Buvusi reta piktžolė tuščioji aviža, pasirodžiusi Šiaurės Lietuvoje, pastaraisiais metais apkeliavo beveik visą šalį. Dėl didelio šių piktžolių vislumo, agresyvumo, trumpo vegetacijos periodo, prisitaikymo plisti įvairiais būdais, neprižiūrėtas laukas greitai gali tapti aplinkinių pasėlių užkratu.

Ilgą laiką tuščiosios avižos buvo registruotos kaip karantininės piktžolės, sėkliniai pasėliai aprobuojami ir ravimi, todėl jos plito nesparčiai ir didesnio pavojaus nekėlė. Tuščiosios avižos plačiai išplito XX ir XXI a. sandūroje.

Piktžolių daroma žala

Dauguma žemdirbių kasmet intensyvina augalininkystės technologijas, o pastaraisiais metais pažangūs ūkininkai kuria išmanųjį žemės ūkį. Lietuvos žemdirbystės lygis niekuo nenusileidžia senųjų Vakarų Europos ar Skandinavijos šalių lygiui.

Tačiau yra ir kita dalis, ypač smulkesnių ūkių laukų, kurių agrarinė būklė ne tokia gera. Neturėdami inovatyvios technikos, jie nepakankamai kokybiškai įdirba žemę, dėl to reikia daugiau investuoti į augalų apsaugos priemones. Tačiau lėšų efektyvesnei pasėlių priežiūrai trūksta, todėl ligos, kenkėjai ir piktžolės gerokai sumenkina derlių, pablogina jo kokybę ir mažina pajamas.

Skiriamos trys piktžolėtumo ribos:

• fitocenologinė, kai piktžolių tiek, kad jos nedaro apčiuopiamos žalos kultūrinių augalų pasėlio produktyvumui;
• kritinė, kai piktžolės jau mažina pasėlių produktyvumą, tačiau žala mažesnė negu piktžolių naikinimo savikaina;
• ekonominė, kai piktžolių daroma žala didesnė negu jų naikinimo savikaina.

Kai piktžolės nesiekia kritinio žalingumo ribos, gali būti netgi naudingos – vienodžiau padengiamas dirvos paviršius ir palaikomas stabilesnis dirvožemio drėgmės režimas, suteikiama galimybė egzistuoti įvairiems biocenozės komponentams.

Ar žemės ūkio augalai gali toleruoti piktžoles, lemia ne tik piktžolių išplitimo mastas, bet ir jų žalingumo laipsnis. Ankstyvaisiais agrofitocenozės vystymosi tarpsniais visiems komponentams užtenka erdvės ir nei tarprūšinė, nei vidurūšinė konkurencija nevyksta, tačiau, javams krūmijantis ir piktžolėms vystantis, išryškėja skirtinga individų stelbiamoji geba.

Vėlesniu laikotarpiu ji intensyvėja ir pasislenka silpnesnio individo link. Deja, piktžolės dažnai išvysto stipresnę stelbiamąją gebą negu kultūriniai augalai, nes jų sėklos, gulėjusios dirvoje, būna išbrinkusios, praėjusios stratifikaciją ir sudygsta anksčiau negu kultūrinių augalų. Ši problema labiau išryškėja sunkesniuose dirvožemiuose, kuriuose kultūrinių augalų sėklos dygsta ilgiau ir dažnai dėl grubios struktūros ar susidariusios plutos dirvos paviršiuje sudygsta rečiau. Retesniame pasėlyje intensyviau vystosi ir suveši piktžolės.

Intensyviausiai piktžolės dygsta pavasarį, todėl ir jų kontrolė šiuo laikotarpiu efektyviausia. Laiku nesustabdžius jų vystymosi, anksčiau sudygusios piktžolės greitai užima aukščiausią agrocenozės ardą ir sunaudoja daugiau saulės energijos fotosintezei vykdyti bei organinėms medžiagoms kaupti.

