23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/12
Dėl ko neramu gyventi stambiems prekiniams ūkiams
  • Mano ūkis

Kiekvieną gruodį Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija sukviečia savo narius (įmonių vadovus, šakų specialistus, finansininkus) į metinę konferenciją, kurioje analizuoja ir aptaria valstybės politikos pokyčius, mokestinę aplinką, rinkos situaciją, gamybos perspektyvas ir kt. Metinio susitikimo išvakarėse LŽŪBA vadovai pasidalijo nuomonėmis su „Mano ūkio“ skaitytojais.

Apie konkurenciją, biurokratiją ir ujimą

Petras PUSKUNIGIS, LŽŪBA prezidentas

Bendrovių gamybos rodikliai verti kitų ES šalių pagarbos, tačiau ne metas galvoti apie laurus. Bendra ekonominė situacija Lietuvos žemės ūkiui sudėtinga. Dėl to kalti ne tik ir ne tiek trejus metus iš eilės užgriuvę nepalankūs klimato reiškiniai. Jau pamiršome prarastą pelningiausią ir lietuviškiems žemės ūkio ir maisto produktams geriausiai pažįstamą Rusijos rinką.

Pastaruoju metu ES rinka atverta pigiai ir mums didelę konkurenciją keliančiai žemės ūkio produkcijai iš Ukrainos. Europos Sąjungai pasirašius susitarimą su „Mercosur“ šalimis, netruks užplūsti produkcija iš Pietų Amerikos. Pajusime ir JAV taikomų muitų ES pieno produktams neigiamą įtaką. Visa tai – nuo žemdirbio nepriklausančių tarptautinių politinių sprendimų padariniai.

Ne geresnė padėtis klostosi ir mūsų šalies viduje. Nesuprantamas nuolatinis prekinių žemės ūkio produkcijos gamintojų, kurie skaidriai moka mokesčius, ujimas. Smulkmeniška aplinkosaugos priežiūra baigia pakirsti ir paskutines teigiamas intencijas gyvulininkystės sektoriuje. O be gyvulininkystės Lietuva niekuomet nepakils iš negarbingos paskutinės vietos pagal bendrosios produkcijos vertę, tenkančią vienam hektarui žemės ūkio naudmenų.

Konkurencines galimybes menkina ir mažiausios tarp ES šalių tiesioginės išmokos. Iš valdžios girdime vien skambias deklaracijas apie pastangas vienodinti išmokas. Tokiame kontekste dabartiniai valdžios planai didinti mokesčius žemdirbiams atrodo ciniškai.

Daug pagalių į ratus kaišo biurokratai ir perdėm priekabios kontroliuojančios organizacijos. Be to, labai žeidžia nuolat reiškiamas neigiamas požiūris į mūsų pasirinktą ūkininkavimo formą, nors žemės ūkio bendrovės ir įmonės išleidžia didžiules lėšas darbuotojų socialinių, kultūrinių, sveikatos apsaugos ir kitų poreikių tenkinimui. Būtent žemės ūkio bendrovių globoje esančios kaimo bendruomenės veikliausios ir stipriausios šalyje.

Šiame kontekste žemės ūkio bendrovės plėtrą vykdo labai apgalvotai, atsargiai ir planingai. Kryptis aiški – Europos Sąjungos rodiklių piramidės viršūnės link. Tai – gamybos apimčių ir efektyvumo didinimas tvariais ir aplinkai palankiais metodais, darbo vietų modernizavimas, išsaugojimas ir kt.

Galvodamas apie ateities perspektyvas, tikiu, kad sveikas protas nugalės, politikai ir valdžios institucijos pagaliau deramai įvertins didžiulį žemės ūkio bendrovių indėlį į šalies ekonomiką, jų investicijas į darbo vietų kūrimą, aplinkos išsaugojimą kaime.

Apie mažas kainas ir skleidžiamą melą  

Arūnas GRUBLIAUSKIS, LŽŪBA viceprezidentas

Gyvulininkystė paskelbta prioritetine Lietuvos žemės ūkio šaka, tačiau išgyventi šiam sektoriui vis sunkiau. Yra kelios priežastys, dėl kurių gyvulininkystė susiduria su sunkumais. Pirma, tai mažiausios visoje ES pieno supirkimo kainos ir aiškiai formuojama neigiama visuomenės nuomonė apie žemdirbius. Galbūt dėl to, kad valdančiosios daugumos lyderis pats verčiasi žemės ūkiu, iš visuomenės sulaukiama daug priekaištų, esą ūkininkai per gerai gyvena.

