksta agronominių žinių, kad iš tų nuotraukų suprastume, kas dedasi mūsų laukuose. Kooperatyvas „Joniškio aruodas“ baigia išmokyti savo agronomus skaityti tokias nuotraukas, tokią paslaugą teiks visiems savo nariams. Tik pažįstantis savo žemės lopinėlius skersai išilgai, pamatęs nuotrauką, gali tiksliai įvardyti ir įvertinti problemą. To nepadarys joks robotas.

Nuo ko pradėti būtiniausius pokyčius, kas turėtų parodyti iniciatyvą?

Laikotarpis, kai valdžia viską už mus sprendė ir užteko vykdyti penkmečio planą, jau toli praeityje. Patys turime ieškoti ir rasti nišų, kur derėtų investuoti. Turime suprasti, kad modelis, pagal kurį šiandien dirbame, veda į niekur. Žaliavinių žemės ūkio produktų rinkos pasidarė dar chaotiškesnės: vienais metais būna labai brangu, o kitais labai pigu. Dar įsitraukia ir įvairūs spekuliaciniai veiksniai, kurie sukelia dirbtines turbulencijas ir galutinai išbalansuoja rinką.

Neneikime to, kas akivaizdu. Klimatas keičiasi – privalome prisitaikyti. Valstybė įsipareigoja mažinti taršą – privalome keisti technologijas. Jaunoji žemdirbių karta gerai suvokia, kad jiems dar reikės 40–50 metų ūkininkauti ir kad be struktūrinių pokyčių neišsivers. Žiūrėdamas į mūsų žemdirbių veržlumą, į norą keisti ir keistis, pragmatišką suvokimą, kad be to neįmanoma, spėju, kad per ateinantį dešimtmetį padarysime ne vieną stebuklą. Tai svarbiausia pozityvi žinia. Tikrai galime ir mokame, tik reikia daugiau ryžto, tada ir įvyks proveržis.

Ačiū už pokalbį.