Linos ir Vlado Kochanauskų šeima galėtų būti puikus pavyzdys, kaip galima darniai keliauti per gyvenimą. Nuo jų pažinties prabėgo jau 32 metai, tačiau Lina vis dar žiūri į sutuoktinį spindinčiomis akimis, o Vladas nepaliauja kartoti, kaip jam pasisekė su antrąja puse: „Matyt, praėjusiame gyvenime dariau tik gerus darbus, kad man Dievas davė į žmonas Liną.“

Lina į tokį gražų vyro komplimentą juokais atšauna: „Matydama, kiek mano vyras įdeda darbo ir kiek mažai už tai gauna, vis klausiu savęs: jergutėliau, kur jis tiek prasižengė...“ Iš tiesų, dirba jie abu labai daug – besisukant nedideliame paukštininkystės ūkyje, laiko ilgesniam poilsiui beveik nelieka. „Jau 24 metus verčiamės paukščių auginimu. Iš to darbo labai nepralobsi, bet išgyventi galima. Ar daug žmogui reikia? Užtenka turėti ką pavalgyti tą dieną, kuo pamaitinti vaikus ir kad stogas būtų virš galvos“, – patikina ūkininkų pora, savo gyvenimą ir ūkį kurianti Pagynėje, Kauno rajone.

Nuo paršelių – prie burokėlių, o tada prie vištų

Lina ir Vladas iš karto žinojo, kad gyvens ūkiškai, tik nebuvo nusprendę, kuria kryptimi pasuks. Iš pradžių bandė prasigyventi augindami paršavedes ir pardavinėdami paršelius. Deja, daug uždirbti iš to nepavyko, nes kiaulės kaip tyčia atsivesdavo po nedaug paršelių.

Paskui geras Vlado draugas pasiūlė kartu auginti raudonuosius burokėlius. Vienais metais jų augino pusantro hektaro, antrais jau tris užsėjo. Užaugo visai gražūs burokėliai, bet supirkimo kainos buvo žemos. Suskaičiavo, kad jei produkciją parduotų į Kauną, iš viso vargo liktų nulinis pelnas. Tada vyrai sugalvojo biznį: nusipirko dar daugiau burokėlių, užkrovė kelis vilkikus ir išvežė į Novgorodą. Pridavė, sutarė dėl apmokėjimo sąlygų. Bet viena firma atsiuntė pinigus už produkciją, o kita – ne. Teko Vladui su draugu sėsti į automobilį ir važiuoti į Rusiją pinigų ieškoti. Tiesa, grynųjų jie taip ir neparsivežė, bet sugebėjo susitvarkyti, kad atlygis grįžo trąšomis.

Ilgainiui Vladui kilo mintis užsiimti paukščių auginimu. „Uošvė buvo dirbusi paukštininkystės ūkyje, tad pagalvojome, kad bus su kuo pasitarti. Be to, aš pats pagal specialybę zootechnikas“, – sako vyras. Pradėjo nuo žąsiukų. Užaugo riebios žąsys, jas sėkmingai pardavė, bet štai sodas liko visai nuniokotas...

Po truputį išsigrynino ūkio specializacija – auginti vištas. Tiksliau – vištaites: nuo vienadienių viščiukų iki 5 mėnesių, kai jos jau pradeda dėti kiaušinius. „Mūsų verslo pagrindas – vištų dedeklių auginimas iki dėslumo. Taip pat laikome šiek tiek vištų kiaušiniams. Kažkada patys perindavome viščiukus inkubatoriuose, bet, vis augant reikalavimams, pradėjome vežti iš Lenkijos vienadienius paukščiukus“, – aiškina Vladas. Vienadieniai, vos tik išsiritę viščiukai, kol nelesę ir negėrę, labai patogūs transportuoti, nes ypač atsparūs. Bet jei palesusį viščiuką taip pamėtytum, jau būtų blogai.