Prezidento siūlymas didinti degalų akcizą 100 Eur/t atsieitų „Ginkūnų agrofirmai“ (A. Grubliauskis vadovauja šiai įmonei – red. past.) per metus 25 tūkst. eurų. Lygiai tiek kiekvieną mėnesį bendrovės darbuotojai sumoka pajamų ir socialinio draudimo mokesčių – po 500 Eur kiekvienas. Taigi mokame mokesčius kaip visos įmonės, tik pelno retai uždirbame. Visa laimė, kad dar turime augalininkystę, kuri padeda sureguliuoti piniginius srautus.

Pieno kaina, kurią gauna Lietuvos ūkininkai, mažiausia Europoje, ji vos ne vos dengia gamybos išlaidas. Požiūris į pieno sektorių neigiamas, didžiuliai aplinkosauginiai reikalavimai, be to, dar visuomenėje formuojama nuomonė, esą žemdirbystė yra blogis, ypač puo-lamos bendrovės. Vakarų šalyse nėra tokio priešiškumo, ten niekas, atsikėlęs gyventi į kaimą, nebėga skųstis, kai išbarstomos organinės trąšos ir kai kada juntamas jų kvapas.

Manau, po 10 metų Lietuvoje net ne visi didieji pieno ūkiai išliks. Mūsų įmonė labai rimtai svarsto, ar investuoti į pieno ūkį. Jeigu nutarsime neinvestuoti, po kelerių metų gyvulininkystės teks atsisakyti. Tuomet iš 80 darbuotojų bendrovėje liktų dirbti penkiolika.

Ką daryti? Visų pirma, reikia teisingos pieno kainos, supratimo apie pieno gamybą ir palankaus požiūrio į ūkininkus. Politikai, kalbėdami apie mokesčius ir žemdirbius, neturėtų sakyti netiesos. Antra, niekur kitur taip nėra, kad gamintojui tektų mažiausia kainos dalis pieno gamybos grandinėje. Kaina ūkininkams tikrai galėtų būti didesnė, jeigu būtų sutramdyti pieno perdirbėjai ir prekybininkai. Valstybė galėtų pagelbėti, sumažindama PVM.

Būtina pagaliau išaiškinti visuomenei, kiek gyvulininkystė sukuria darbo vietų, kiek bendrovės ir žemdirbiai sumoka mokesčių, kad gyvulininkystė kuria pridėtinę vertę, kad esame normalūs gamintojai, o gauname mažiausią kainą Europoje.

Apie darbą su įstatymų leidėjais

Jonas SVIDERSKIS, LŽŪBA generalinis direktorius

Esame vienintelė organizacija, vienijanti juridinius žemės ūkio subjektus. Ir nors atstovaujame stambiesiems, prekinę produkciją gaminantiems ūkiams, mūsų veiklos vaisius skina ir neasocijuoti nariai. Todėl palaikome žemės ūkio ministro Andriaus Palionio siūlymą nustatyti privalomą žemdirbių narystės organizacijoje mokestį, kuris būtų skiriamas pasirinktai asociacijai ar sąjungai pagal analogiją su Gyventojų pajamų mokesčio dalies skyrimu nevyriausybinėms organizacijoms, profsąjungoms, politinėms partijoms.

LŽŪBA pasiūlymai ir pastabos gana dažnai skamba svarstant žemdirbiams aktualius teisės aktų projektus. Ne veltui Seimo Pirmininkas, Premjeras apibūdina Asociaciją kaip atsakingą socialinę partnerę. Tad jaučiamas įsipareigojimas siūlymus bei pastabas rengiamiems teisės aktams teikti atsakingai ir reikalauti, kad į juos būtų atsižvelgta.

Deja, žemdirbių balsas Seimo komitetuose, valstybės institucijų kabinetuose išgirstamas ne visada. Jei nuo pat Seimo kadencijos pradžios būtume buvę tinkamai išgirsti, o priimti sprendimai, programos būtų vykdomos, šiandien žemdirbiai nestatytų žalių kryžių. Mes priėjome pavojingą ribą. To netaikau pradėjusiai dirbti naujai Žemės ūkio ministerijos vadovybei. Čia žodis „profesionalu“ tinka, bet tenka apgailestauti, kad ministeriją, išsigandę pertvarkos, paliko daug gerų specialistų. Ačiū likusiems ir prašymas jiems – griežtesnio tono ir drąsos derantis su Briuselio valdininkija.

