Kiekvieną pavasarį pražystantys, o rudenį vaisiais kvepiantys sodai yra patys tikriausi Lietuvos modernios sodininkystės kūrėjo, mokslininko, pedagogo, profesoriaus Vlado Venskutonio nenuilstamos veiklos liudininkai. Lapkričio 13-ąją paminėtos 100-osios šviesios atminties asmenybės gimimo metinės, ir tai simbolinė proga prisiminti, koks prof. V. Venskutonis buvo žmogus – kolega, mokytojas ir tėvas.

VDU Žemės ūkio akademijos docentas Algirdas Amšiejus prisimena, kad su prof. V. Venskutoniu abu buvo „frediniai“ – prieš stodami į Lietuvos žemės ūkio akademiją (šiuo metu VDU ŽŪA – aut. past.) jau buvo baigę Kauno priemiestyje Fredoje anuomet veikusį žemės ūkio technikumą, tikrą Lietuvos sodininkų kalvę. Tačiau akivaizdžiai su profesoriumi pašnekovas susipažino jau tapęs Žemės ūkio akademijos studentu. Čia V. Venskutonis 1970–1979 m. ėjo Agronomijos fakulteto dekano, o 1974–1990 m. – Sodininkystės ir daržininkystės katedros vedėjo pareigas.

Degė darbu ir tuo užkrėsdavo studentus

„Vladas Venskutonis per paskaitas nežymėjo studentų lankomumo, bet aš vis tiek visada sėdėdavau tik pirmame suole. Technikume buvau gerai išmokytas praktinių dalykų, o štai profesorius savo moksliniais argumentais sugebėjo šias žinias transformuoti į visai naują lygį“, – prisimena A. Amšiejus.

Vienintelė „multimedija“, kuria tais laikais naudojosi dėstytojai, galėjo būti tik popieriniai plakatai. Tituluotas profesorius, beje, tapęs juo tiems laikams labai anksti, 49-erių, pats plakatus atsinešdavo į auditoriją, pakabindavo ant sienos ir imdavo žerti perliukus apie tuo metu naujausius sodininkystės srities mokslo tyrimus, aiškinti augalų fiziologijos niuansus, neįtikėtinas jų selekcijos galimybes. „Esu jam dėkingas už suformuotą mokslinį požiūrį į profesiją, už įskiepytą kantrybę išlaukti savo darbo rezultatų, nes sodininkystėje jie ateina tikrai labai negreitai“, – sako A. Amšiejus.

V. Venskutonis buvo nepaprastai inteligentiškas žmogus, tačiau pats jis „inteligentais“ vadino jautrius sodo augalus. Pavyzdžiui, įvežtinius abrikosus, persikus patarė prižiūrėti ypač atidžiai – žiemą po jais supilti daugiau sniego, kad žemėje ilgiau išsilaikytų pašalas. Nes tuomet šie vaismedžiai vėliau sužydės ir jų žiedų nepakąs pavasarinės šalnos. „Atrodytų, elementaru, bet kiti kažkodėl to nesugalvojo. V. Venskutonis buvo neprilygstamas profesionalas, sakytum, girdėjęs sodo širdies pulsą“, – kalba Žemės ūkio akademijos docentas.

Asmeninė pašnekovo pažintis su dekanu įvyko gana neįprastomis aplinkybėmis. Antrame studijų kurse jaunas vyras jau buvo sukūręs šeimą, bet neturėjo su žmona nei kur, nei iš ko gyventi, todėl svarstė pradėti dirbti ir pereiti į neakivaizdinį skyrių. Vis dėlto išdrįso kreiptis į dekaną ir tiesiai šviesiai jam pasakė apie susidariusią situaciją. Profesorius visada buvo labai rimto veido, bet tąsyk, lyg ir šyptelėjęs, paklausė: „Tai kodėl toks jaunas vedai?“ Tačiau sužinojęs, kad abu jaunavedžiai baigę Fredos technikumą, pagyrė juos kaip „rimtus žmones“ ir davė nurodymą skirti šeimyninį bendrabutį. „Jei profesorius į mano, vos antrakursio studento, asmeninę problemą būtų pažiūrėjęs abejingai, šiandien nebūčiau tas, kas esu. Jis suteikė galimybę rimtai atsidėti vien mokslui, kuriuo degė pats“, – įsitikinęs A. Amšiejus.

Vienas to įrodymų – prof. V. Venskutonio iniciatyva sukurtas Žemės ūkio akademijos pomologinis sodas. Jame buvo sukaupta didžiulė vaismedžių ir vaiskrūmių kolekcija, aklimatizuojamos, aprobuojamos, vertinamos įvairiausios jų veislės. Taip pat ir vakarietiškos, kurių egzempliorių profesorius sugebėdavo gauti per Maskvą. Aktyviai buvo bendradarbiaujama ir su Ukrainos mokslininkais, taip iš užsienio į Lietuvą atkeliavo sedulos, aktinidijos, abrikosai, persikai.

