23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/12
Brolių bičiulystė bičių versle
  • Gitana KEMEŽIENĖ
  • Mano ūkis

„Kokia sodyba be avilių?“, – šypsosi bitininkas Tadas Jasiukėnas, daugiau kaip prieš dešimtmetį pradėjęs kurtis tėvo rankomis statytame, bet taip ir nespėtame įrengti name Saločių miestelio pakraštyje Pasvalio rajone. Nors nei jo tėvai, nei giminės su bitėmis lig tol nieko bendro neturėjo, sėkmingas Tado bitininkavimas tapo užkrečiamu – šia veikla susidomėjo ir du jo broliai.

Tadas – jauniausias iš keturių brolių. Dešimt metų su vyresniu broliu Tomu jis sukosi plastikinių langų prekybos ir montavimo versle – buvo įkūrę įmonę Panevėžyje, turėjo biurą ir Biržuose. Rinkai užsipildžius ir užsakymams sumažėjus, įmonę uždarė, ir Tadas iš miesto su žmona Vilma persikėlė gyventi į Saločius. Tiesa, pirmąjį avilį įsigijo dar tebedirbdamas su plastikiniais langais. „Prie žmonos tėviškės buvo bitininkas, važiuojant pro šalį į akis krisdavo aviliai. Iš jo 2006 m. ir įsigijau pirmąjį avilį su bitėmis. Vėliau dar du, paskui 5 – taip ir azartas apėmė“, – bitininkavimo pradžią prisimena T. Jasiukėnas, ilgainiui pomėgį pavertęs ir pragyvenimo šaltiniu.

Jis pasakoja, kad vykti dirbti į užsienį nenorėjo, todėl ir galvojo, kuo užsiimti tėviškėje. O bitininkauti jį viliojo. „Savo pasirinkimo nesigailiu – gyvendami ir dirbdami kaime vidutinę algą užsidirbame. Be to, ir žmonai, ir sūnui Dovydui kaime patinka, laisvės daugiau negu miesto bute“, – šypsosi Tadas.

Meistrauja avilius

Pirmieji įsigyti aviliai buvo seni ir gana prastos būklės. „Tada ir pagalvojau, kodėl nepabandžius pačiam jų pasigaminti“, – sako Tadas, neslėpdamas, kad ir išplėsti bityną labai norėjosi. Meistrystei pravertė tėčio, buvusio staliaus, dirbtuvės ir įranga. Vėliau į avilių ir visos medinės dalies (meduvių, rėmelių) gamybą, o prieš kelerius metus ir į bitininkavimą, įsitraukė ir Panevėžyje gyvenantis brolis Tomas. Dabar abu broliai, vienas kitam padėdami, ir bitininkauja, ir avilius Saločiuose savo reikmėms bei pardavimui gamina. Meistrystei išnaudoja žiemos laikotarpį.

Broliams prireikė laiko, kol surado jiems patiems bitininkauti geriausią ir patogiausią avilio modelį. „Iš pradžių galvojome, kad bus lengviau dirbti su mažesniais aviliais, bet kai jie skirtingi, sunku meduves pritaikyti. Daug patogiau dirbti, kai visi aviliai vieno standarto. Mums patogiausi 16 rėmelių ir 2 meduvių aviliai“, – savo avilių standartą pristato broliai, pirmenybę teikiantys tradiciniams dadano tipo, o ne daugiaaukščiams aviliams.

Kad aviliai būtų ilgaamžiai, gamybai naudojama geros kokybės mediena ir dažai. Pagrindinės spalvos – geltona, mėlyna ir balta. Avilio konstrukcinį pagrindą sudaro pušies arba eglės dailylentės, nors, pasak Tomo, kuris šiuo metu daugiausia ir užsiima gamyba, aviliams tinkamesnė eglės mediena, nes ji laidesnė drėgmei negu pušies. „Orientuojamės ne į pigumą, o į kokybę. Patys turime nemažai bičių šeimų, todėl mūsų aviliai yra laiko ir bičių patikrinti“, – tvirtina Tomas.

Nors pardavimui gaminti avilius nelabai apsimoka, nes konkurencija ir pasiūla nemaža, tačiau broliai džiaugiasi, kad užsakymų vis daugėja – bitininkai, pabandę dirbti su jų aviliais, kasmet po kelis užsisako. Tačiau svarbiausia, kad gamyba padeda sutrumpinti žiemos laiką ir kito darbo ieškotis nereikia, be to, sumažina ir jų bitynuose naudojamų avilių bei rėmelių savikainą.

Bene daugiausia ilgo ir kruopštaus darbo reikia rėmelių gamybai, juose įtaisyti vielą. Per žiemą rėmelių broliai Jasiukėnai turi pasigaminti gana daug, nes, siekdami išvengti ligų aviliuose, dažnai senus keičia naujais. Pavyzdžiui, Tadas per žiemą savo bitynui turi pasidaryti apie 1 000 skirtingo dydžio rėmelių. „Kai iš anksto viską pasiruoši, ir darbai gerai sekasi“, – tarsteli jaunas bitininkas.

