Yra nemažai būdų pagerinti bandos reprodukcinį efektyvumą. Paprastai mėsinių galvijų augintojai skirtingu intensyvumu derina natūralų kergimą ir pagalbines reprodukcijos technologijas.

Pagalbinės reprodukcijos technologijos – tai įvairių priemonių ir metodų deriniai: genominis bulių ir patelių vertinimas, geros genetinės vertės sperma (tradicinė ir seksuota), kvalifikuotas sėklinimas, lytinio ciklo sinchronizacijos programos, in vitro apvaisinimas, embrionų gavimas ir transplantacija, laiku atliekamas ir ultragarsinis tyrimai bei kita. Visos technologijos naudingos ir gali būti praktiškai pritaikomos, bet pasiruošimas kiekvienai yra skirtingas.

Atsižvelgiant į ūkio galimybes atitinkamai pasirenkama ir reprodukcinės technologijos taikymo strategija.

Reikia apgalvotai investuoti į bulių

Siekiant spartesnio bandos genetinio progreso, natūralus kergimas yra ekonomiškai neefektyvus pasirinkimas, nes jį riboja tai, kiek konkretus reproduktorius išlaiko optimalią reprodukcinę kokybę ir kiek ilgai išbūna ūkyje. Metinis pajėgumas sukergti karves priklauso nuo buliaus amžiaus, reprodukcijos organų sutrikimų ir bendro gyvulio sveikatingumo.

Turinčio tinkamus požymius, geros genetikos buliaus kaina didelė. Pelningesni ūkiai gali investuoti į gerą bulių daugiau, bet, plečiant bandą, didėja ir reproduktorių kaitos poreikis.

Ūkininkai perka Lietuvoje užaugintus bulius arba atsiveža iš užsienio – iš kitų augintojų, veislininkystės stočių, asociacijų, aukcionų ar kt. Užsienio galvijininkystės partneriai dažnai pateikia informaciją apie reproduktoriaus potencialą ir androloginio vertinimo rezultatus. Ši informacija patvirtina, jog bulius neturi įgimtų ar įgytų patologijų, galinčių turėti įtakos reprodukcijos efektyvumui.

Įsigyjant reproduktorių Lietuvoje, tokios informacijos negaunama, t. y. neatliekamas androloginis vertinimas. Augintojai neretai teigia, jog apie 50 proc. bulių yra brokuojami ir dažniausiai įvardijamos brokavimo priežastys – netinkamas reprodukcijos efektyvumas ar gyvulio sveikatingumas. Taigi, investicijos į reproduktorių turėtų būti gerai apgalvotos.

Kokie dirbtinio apvaisinimo pranašumai

Dirbtinis sėklinimas ir sinchronizacijos programos – tai technologijos, kurios dažniausiai „vaikšto“ kartu ir yra efektyvios bei praktiškai pritaikomos ūkio sąlygomis. Planuojant darbus, galvijų augintojai dažnai prašo pigios, lengvai įgyvendinamos ir efektyvios programos. Kol kas tokios nėra. Kiekvienu atveju reikėtų individualiai įvertinti ir aptarti tikslus, finansines ir laiko galimybes bei darbo išteklius. Planuojant darbus iki, per ir po sinchronizacijos, reikėtų užtikrinti visavertį karvių šėrimą, patenkinantį baltymų, energijos ir mikroelementų poreikį, reikalingą funkcijoms ir vaisai palaikyti. Kad būtų užtikrintas tinkamas neurohumoralinis organizmo balansas, reprodukcijai reikia kalcio, vario, cinko, kalio, magnio ir mangano.

Nereikėtų vienu metu planuoti kasmetinių (rutininių) ūkio darbų atlikimo, pvz., vakcinacijos, nes, naudojant modifikuotą gyvą vakciną, pastebėta vakcinos ir prostaglandino sąveika, veikianti geltonkūnį. Todėl, siekiant optimalių reprodukcijos rezultatų, vakcinacija turėtų būti atlikta kelios savaitės iki sinchronizacijos pradžios.

Veisimo sezono pradžioje retas augintojas žino savo galvijų bandos reprodukcinę būklę, todėl sinchronizacijai svarbu patikrinti ir atrinkti tinkamus gyvulius. Vizualiai įvertinus ir atrinkus „seniausias“ ir „didžiausias“ bandos telyčias ar pastebėjus pirmuosius pavienių gyvulių rujos požymius, tradiciškai laikoma, jog kergimui pasiruošusi visa telyčių grupė. Lytinį subrendimą lemia genotipas, įmitimas (svoris), šėrimas, sezonas. Telyčių bandoje paprastai yra įvairaus lytinio subrendimo gyvulių, tad jų identifikavimas veisimo sezono pradžioje prisideda prie sėkmingų reprodukcijos rezultatų. Svarbu, jog telyčia būtų pasiekusi 65 proc. suaugusio gyvulio kūno masės. Karvės atrenkamos atsižvelgiant į sveikatingumą, dienų po veršiavimosi skaičių ir įmitimą, būtų tikslinga įvertinti prasidėjusio lytinio ciklo visavertiškumą.