„Profesoriaus dešinioji ranka buvo sodui vadovavęs Petras Lanauskas. Jiedviem net nereikėjo kalbėtis – Petras mažakalbį profesorių suprasdavo vien iš žvilgsnio. Studijų metais pomologiniame sode praleisdavau kiauras dienas, V. Venskutonį ten matydavau nuolat. Sykį P. Lanausko net paklausiau, gal profesorius pyksta, kad su manim nekalba? „Jis ne kalba, o dirba“, – atsakė Petras.

Iš tiesų reikėjo matyti vaizdą, kaip profesorius dirbo! Būdavo, išlipa iš savo volgos, nesvarbu koks oras, būtinai apsiauna botais – net ir tai jis darydavo pedantiškai. Tada eina prie savo puoselėjamų aktinidijų – nuo vieno žiedo kuo atsargiausiai nuskabo kuokelius, tada eina prie kito augalo ir šio žiedo kuokelius taip pat atsargiai perneša ant pirmojo piestelės. Tada žiedą apriša marle, kad, neduok, Dieve, bitė neužskristų ir „neteisingai“ neapdulkintų. Profesorius, kurdamas lietuviškas aktinidijų veisles, dirbo kone 20 metų. Stebina, kaip jis sugebėjo numatyti ateitį, kad aktinidijos anksčiau ar vėliau vis tiek išsikovos savo vietą“, – stebisi pašnekovas.

Dėl tiesumo profesorių ne visi mėgo, bet jo žodžio, ne iš piršto laužto, o paremto ilgamečiais bandymais, negerbti negalėjo. Bene vienintelės akimirkos, kada profesorius leisdavo sau atsipalaiduoti, būdavo su studentais rengiamos pomologinio sodo derliaus degustacijos, kai užrištomis akimis tekdavo atspėti ne tik obuolio veislę, bet ir veislės porūšį. O jų, vien antaninių, priskaičiuojama daugiau nei dešimtis.

„Tradiciją susitikti su kolegomis žiemos viduryje ir įvertinti tų metų derlių, paskanauti egzempliorių, kuriais labiausiai didžiuojamės, esame išlaikę iki šiol. Šis ritualas taip pat yra profesoriaus mokyklos dalis“, – neabejoja A. Amšiejus.

Užtekdavo griežto tėvo žvilgsnio

Vyriausias iš trijų profesoriaus sūnų, ŽŪA Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko direktorius docentas Virginijus Venskutonis prisimena, kaip kartą savo garbaus amžiaus mamą atvežė parodyti akademijos teritorijoje vykusios tarptautinės žemės ūkio parodos. „Apžvelgusi gausią ekspoziciją mama tąsyk ištarė: „Tėvas būtų patenkintas“. Turiu prisipažinti, kad tai buvo didžiausias mano darbo įvertinimas, nes pats tėvas gyvenime nebuvo dosnus pagyrimų“, – sako V. Venskutonis.

Virginijus Venskutonis su šypsena svarsto, kad, tikėtina, kadaise nelengva buvo abiem pusėm – vaikams, kai abu tėvai pedagogai, mat ir mama dirbo chemijos mokytoja, ir tėvams, auginusiems tris judrius berniukus (profesoriaus sūnus Donatas Venskutonis šiandien yra šalyje žinomas chirurgas, sūnus Kęstutis Venskutonis – verslininkas).

Pašnekovo teigimu, jų šeimoje fizinės bausmės net ir tais laikais taikytos labai retais išimtiniais atvejais, nes efektyviausiais auklėjimo įrankiais laikyti griežtas tėvo žvilgsnis ir darbas. „Tėvas puikiai suprato darbo vertę – pats su jaunėliu broliu atokiame Ciruliškių kaime, Trakų rajone, išaugintas našlės mamos, jis mokytis į technikumą Kaune ne atvažiavo, o atėjo pėsčias, nes važiuoti nebuvo už ką. Kai vėlesniais metais važiuodavome aplankyti ten gyvenusios močiutės, tėvas manęs net visai mažo ant rankų nenešdavo – iš žilvičio vytelės susukdavo „vairą“ ir kelis kilometrus per mišką „nuvažiuodavau“ pats“, – prisimena pašnekovas.

Pats tėvas netrukus iš tiesų pradėjo vairuoti volgą – tiems laikams prabangų automobilį. Jį įsigijo iš honoraro, gauto už parašytą sodininkystės vadovėlį ir žmonos turėtų bei valstybės išpirktų obligacijų. Automobilis, visų pirma, puikiai tarnavo kaip šviečiamoji priemonė, nes beveik kiekvieną savaitgalį juo šeima keliaudavo po žymias Lietuvos vietas.