Beje, inkubatoriai ūkyje tebėra, Vladas sako, kad gal dar jų prireiks, bet Lina numoja ranka – tikrai ne. „Iš pusės kiaušinių išsirita gaidžiukai, juos tenka utilizuoti, o tai žiaurus procesas, ne mums juo užsiimti, – net nusipurto prisiminusi Lina. – Dabar mes perkame tik „mergaites“. Didieji paukštynai labiau mėgsta olandiškas, o mes pripratę prie čekiškų vištaičių. Jos būna labai gražių spalvų, o tai pirkėjams patinka: žmonės nori ne tik kad kiaušinius dėtų, bet ir kad būtų gražu pažiūrėti į paukščių pulkelį.“

Kai darbas darbą veja

Paukščių auginimo sezonas paprastai prasideda viduržiemį, nuo sausio 15 iki vasario 5 dienos. Tik pernai startavo ankstėliau – gruodžio 31-ąją. „Kas Naujus metus švenčia, o man vištidėje su viščiukais terliotis“, – prisimena ant vyro tuomet net pyktelėjusi Lina.

Patalpoje, kur laikomi maži viščiukai, turi būti 30 laipsnių šilumos. „Mes visus viščiukų poreikius išpildome. Labai norėtųsi, kad ir tie, kurie prižiūri inkubatorius, kurie laiko tėvinius pulkus lygiai taip pat atsakingai vykdytų visus reikalavimus. Deja... Žmonės daro klaidų, bet apie jas nutyli. Pasekmės išryškėja vėliau, paukščiukams pradėjus augti. Iš mūsų pirkėjai reikalauja nepriekaištingos kokybės, o tėvinių pulkų kokybė ne visada tobula. Mes juk nematome, kaip juos augina. Iš pradžių viščiukas auga puikiai, o po 2–3 mėnesių, žiūrėk, kažkas atsitinka, išlenda negalavimai“, – apie sunkumus pasakoja moteris.

Vladas apgailestauja, kad visuose versluose, ne tik paukštininkystėje, liko mažai atvirumo. „Jei ateini į naują verslo šaką, labai sunku rasti žmogų, kuris tau patartų, paaiškintų, kaip iš tikrųjų reikia daryti. Tenka kapstytis pačiam. Visi žiūri vien į pinigus, o kuo daugiau pinigų, tuo mažiau žmoniškumo. Na, mes neuždirbame tiek, kad nužmonėtume – Aukščiausiasis saugoja mus nuo tos nuodėmės“, – pajuokauja Vladas.

Lina pasakoja, kad didžiausias darbymetis jų ūkyje paprastai būna pavasarį ir vasaros pradžioje. „Ateina gegužė, birželis – patys gražiausi mėnesiai, o mes po 13 valandų vištidėje pralakstome... Dar ir karvės tuo pat metu apsiveršiuoja. Viščiukai dar neišparduoti, o jau reikia šieną karvėms ruošti“, – nesibaigiančių darbų maratoną vardija ūkio šeimininkė.

Anksčiau viščiukų pirkdavo 3 partijas po 10 tūkstančių – pirmoji partija būdavo sausio pabaigoje, antroji – apie Velykas, trečioji – maždaug per Jonines. Tačiau tokias dideles partijas darosi vis sunkiau parduoti, todėl dabar planuoja viščiukų pirkti po mažiau, bet dažniau. Aišku, daug skirtingo amžiaus vištaičių turėti vienu metu – tai dar daugiau rūpesčių. „Sunkus mūsų darbas. Būna metų, kai, visus galus suvedus, pamatai, kad galutinis rezultatas – 3 ar 5 tūkst. eurų nuostolis. Tenka ir tai išgyventi“, – prasitaria Vladas.

Į ateitį žvelgia be iliuzijų

Ūkininkai prisimena, kad tuomet, kai pradėjo savo verslą, kaimas atrodė visai kitaip – dar visi kiemai augino paukščius, žmonės labai daug nupirkdavo ne tik dedeklių, bet ir vienadienių viščiukų. Dabar jau nori visai užaugintų, turguje pagrindinis visų klausimas – ar jau deda?

„Ir karvių, ir paukščių kaime dabar smarkiai sumažėję. Žmonės išlepinti, pripratę, kad prekybos centruose visko yra, ir kuo toliau, tuo mažiau patys nori vargti ir auginti. Dar pastebėjau, kad dauguma nelabai rūpinasi, ką deda į pilvą. Aš parduotuvėje atidžiai skaitau etiketes ir baisiuosi, kiek visko prikišta į produktus. Džiaugiuosi, kad mums labai nedaug ko Linos Mockevičienės nuotr. reikia pirkti, nes mėsos, pieno, daržovių, vaisių užsiauginame patys“, – sako Lina.