Buvo reta, tapo dažna

Vienos iš žalingiausių piktžolių, ypač vasariniuose javuose, yra tuščiosios avižos (Avena fatua L.). Išsamiau tuščiąsias avižas pirmą kartą aprašė prof. Antanas Stancevičius. Jis teigė, kad ši piktžolė buvo labai reta, pasirodydavo tik šiukšlynuose, geležinkelio prieigose. XX a. šešto dešimtmečio pabaigoje jau pastebėta javų pasėliuose – pirmiausia žieminiuose kviečiuose, o vėliau ir avižose. A. Stancevičius ją apibūdino kaip žalingą derlingų sunkesnių priemolių piktžolę.

Tuščiosios avižos, nepaisant jų trumpaamžiškumo, yra vienos žalingiausių vienaskilčių piktžolių, besidauginančių sėklomis. Jos dygsta palyginti žemoje 1–2 ^oC temperatūroje ne tik iš paviršinio, bet ir, esant palankioms sąlygoms, iš gilesnių, 10–15 cm, sluoksnių. Sėklos dirvoje išlieka daigios 5–7 ir daugiau metų.

Tuščiųjų avižų išplitimo pradžia laikytina įvežtas užkratas iš kitų šalių. Vėlesnio plitimo pagrindine priežastimi reikėtų laikyti sėją nesertifikuotomis javų sėklomis. Didelę problemą šios piktžolės sukelia ekologiniuose ūkiuose, nes vasarojaus pasėliuose jų sunaikinti agrotechninėmis priemonėmis – akėjimu – beveik neįmanoma, mat biologinės šių piktžolių savybės beveik sutampa su vasarinių miglinių javų. Todėl tuose, ypač ekologinio ūkio, plotuose, kuriuose ankstesniais metais buvo šių piktžolių, geriau neauginti vasarinių javų, nes žinome, kad piktžolės daigios išlieka daugelį metų, o herbicidų naudoti negalima.

Tokiuose laukuose geriau auginti žieminius kviečius, rugius ar miežius, kadangi žieminiuose javuose joms plisti sąlygos mažiau palankios – rudenį sudygusios tuščiosios avižos per žiemą žūva, o pavasarį sudygusios būna menkiau išsivysčiusios už žieminius javus ir jų plitimą galima sustabdyti daugkartiniu akėjimu. To nepadarius, esant palankioms drėgmės sąlygoms, ir žieminiuose javuose, ypač jei pasėlis retokas, suveši pavasarį sudygusios tuščiosios avižos.

Atskirų piktžolių žalingumo laipsnis įvairiuose pasėliuose labai nevienodas.

Daugelis tyrėjų žalingiausių piktžolių grupei priskiria daugiametes piktžoles, tačiau ir tuščiosios avižos priskiriamos prie jų. Kuo žalingesnės piktžolės, tuo mažesnis jų skaičius padaro didesnę žalą kultūriniams augalams.

Žinant tuščiųjų avižų vislumą, agresyvumą ir plitimo intensyvumą, net ir viena ši piktžolė pasėlyje laikytina kritine. Jų naikinimas atsiperka jei ne tais, tai kitais metais. Pasėlius, kuriuose pasirodo vos viena kita tuščioji aviža, reikėtų apžiūrėti ir išrauti piktžoles tik išplaukėjusias, mat vos pradėjusios bręsti tuščiosios avižos pradeda barstyti sėklas.

Laikytis agrotechninių reikalavimų

Siekiant sustabdyti miglinių šeimos piktžolių plitimą, miglinių javų pasėlius reikia dažniau kaitalioti su bastutiniais, pupiniais ar daugiametėmis žolėmis. Auginant daugiau javų sėjomainoje, patartina kaitalioti žieminius javus su vasariniais, nes juose plinta skirtingų rūšių piktžolės. Žieminiuose – dirvinės smilguolės, bekvapiai šunramuniai, kibieji lipikai, raudonžiedės notrelės; vasarinių augalų pasėliuose – baltosios balandos, dirviniai garstukai, trikertės žvaginės ir tuščiosios avižos. Išplitus tuščiosioms avižoms, kurios, kaip jau minėta, yra vasarinės piktžolės, žieminiai javai turėtų užimti kuo didesnį plotą pasėlių struktūroje.