Venskutoniai turėjo ir vasarnamį Palangoje, tiksliau, 12 kv. m kambariuką kooperatiniuose akademijos darbuotojų poilsio namuose. „Kadangi kambarys buvo mažas, su viduriniuoju broliu nakvodavome toje pačioje volgoje. Ir tai buvo puiku. Kad per vasarą Palangoje nebūčiau be darbo, kiekvieną dieną nuo pusryčių iki pietų privalėjau sėdėti prie stalo ir iš vieno sąsiuvinio į kitą perrašinėti tėvo užrašus apie sodininkystę. Paties tėvo rašysena buvo kaligrafiška – kito taip gražiai rašančio žmogaus gyvenime nesu sutikęs. Gal tėvas tikėjosi ir mane to išmokysiąs? Man atrodo, kad šiuo atveju jam ne itin pavyko, nors aplinkiniai dažnai nusistebi pamatę mano raštą ir giria, kad jis neblogas“, – su šypsena pasakoja Virginijus.

Tai, kad tėvas buvo reiklus ir savo žodžio niekada nekeitė, iliustruoja faktas, kad sykį paauglystėje Palangoje prasižengęs Virginijus kurorto daugiau nematė – tris paskutines mokyklines vasaros atostogas praleido pas giminaičius Suvalkijoje talkindamas ūkyje.

Kadangi gausi Venskutonių šeima gyveno daugiabutyje, tėvai buvo įsigiję ir 6 arų sklypą sodininkų bendrijoje. Tai sūnums tapo dar viena auklėjamąja priemone. Kai sodo kaimynai susikasę įprastas lysveles į jas lengva ranka berdavo daržovių sėklas, Venskutoniukai privalėjo pagal tėvo nutiestą virvelę kastuvėliais iškasti lygutėles vagas ir į jas pirštais susmaigstyti po vieną sėklytę. Užtat vėliau kaimynai į sklypą eidavo vos ne ekskursijomis žiūrėti, koks gražus profesoriaus daržas.

„Tėvo nurodymu privalėjome iškasti ir neįsivaizduojamo dydžio duobes būsimiems vaismedžiams. Ir paaugliai kasėme. Tiksliau – laužtuvais kalėme molį. Bet štai praėjo pusšimtis metų, o drauge su tėvu sodintas sodas tebėra gyvas. Šiandien tai mus be galo džiugina“, – prisipažįsta pašnekovas. Virginijus teigia tėvui šiandien ne mažiau nei už įskiepytus darbinius įgūdžius esantis dėkingas už patarimus, kurių gyvenime sulaukęs nedaug, bet svarių. Vienas jų – visada galvoti tik savo galva, nes bet kokio poelgio pasekmes žmogus privalo įveikti pats.

Baigdamas vidurinę mokyklą Virginijus ketino nuo tėvų pedagogų sprukti į sostinę ir ten studijuoti biologiją, tapti mokytoju, nes mokykloje ši disciplina sekėsi. Bet tėvas tąsyk jį sulaikė patardamas geriau rinktis agronomiją Žemės ūkio akademijoje, nes tada galėsiąs būti ir mokslininku, ir pedagogu, ir žemės ūkio darbų organizatoriumi praktiku.

„Tuo metu tėvas jau buvo Agronomijos fakulteto dekanas, tačiau man paaiškino, kad aš esu ne dekano, o Vlado sūnus. Kai laikiau stojamuosius egzaminus, juodu su mama visam mėnesiui netgi išvažiavo į Palangą, idant kas nors tėvui nesumanytų prikišti neobjektyvumo ar nesąžiningumo. Ir vėliau, pamenu, sykį teko raudonuoti, kai kreipdamasis į tėvą „tu“, kaip buvo įprasta namuose, kolegų akivaizdoje papriekaištavau jam, kodėl neatėjo į mano organizuotą sporto renginį. Jis viešai padarė pastabą, kad tik visiškas storžievis su dekanu gali sau leisti tokį familiarumą“, – gautą pamoką prisimena pašnekovas, pastebintis, kad šiaip jau tėvas visada sugebėdavo išlikti santūrus ir ramus.

„Sakyčiau, jis buvo išskirtinės inteligencijos žmogus. Mūsų namuose niekada nesame girdėję paskalų ar kitų žmonių gyvenimų aptarinėjimų. Gal likę dviese su mama ir pasišnekėdavo, bet mums, vaikams, visa tai buvo tabu. Tėvas buvo nepaprastai darbštus, pedantiškai tvarkingas ir stengėsi viso to išmokyti mus. Dabar, kai susitinkame su broliais ir prisimename praeitį, gailimės vienintelio – kad nepakankamai įvertinome tai, ką turėjome šalia ir per mažai iš tėvo mokėmės. Visada atrodė, kad laiko daug. Deja, po 1996-ųjų, kai tėvas išėjo, šios galimybės nėra ir niekada nebus“, – apgailestauja Virginijus Venskutonis.