Lina laiko dvi karves, spaudžia labai skanius varškės sūrius, kuriuos dar ir kepa, o dalį šviežio pieno nuperka aplinkiniai gyventojai. „Jei užsiimčiau pieno išvežiojimu po namus, tai tikrai viską, kiek primelžiu, parduočiau, bet kiek tai užimtų laiko...“, – svarsto ūkininkė. Abi karvės užtrūksta vienu metu, ir šeima lieka be pieno, todėl dabar Lina įsigijo dar ir ožką. Jos pieną labai noriai geria mažasis sūnus Jokūbas.

Vladas save mato ir toliau ūkininkaujantį, nors dar labiau plėsti fermą būtų nelogiška, nes paukščių poreikis mažėja. Išlaikyti tokį ūkį, koks yra dabar – to ir užtektų. Tačiau Lina neslepia galvojanti, kad taip ūkininkauti toliau gali ir neapsimokėti.

„Aš realistė. Mūsų pirkėjai – senyvo amžiaus žmonės, kurie karvės jau nebegali išlaikyti, bet vištų laikyti nori. Deja, pirkėjų labai sparčiai mažėja. Dažnai sakau vyrui – yra laikas pradėti verslą, ir laikas jį baigti, bet jis nenori to girdėti“, – sako Lina.

Gal todėl ji visai neišgyvena, kad vyriausioji dukra Kristina savo ateities nesieja su žemės ūkiu – Vilniuje ji studijuoja kinų kalbą. Šeštokas Valdas nori būti statybininku. Ketvirtokė Saulė ir penktus metus einantis Jokūbas dar per maži, kad tvirtai žinotų, kuo nori būti.

Darnių santykių paslaptis

Dabar jų namai pilni klegesio ir juoko, tačiau Linos ir Vlado šeima yra patyrusi ir labai skaudžių išgyvenimų –2000 – aisiais jie neteko pirmagimio sūnaus Vladuko. Lina pasakoja, kad jis buvo ypatingas berniukas, traukęs visų dėmesį, tarsi pažymėtas kažkokiu ženklu iš aukščiau. Kai jam suėjo dveji, Liną apėmė baisi nuojauta, kad tas vaikas neužaugs. Noras laikyti jį prie savęs, visada matyti, glausti buvo tarsi bandymas apsaugoti berniuką nuo lemties, deja... Vladukas išėjo staiga, nesulaukęs penkerių. „Vadinasi, reikėjo man šitokio išbandymo, kad aš suvokčiau tai, ką suvokiu dabar“, – su likimu jau susitaikiusi ir nieko kaltinti nenori Lina.

Visa šeima yra tikintys, kas sekmadienį važiuoja į bažnyčią. Lina ir Vladas gieda Babtų bažnyčios chore, Valdas patarnauja per mišias. Saulė rengiasi pirmajai komunijai, tad irgi stropiai dalyvauja mišiose. O mažajam Jokūbui didžiausia bausmė yra pagrasinimas, kad jo nesiveš į bažnyčią – tada jau ašaroja nesustabdomai.

„Mūsų santarvės paslaptis yra paprasta taisyklė – kaip Lina pasakys, taip ir bus. Ji mūsų šeimos vadas, viskas ant jos laikosi: triušiai, karvės, gėlės, daržai, kiaulės, vaikai, vyras ir dar ožka“, – juokiasi Vladas. Gruodį lygiai 32 metai, kai jie pažįstami. Lina sako, kad per visus tuos metus abu vienu metu nebuvo nei pesimistai, nei optimistai: jeigu vienas pesimistas, tai kitas tuo metu optimistas, ir atvirkščiai.

„Man labai pasisekė, nes mano žmogus yra nepriekaištingai išauklėtas, turi daug gerų ir retų savybių. Pavyzdžiui, lėtas pykti, laikosi duoto žodžio, turi daug dorybių, viena iš jų – kantrybė. Neseniai perskaičiau tokią mintį: „Pyktis yra beprasmis, nes jis visada yra dėl kažko, kas jau praėjo“. Įdomus dalykas: jei dėl kažko ir pasidaro pikta, tai, pamačius savo žmogų, pyktis kažkur išgaruoja. Į kiekvieną asmenybę reikia žiūrėti kaip į mokytoją, iš kurio galima šitiek daug išmokti“, – sako Lina.