Valstybės įstaigų ir įmonių vadovų kaita, reorganizacijos yra labai žalingos, nes drąsa atsiranda ne tik kai tvirtai žinai, ko nori, bet ir turi patirties. O pertvarkos tik sukelia visam kolektyvui neužtikrintumą, įsivyrauja laukimo nuotaikos ir darbas tampa antraeiliu.

Vienas iš pagrindinių šio laikotarpio darbų Seime ir Vyriausybėje – ateinančių metų biudžetas. Verslo, biudžetinių įstaigų, asocijuotų struktūrų vadovai tuo ne tik domisi, bet ir bando daryti įtaką sprendimams, nes nuo to priklauso, kaip gyvens jų atstovaujamų sektorių dalyviai.

Kartu su biudžetu svarstomi ir mokesčių sistemos pakeitimų siūlymai. Pastaruoju metu kai kurių Seimo narių iniciatyva visuomenėje bandoma formuoti nuomonę, kad žemės ūkio įmonės neatsakingai naudoja trąšas, augalų apsaugos priemones, teršia aplinką ir turi begalę mokestinių lengvatų. Atsakingai sakau, kad, palyginti su kitų ES šalių žemdirbiais, žemės ūkio bendrovėms netaikomos jokios išskirtinės lengvatos. Mokame absoliučiai tokius pat mokesčius, kaip ir kiti ūkio subjektai. Puikiai suprantame mokytojų, gydytojų, kultūros, socialinių darbuotojų, pensininkų, kitų „biudžetininkų“ problemas ir lūkesčius. Bet negalime sutikti, kai siūloma iš vieno atimti ir atiduoti kitam, neįvertinant, kad tas, iš kurio atima, jau skursta ir bankrutuoja, arba bus priverstas bankrutuoti ir atsistoti į pašalpos gavėjų eilę.

Gamybos ir aptarnavimo sferose dirbantys žmonės vieni be kitų gyventi negali. Tik nereikia kurstyti priešpriešos, žeminti vieniems kitų ir įžeidinėti, nes paleistas įžeidus žodis gali grįžti akmeniu.

Apie žemdirbių narystę organizacijose

Alfredas BARDAUSKAS, LŽŪBA viceprezidentas

Lietuvos žemdirbių padėtis galėtų būti geresnė, jei išnaudotume atstovaujamosios demokratijos teikiamas galimybes. Kiekvienas žemdirbys ir kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų priklausyti organizacijai, kuri jam atstovauja ir gina jo interesus.

Esu ūkininkas, priklausau LŽŪBA dar nuo tų laikų, kai vadovavau Šakių r. bendrovei „Grūduva“. Asociacijos keliamos idėjos man priimtinos, o sprendimai atitinka lūkesčius. Kalbos apie bendrovių ir ūkininkų priešpriešą – dirbtinai eskaluojama tema, kurios kurstytojai siekia tik jiems žinomų tikslų.

Visų organizacijų, vienijančių prekinius ūkius, pagrindiniai veiklos tikslai sutampa. Kaip didžiausią narystės naudą Asociacijoje įvardyčiau nuolat gaunamą naujausią informaciją. LŽŪBA nariai, palyginti su kitais žemdirbiais, visada yra truputį priekyje, nes jie žino, kokie sprendimai rengiami, planuojami. Jau dabar aktyviai diskutuojame, kaip gyvensime po 2020 metų. Žinant, kas laukia, galima išnaudoti laiką pasiruošti pokyčiams ir nepatirti didelio streso jiems prasidėjus.

Jei visi žemdirbiai priklausytų organizacijoms, tai ir pačios organizacijos būtų stipresnės finansiškai ir moraliai. Juk, žemdirbių organizacijai teikiant poziciją valdžios institucijai, visada pirmiausia klausiama, kiek narių ji vienija, kiek bendrai žemės valdo? Jei narių vos kelios dešimtys, sulaukiama priekaišto, esą susirinko nedidelė grupelė žmonių ir reikalauja sau palankių sprendimų. Galiu pasidžiaugti nauja ryškėjančia tendencija, kad daug jaunų žmonių, kurie pradėjo ūkininkauti ar perėmė tėvų ūkius, kur kas aktyviau renkasi narystę vienoje ar kitoje asociacijoje. Jaunimo atėjimas leidžia tikėtis, kad ateityje kažkas keisis į gerą.