Šiuo metu Tadas prižiūri 150, Tomas – 50 bičių šeimų. Abu planuoja dar maždaug 50 šeimų kiekvienas savo bityną padidinti. Norint dirbti savo jėgomis, nesamdant žmonių ir nekeičiant veiklos formos, tai optimalus kiekis. Įdomu tai, kad meistrystė ir bitininkavimas nesvetimi ir broliui Algiui, iš užsienio grįžusiam gyventi į Saločius. Kaip tik šiuo metu jis meistrauja dviejų avilių namelį su gultu vadinamajai bičių terapijai...

Darbus lengvina įranga

Pagrindines pajamas Jasiukėnai gauna ne iš avilių gamybos, o iš medaus, bet ir jį parduoti pastaruoju metu nelengva, ir kaina kritusi, šiuo metu ji siekia 3,5 Eur/kg medaus (pernai – 4 Eur/kg). Jų įsitikinimu, tam daugiausia įtakos turėjo beveik dvigubai išaugęs bičių šeimų, o kartu ir bitininkaujančiųjų skaičius, todėl ir klientų gerokai sumažėjo. „Vien nuo manęs mažiausiai 6 kiemai, neskaitant brolių, bitininkavimu užsikrėtė“, – pastebi Tadas. Žinoma, koją kiša ir iš Ukrainos ar Kinijos importuojami dideli medaus kiekiai.

Tik pirmąjį medų Tadas parduoda turguje ir prašo už jį bene daugiausia. Pagrindinė prekyba visus metus vyksta tiesiogiai – pagal užsakymus išvežioja klientams į namus, daugiausia – Biržuose ir Panevėžyje, taip pat turi keletą klientų ir užsienyje. Dalį medaus, dažniausiai rudenį, parduoda medaus supirkėjams, eksportuojantiems jį į užsienį. Bene didžiausia brolių svajonė – medų parduoti Švedijos rinkoje, kur didmeninė jo kaina siekia 4,7 Eur/kg (lietuvių įmonės superka tik po 1,7–2,0 Eur/kg). Vienintelė bėda – švedai neleidžia įsivežti medaus iš kitų šalių. Tad didelė tikimybė, kad Švedijoje gyvenantis ir sodybą turintis brolis Remigijus taip pat pradės bitininkauti...

„Norint išgyventi iš bičių, reikia lengvinti ir optimizuoti procesus, didinti kiekius ir orientuotis į didesnių užsienio šalių rinkas“, – tokias bitininkystės verslo perspektyvas mato broliai Jasiukėnai. Ta linkme jie abu ir dirba, bitininkavimo procesams palengvinti ir optimizuoti investuodami į reikiamą įrangą, kurią naudoja bendrai. Tado sodybos ūkiniame pastate jie įsirengė patalpas medui sukti, fasuoti ir laikyti.

Nebe šakute kaip anksčiau, o specialiomis staklėmis atakiuojami rėmeliai, medus sukamas didele elektrine medsuke (pradėjo bitininkauti su rankine medsuke ir ja suko 20 bičių šeimų medų). Neturi tik specialios fasavimo įrangos – tam naudoja paprasčiausią kibirą su sklende ir svarstyklėmis. Mažmeninei prekybai skirtą medų pila į plastikinius kibirėlius arba įvairios talpos stiklainius, didmeninei – į beveik 300 kg statines.

Pasinaudodamas smulkiesiems ūkiams skirta parama, šiemet Tadas įsigijo pūstuvą bitėms nuo meduvių nupūsti, medaus ir žiedadulkių džiovyklę, siurblį medui išpumpuoti, kad nereikėtų jo kibirais į statines pilti, taip pat našesnį vaško lydytuvą. Įsigyta įranga leis ne tik paspartinti darbus, bet ir padidinti produkcijos kiekį (pvz., galės sukti didesnės drėgmės medų, kurį iki reikiamo 17 proc. drėgnio išdžiovins džiovyklėje), taip pat pasiūlyti daugiau bičių produktų – ne tik medaus, bičių duonelės kaip lig šiol, bet ir žiedadulkių. O didesnė bičių produktų pasiūla padės kompensuoti mažesnę medaus kainą.

Tado pastebėjimu, didžiausias stabdis ruošiant medų – jo iškošimas. Tad bitininkas planuoja įsigyti kaskadinį koštuvą šiam darbui paspartinti. Beje, medaus sukimas ir fasavimas – jo žmonos Vilmos sritis, čia ji darbuojasi nuo gegužės vidurio iki pat rudens. Vyrų darbo sfera – bičių priežiūra.