Kaip pasiekti geriausią sėklinimo rezultatą

Sinchronizaciją suprantame kaip procesą, per kurį veterinariniais preparatais siekiama kontroliuoti karvių grupės lytinį ciklą ir kiaušidžių aktyvumą. Norint tiksliai kontroliuoti galvijų lytinį ciklą, svarbu reguliuoti kiaušidžių funkcinius darinius, t. y. geltonkūnio gyvavimo trukmę ir folikulo dydį.

Preparatai, naudojami sinchronizacijai, savo veikimu yra labai panašūs į natūraliai gaminamus gyvulio organizme. Visais atvejais šie produktai yra greitai metabolizuojami, iš organizmo pašalinami per keletą valandų ir neturi išlaukos produkcijai. Naudojamų preparatų veikimas pagrįstas:

• rujos pasireiškimo slopinimu, pailginant lytinį ciklą;
• rujos pasireiškimo skatinimu, trumpinant lytinį ciklą;
• ovuliacijos ar naujos folikulinės bangos inicijavimu.

Sukurta nemažai sinchronizacijos protokolų. Tikslui pasiekti naudojami deriniai ir įvairūs sintetiniai, komerciškai prieinami gonodotropinus atpalaiduojančio progesterono ir prostaglandinų analogai. Koks bus atsakas į panaudotus preparatus, labiausiai lemia sinchronizacijos metu kiaušidėse esantys dariniai ir lytinio ciklo periodas. Gyvulio sinchronizacijos kaštai gali svyruoti nuo kelių iki keliasdešimt eurų. Sinchronizaciją labiausiai pabrangina „netvarka“, t. y. nevisavertis gyvulių šėrimas, netinkamos laikymo ir darbo sąlygos, apleista ūkio vadyba, nepakankamas dirbančio personalo kiekis.

Kalbant apie rujos arba ovuliacijos sinchronizaciją, ūkininkams kartais kyla neaiškumų. Ruja ir ovuliacija yra du skirtingi įvykiai, einantys vienas po kito. Rujai būdingo elgesio nustatymas suteikia informacijos apie artėjančią ovuliaciją ir leidžia numatyti sėklinimo laiką. Atsižvelgiant į pasirinkimą sinchronizuoti rują ar ovuliaciją, sėklinimas gali būti atliekamas po rujos nustatymo (ang. TAI) arba fiksuotu (ang. FTAI), konkrečiai nustatytu, laiku. TAI koncentruoja rujos pasireiškimą per kelias dienas. Naudojant FTAI, eliminuojama rujos stebėjimo reikmė, kai visi sinchronizuojamos grupės gyvuliai sėklinami vienu metu.

Kartais kyla klausimas – kaip elgtis pastebėjus rujojančią karvę, sinchronizuojant su FTAI, kai dar nepasiektas sėklinimo etapas? Tokią karvę reikėtų sėklinti, nes pirmiau atlikti sinchronizacijos žingsniai galutinį efektą sukėlė anksčiau.

Kad būtų galima karvę sėklinti nustačius rują, reikia gerų rujos identifikavimo ir atpažinimo įgūdžių. Už rujos stebėjimą atsakingas personalas turėtų gerai suvokti pirminius ir antrinius rujos požymius. Pastebėta, jog skirtingų mėsinių veislių galvijų rujos požymiai ir intensyvumas varijuoja. Ruja labiau pasireiškia ir lengviau nustatoma, kai sinchronizuojamų gyvulių grupei skiriamas atskiras gardas. Siekiant palengvinti rujos stebėjimą ir aktyvių gyvulių identifikavimą, naudojamos įvairios pagalbinės priemonės: uodegos dažymas kreida, dažais, purškalais; spaudimui jautrių ar aktyvumą matuojančių detektorių naudojimas; lipdukai; sterilūs buliai arba androgenizuotos karvės, vaizdo sistemos ir kita.

Kad planuojamas darbas būtų efektyvus ir investicijos atsipirktų, reikia pasiruošti. Sėklinimui naudojamo buliaus pasirinkimas turėtų atitikti iškeltus bandos gerinimo tikslus. Dar prieš sinchronizaciją reikėtų pasikonsultuoti su veislininkystės įmonėmis ir įvertinti sėklinimui siūlomų reproduktorių pasiūlą šalyje, pasitarti dėl spermos įsivežimo ar užsakymo galimybių.

Augintojai dažniausiai suformuoja karvių grupes, atrinkdami geros genetikos ar pageidaujamų perduoti požymių karves. Tikslinga atlikti atrinktų karvių kiaušidžių funkcinio aktyvumo vertinimą. Telyčioms ir karvėms taikomi sinchronizacijos protokolai yra skirtingi, o dėl ekstensyvios mėsinių galvijų auginimo technologijos parenkami protokolai su minimaliu manipuliacijų poreikiu gyvuliui. Tinkamos ir apgalvotos sąlygos palengvina darbą ir sutaupo nemažai laiko, o kvalifikuotai parinkti ir atlikti lytinio ciklo reguliavimo protokolai optimizuoja mėsinių karvių bandos reprodukcinį efektyvumą.