Tuščiąsias avižas, kaip vienaskiltes piktžoles, sunkiausia kontroliuoti vienaskilčių vasarinių miglinių javų pasėliuose. Derlingose dirvose tuščiųjų avižų produktyvumas ypač didelis, išaugina 10–20, kartais net 40 stiebų, kurių kai kurie išauga iki 150 cm aukščio. Todėl plinta greitai ir, tinkamai nesukontroliavus, įgauna grėsmingą mastą.

Pastebimi ne pavieniai tuščiųjų avižų augalai, o dideli plotai atskiruose Biržų, Pasvalio, Joniškio rajonų ūkiuose vasarinių kviečių, miežių, net pupinių augalų pasėliuose. Šiaurės Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad tuščiųjų avižų sėklos pateko su pigesne nesertifikuota sėkla – grūdais iš Latvijos, nes pirmiausia išplito pasienyje.

Užterštuose pasėliuose tuščiosios avižos išsidėsto netolygiai. Molinguose dirvožemiuose dažniausiai įsivyrauja pakraščiuose, įdubose, kur ilgiau laikosi drėgmė, lengvesnis priemolis ir vėliau užima ištisus plotus. Tuščioji aviža prisitaikiusi plisti įvairiais būdais. Jos žvynagrūdžiai akuotuoti, todėl prikibdami prie žmonių, gyvūnų, paukščių ar nešami vėjo lengvai plinta per laukus.

Šluotelėje sėklos vystosi ir bręsta nevienodai: vienos subręsta ir nubyra į dirvą anksčiau negu subręsta javai, o kitos – stambesnės – nors ir ne visai subrendusios, kuliant užteršia grūdų derlių. Taip dalis tuščiųjų avižų lieka žiemoti dirvoje buvusioje augavietėje, dalis su derliumi išvežama iš lauko. Jei sėjama nesertifikuota sėkla, su ja patenka į neužkrėstus laukus. Tuščiųjų avižų kontrolės problema iškyla ne tik ekologiniuose, bet ir kai kuriuose intensyvios augalininkystės ūkiuose.

Kodėl tuščiosios avižos taip išplito našiuose sunkaus priemolio dirvožemiuose? Viena iš svarbiausių priežasčių – agresyvumas ir trumpas vegetacijos periodas, gebėjimas anksčiau už javus pasisavinti maisto madžiagas, kurių šiose dirvose gausu ir, užėmus aukščiausią ardą pasėlyje, panaudoti saulės energiją biomasei kaupti ir sėkloms brandinti.

Šiuose dirvožemiuose dažnai dėl grubesnės struktūros, prastesnio drėgmės režimo, didesnio molingo paviršiaus pasipriešinimo kultūrinių augalų sėklos dygsta ilgiau, o dirvoje giliau gulėjusios ir išbrinkusios piktžolių sėklos sudygsta anksčiau už kultūrinius augalus ir anksčiau pradeda naudoti maisto medžiagas išvystydamos didesnę konkurencinę gebą.

Be to, sunkiuose dirvožemiuose dažnai susiformuoja retesnis pasėlis, ypač pastaraisiais metais pavasarį dažnėjant sausringiems periodams, todėl tuščiosios avižos turi galimybę užimti susidariusias nišas ir užgožti javus.

Kita svarbi tokio intensyvaus tuščiųjų avižų plitimo priežastis – sėja nesertifikuotomis sėklomis, kuriose pasitaiko ir tuščiųjų avižų sėklų. Čia ne tik finansinių išteklių brangesnėms sertifikuotoms sėkloms įsigyti taupymas, bet ir įprotis, motyvacijos stoka.