Grėsmę bitėms kelia šilti orai

Nors bitininkas padaro viską, kad bičių šeimos būtų sveikos ir gerai peržiemotų, tačiau klimato pakeisti negali. Štai, pavyzdžiui, bitėms labai kenkia šiltas ir ilgas ruduo, nes vietoj to, kad ilsėtųsi, jos dar lapkritį skraido, nešasi į avilius žiedadulkes, augina perus. „Skraidydamos bitės eikvoja energiją, todėl silpsta ir atėjus žiemai gali neišgyventi. Dar viena bėda – žalinimui sėjamos garstyčios, iš kurių bitės prisinešė medaus, kuris greitai cukruojasi, todėl netinka jų maistui“, – pastebi Tomas. Atšilimai gruodžio ar sausio mėnesiais taip pat sujaukia avilių mikroklimatą, drėgmės pusiausvyrą. Šiltų orų blogybė – ir plintančios ligos, o ypač daug problemų pridaro erkės. Štai, pavyzdžiui, pernai erkės ne vienam bitininkui gerokai sumažino šeimų skaičių.

„Pernykščiai metai buvo labai geri, bitės prinešė nemažai medaus, nes daug skraidė. Kuo daugiau jos skraido, tuo didesnė tikimybė erkėms išplisti, nes bitė nuo bitės jomis gali užsikrėsti. Jei laiku nepastebima ir negydoma, daug šeimų neperžiemoja“, – sako Tadas. Paprastai per sezoną viena šeima prineša nuo 60 iki 100 kg medaus, o štai Tomas pasigiria pernai sukęs rekordinį kiekį – 150 kg iš avilio.

Avilius broliai laiko keliose vietose, tačiau dažniausiai vežioja į pamiškes ir prie pat žydinčių augalų, daugiausia rapsų, laukų, kad kuo mažiau bitėms skraidyti reikėtų. Tam turi autobusiuką, į kurį pasikrauna po 20 avilių. Rapsai – vieni patraukliausių augalų bitininkams, iš kurių bitės prineša daugiausia medaus. Šios rūšies beveik baltą medų labai vertina užsienio šalių, ypač Vokietijos, pirkėjai, už jį ir supirkėjai moka daugiau. O štai lietuviai į rapsų, kaip ir į grikių, medų žiūri gana atsargiai, mieliau renkasi gelsvos spalvos pavasarinį, liepų ar mišrų medų. Dar vieną tendenciją pastebi bitininkai – medų perka tik vyresnio amžiaus gyventojai.

Brolių tikinimu, laikyti avilių pačiuose Saločiuose neverta, nes aplink bitininkų nemažai, be to, pievų, kaip ir gyvulių ūkiuose, nelikę. Tad Tadas savo avilius paprastai laiko Vilmos tėviškėje Biržų rajone – ten ir miškingų vietų, ir pievų dar yra, todėl įvairesnio medaus bitutės prineša. Tomas avilius taip pat vežioja, o į mamos sodybą Saločiuose parsiveža tik žiemoti.

„Bites reikia pajausti“

Tadas žinių apie bites ir bitininkystę pirmiausia sėmėsi iš knygų, interneto, nemažai informacijos suteikė ir Pasvalio bitininkų draugija, kurios narys yra, kiti kolegos bitininkai. Tačiau bene didžiausią žinių bagažą sukrovė praktika ir nuolatinis bičių gyvenimo stebėjimas.

„Bites reikia pajausti, mechaniškai ar grynai pagal knygas dirbti neišeina. Reikia atsiminti kiekvieną avilį, žinoti, ką padarei ir ko nepadarei. Kiekviena šeima – atskira istorija“, – tikina bitininkai, pagrindinius dalykus, pvz., kada keista motinėlė, užsirašantys ant avilio dangčio. Siekdami gauti kuo didesnį medaus kiekį, motinėles šeimoje keičia kas dvejus metus, nes jaunos motinos yra produktyvesnės, deda daugiau perų, tad ir bičių šeimos būna stipresnės.

Brolių teigimu, norint, kad bičių verslas būtų pelningas, pirmiausia būtina atidžiai ir nuolat stebėti savo avilius, o svarbiausia – visus darbus atlikti laiku. „Bene daugiausia darbo būna prasidėjus lizdų plėtimui. Kai jie išplečiami, reikia meduves sudėti, tada medų sukti 2–3 kartus per sezoną, vėliau – šeimas susidaryti. Sezonui pasibaigus, siaurinami lizdai, bitės maitinamos mūsų pačių virtu sirupu, dedami vaistai. Tada tvarkomi rėmai, vaškas lydomas, o nuo spalio iki vasario einame į dirbtuves. Tad bitininkaujant darbymetis tęsiasi visus metus, reikia rasti laiko nedirbti“, – vardydami darbus juokiasi broliai bitininkai Tadas ir Tomas Jasiukėnai iš Saločių miestelio.