Apie interesų gynimą Briuselyje

Eimantas PRANAUSKAS, LŽŪBA generalinio direktoriaus pavaduotojas

Po beveik 15 metų darbo su žemės ūkį (ir ne tik) reglamentuojančiais ES teisės aktais galiu užtikrinti – ES dar toli iki idealiai veikiančios sistemos.

Lietuvos žemės ūkio taryba, kurios narė ir viena iš steigėjų yra LŽŪBA, 2018 m. surinko daugiau kaip 52 tūkst. parašų po peticija „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių žemdirbių“. Ji įteikta Europos Parlamentui. Jos nagrinėjimo eiga rūpinasi, atsakymus Europos Komisijai teikia tiek LŽŪBA, tiek ūkininkus vienijančių sąjungų atstovai.

Mums pasisekė, jog Europos Parlamente turime žemdirbių interesus ginantį narį Bronį Ropę su veiklia komanda. Lietuva iki šiol neturėjo geriau žemdirbių interesus suprantančio ir jiems atstovaujančio Europos Parlamento nario.

ES politiką rikiuoja senbuvės narės, tarp kurių bando įsiterpti ir Lenkija. Tad „daryti“ geriau šalies interesus išreiškiančią politiką ir tam tikslui rasti įtakingų sąjungininkų – sunku. Su tuo susiduriame ir žemdirbių skėtinėje organizacijoje COPA-COGECA.

Tačiau šalia politinių yra kitų argumentų, kuriuos vadinu „elementariais“. Pavyzdžiui, LŽŪBA laimėta byla dėl išmokų moduliacijos. Aritmetiniai įrodymai buvo tokie akivaizdūs, kad jų ignoruoti tiesiog nebuvo įmanoma. Tad kyla klausimas, kodėl iki šiol nė viena šalies valdžios institucija neišreiškė oficialios paramos žemdirbių peticijai? Galbūt kaip tik todėl, kad peticijoje keliami taip pat „elementarūs“, beveik aritmetiniai reikalavimai ir argumentai. Turėdami aiškiai išreikštą valdžios institucijų poziciją, šį ginčą galėtume laimėti.

Tiesioginių išmokų apkarpymas stambiems ūkiams yra selektyvi priemonė, nukreipta prieš atskirų valstybių narių, įskaitant Lietuvą, žemės ūkio sektorius. Tai pripažįsta pati Europos Komisija! Tačiau juk BŽŪP yra bendroji (vienodai taikoma visoms valstybėms narėms), o ne specialioji žemės ūkio politika. Be to, išmokos skiriamos pajamoms, gaunamoms iš kiekvieno hektaro, palaikyti. Tokį sprendimą galima būtų pateisinti, jeigu visoje ES būtų nustatytas vienodas paramos dydis, o Briuselis nuspręstų laipsniškai keisti viso ES žemės ūkio struktūrą.

Vienas iš esminių klausimų – „tikrojo (aktyvaus) ūkininko“ apibrėžimas bendrojoje žemės ūkio politikoje. Bet kokiai logikai prieštarauja išmokų skyrimas už vieną kartą per metus mulčiuojamas apleistas pievas, nereikalaujant rezultato – žemės ūkio produkcijos. Lisabonos sutartis įpareigoja žemdirbius užtikrinti produkcijos tiekimą vartotojams.

Kitas klausimas – nauji sąlygiškumo (kompleksinio paramos susiejimo analogo) reikalavimai, ypač nurodymas „išimti“ iš gamybos bioįvairovės didinimo dalį (kol kas nenuspręsta kokią). Tai visiškas nonsensas! Sėjomaina, planingas tręšimas, organikos naudojimas ir daugelis kitų „žemdirbiškų“ priemonių gerokai daugiau prisideda prie bioįvairovės, negu žemių apleidimas ir piktžolių užveisimas. Tad problemų netrūksta – jų „parūpina“ Briuselio ir ypač suklestėjusi nacionalinė biurokratija.