Sutaupome sėdami pigesnę nežinia kelinto atsėlio savą sėklą, jei neįskaičiuojame patiriamų jų paruošimo sąnaudų ir prarandamo derliaus dalies. Daugelis autorių nurodo, kad sertifikuota aukštesnio atsėlio sėkla užaugina 10 ir daugiau proc. didesnį tai veislei būdingą kokybišką derlių ir tai kompensuoja dalį padidėjusių išlaidų. Sertifikuota sėkla sparčiau pradėta pirkti nuo 2017 metų. Tai galbūt motyvavo valstybės skatinimas priimant sprendimą mokėti susietąsias išmokas už įsigytą sertifikuotų javų sėklų kiekį, o tai kompensuoja 16–17 Eur/ha sėklos išlaidas. Tiesa, ir pastaraisiais metais sertifikuota sėkla Lietuvoje apsėjama ne daugiau kaip 20 proc. javų laukų, daugelyje ES šalių – net 50 proc., o kai kuriose Skandinavijos šalyse 80 proc. ir daugiau laukų. Kadangi tuščiųjų avižų sėklos panašios į javų, tad jos kaip priemaišos nekrenta į akis. Dažniau sertifikuotų sėklų vertės neįvertina ir savo ūkio sėklą sėja pradedantieji ūkininkauti ar smulkesni finansiškai blogiau besiverčiantys ūkiai ir taip sudaro sąlygas piktžolėms plisti.

Intensyvios gamybos ūkiuose jų plitimą lengviau kontroliuoti, nes jau yra plataus veikimo spektro herbicidų, naikinančių dviskiltes ir vienaskiltes piktžoles miglinių javų pasėliuose. Tiesa, tuščiąsias avižas sunku pastebėti miglinių javų pasėlyje, kol jos neišplaukėja, nes jų daigai, vystymasis ir daugelis kitų biologinių savybių mažai skiriasi nuo javų.

Todėl net intensyvių ūkių šeimininkai javų krūmijimosi metu, kai ateina laikas purkšti herbicidais, apžiūrėdami pasėlį nepastebi tuščiųjų avižų ir panaudoja herbicidus tik nuo ryškiai į akis krintančių dviskilčių piktžolių.

Atidžiau apžiūrint javų pasėlį krūmijimosi tarpsniu, tuščiųjų avižų daigus lengviau pastebėti tarpueiliuose, kur javų daigų pasitaiko retai. Tuščiųjų avižų lapai statūs, siauresni negu javų, pakraščiai ties pamatu ir lapamakšte apaugę retais, minkštais plaukeliais. Abejojant, ar tai tuščiųjų avižų daigai, reikėtų kartu su daigu iškasti sėklą – žvynagrūdį, pagrindinis atpažinimo požymis – juoda sėkla.

Be to, plataus veikimo spektro herbicidų, kurie naikintų dviskiltes piktžoles ir miglinių šeimos vienaskiltes piktžoles tuščiąsias avižas ir būtų selektyvūs migliniams javams, naudojimą šiek tiek stabdo kiek aukštesnės (dėl sudėtingesnės cheminės sudėties) negu kitų herbicidų kainos.

Kontroliuoti tuščiąsias avižas dviskilčių pupinių augalų pasėliuose intensyvios gamybos ūkiuose nesunku, nes herbicidų pasirinkimas nemenkas. Šiais metais tuščiųjų avižų išplitimą pupinių augalų pasėliuose galbūt lėmė reikalavimai žalinimui deklaruojamus pupinių augalų plotus auginti be augalų apsaugos priemonių, t. y. ir be herbicidų.

Tokie piktžolėti pasėliai dirvą užteršia daugeliui metų, net kitais metais panaudojus tinkamus herbicidus problema liks, nes tuščiųjų avižų sėklos, pabirusios dirvoje prieš derliaus nuėmimą, ilgai išlieka daigios ir joms būdingas antrasis dygimas vasarą gausiau užlijus, ypač jei dėl užsitęsusios sausros pavasarį dirva suskyla.

Nepalankūs metai – didesnė grėsmė

Tuščiosios avižos it gaisras išplinta per Lietuvos laukus tais metais, kai dėl įmirkusių dirvų rudenį nepavyksta pasėti ar kai po nepalankios žiemos žieminiai javai iššąla, o juos žemdirbiai atsėja savo ūkyje užauginta ar iš kitų įsigyta nesertifikuota sėkla.

Daugelis ūkių nekaupia rezervinio sėklų fondo, tad, atsitikus stichinei nelaimei ir dėl lietingo rudens nepasėjus žieminių javų, kaip tai atsitiko 2017 m., pavasarį neapsėtus plotus teko kompensuoti vasariniais. Taupant 2018 m. pavasarį buvo sėjama nesertifikuota neaiškios kokybės sėkla, todėl tais metais tuščiosios avižos išplito dar labiau. Padariniai matomi ir 2019-aisiais: kai kuriuose laukuose tuščiųjų avižų buvo tiek daug, kad vargu ar pasėliai atitiko geros agrarinės būklės statusą.

Todėl būtų gerai, kad žiemą ramybė įsivyrautų laukuose, bet ne sandėliuose. Tai tinkamas metas ne tik išventiliuoti sandėliuojamus grūdus, bet ir sutvarkyti etiketes, kuriose pažymėtume, iš kurio lauko derlius, kad pavasarį prasidėjus skubiems darbams atmintis neapgautų. Tyrimai rodo, kad kuo aukštesnis atsėlis, tuo sėkla artimesnė genetiniam veislės kodui ir tuo didesnis derliaus priedas. Vidutiniškai javų derliaus sertifikuotų sėklų kategorijų skirtumas siekia iki 10 procentų.

Prevencinės priemonės tuščiųjų avižų plitimui stabdyti:

• sertifikuota sėkla;
• žieminių augalų plotų didinimas pasėlių struktūroje, nes žieminiuose javuose tuščiųjų avižų sėklos sudygsta dar rudenį, o jų daigai per žiema nušąla;
• bioįvairovės didinimas sėjomainoje: migliniai javai kaitomi su rapsais, žirniais, pupomis, grikiais ar daugiametėmis žolėmis; posėlyje auginami tarpiniai pasėliai;
• žieminių augalų kuo dažnesnis kaitaliojimas su vasariniais, kuriuose plinta skirtingų rūšių piktžolės;
• aukštaūgių javų pasirinkimas – žieminių rugių, aukštesnių paprastųjų kviečių veislių, speltų ar kvietrugių;
• tinkama pakelių ir pagriovių priežiūra, nes tai dažnas piktžolių platinimo šaltinis;
• pasėlių, kuriuose pasirodo vos viena kita tuščioji aviža, ravėjimas joms pradėjus plaukėti, mat pradėjusios bręsti tuščiosios avižos pradeda barstyti sėklas ir natūraliai išsisėja;
• ne tik vasarinių, bet ir žieminių javų pasėlių, kuriuose pavasarį sudygusios tuščiosios avižos gali būti efektyviai sunaikinamos, akėjimas.

Cheminės kontrolės priemonės

• Pasėliuose, kuriuose nėra labai daug tuščiųjų avižų, naudoti plataus veikimo spektro selektyvius javams herbicidus nuo vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių.
• Jei pasėlis labai užterštas tuščiosiomis avižomis, efektyvesnis dukartinis purškimas: vieną kartą nuo tuščiųjų avižų, kitą – nuo dviskilčių piktžolių.
• Panaudojus herbicidus tik nuo dviskilčių piktžolių net padedame tuščiosioms avižoms plisti, nes jos užima sunaikintų dviskilčių piktžolių nišą ir sunaudoja likusias maisto medžiagas. Šiuo metu registruota nemažai herbicidų javams, kurie naikina ir dviskiltes piktžoles, ir tuščiąsias avižas.