23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/12
Amalai: sodui kenkia, o Kalėdas puošia
  • Rasa ŽEMAITIENĖ
  • Mano ūkis

Kai nukrinta medžių lapai, jo žaluma tampa dar ryškesnė ir dar geriau matyti švarioje šakų grafikoje. Akivaizdu, kad nebijo nei šalčio, nei sniego. Taip drąsiai medžiuose puikuojasi ne kas kitas, o amalai.

Amalai liaudiškai dar vadinami įvore, įvoriu ar jievoriu, o kartais prilypu, laumės šluota ar velnio ražu. Daugelis mūsų taip ir nesupranta, džiaugtis tokiu sodo svečiu ar ne. Pažiūrėti gražu, o ar naudinga? Medžiui, kuriame įsitaiso amalas, tai nėra naudinga, nors parazitas iš jo irgi tik vidutinis. Tad dabar, žiemą, juos ne tik verta išpjauti, bet ir galima panaudoti kalėdinėje namų puošyboje. Tačiau apie viską iš pradžių.

Gudragalvis svečias

Amalas – tai krūmas, bet išskirtinai kitoks. Įsitaiso medyje be dirvos ir maitinasi medžio syvais. Palankiomis gyvenimo sąlygomis suka savo žalią lizdą metai po metų ir gali gyvuoti iki 70 metų. Jei medis stiprus, gyvybingas, tai ir amalas klesti, jei posilpnis – sunkiau „verčiasi“ ir laumės šluota.

Kasmet amalas išaugina vieną naują trumpą stiebelį, o pats krūmelis šakojasi dvišakai; išsišakojimų skaičius rodo jo metus. Kovo–balandžio mėnesiais jis žydi smulkiais, beveik nepastebimais žiedeliais, kurių vietoje iki rudens išauga 7–10 mm skersmens netikros uogos. Iš pradžių jos būna žalios, o rugsėjį prinoksta ir tampa baltos. Žiema joms nebaisi, todėl uogomis maitinasi ne tik amalinių vardą gavę strazdai, bet ir kiti paukščiai.

Mūsų krašte amalai labiausiai mėgsta beržus ir tuopas, tačiau nesibodi ir gluosnių, gudobelių, ievų, klevų, liepų, o soduose – kriaušių, obelų, šermukšnių. Nustatyta, jog amalas geba net specializuotis. Skirtingose vietovėse apninka skirtingas medžių rūšis. Štai Prienų rajone jis labai mėgsta tuopas, Garliavos apylinkėse dažniausiai įsitaiso liepų šakose, o aplink Zapyškį – pūpso beržų vainikuose.

Tik pusiau parazitas

Pavienis augalas vaismedžiui žalos tikrai nepadarys, bet kai jų įsiveisia keliolika, medis gali žūti. Trumparegiai tie amalai: nužudo juos peninčią ranką ir tuomet patys žūva. Ir vis dėlto jie laikomi tik pusiau parazitais. Taip yra todėl, jog jie patys apsirūpina organiniu maistu, tik vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis druskomis siurbia iš šeimininko. Be to, dalyvauja fotosintezės procese ir saulės energiją paverčia savo maistu. Taigi ne visai dykaduoniai, bet sode jiems tikrai ne vieta.

Be to, žiūrėk, čia amalas vienas, o čia jau dešimt. Dėl to kaltos jo lipnios baltos uogytės. Ne veltui iš visų paprastojo amalo pavadinimų taikliausias lotyniškasis – Viscum album L. – išvertus į lietuvių kalbą reiškia baltus klijus.

Paukščiai, lesdami šias uogas, storai apsivelia snapus lipniu ir tąsiu minkštimu. Nuskridę kur tolėliau, jie trina snapus į medžio šakas ir sėklytės patenka tiesiai į žievės plyšelius. Jų neįstengia nei vanduo nuplauti, nei vėjas išpūsti. Žievėje užstrigusi sėklytė sulaukia pavasario ir vieną dieną išleidžia šaknelę. Taip prasideda naujas amalo gyvenimas. Per kelerius metus parazitas surezga tvirtą šaknų sistemą, sužaliuoja tankiu lapelių kupolu, žydi, nokina sėklas ir tęsia giminę.

Patiems gydytis neverta

Anot šviesios atminties gydytojos, žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės, keistai tam amalui sekėsi, tačiau lyg ir vaistingas. Nors jo uogos nuodingos, tačiau jaunos šakelės kaip ir naudingos. Žolininkės amalo šakelių nuovirais ir užpilais nuo seno gydė cukraligę, epilepsiją, impotenciją, ramino nervus ir stiprino širdis. Šakelių nuoviras padeda nuo odos bėrimų, spuogų, žaizdų. Iš amalo pagamintais preparatais gydoma aterosklerozė, jie išplečia kraujagysles, mažina kraujospūdį, centrinės nervų sistemos dirglumą, stiprina širdies veiklą.

Deja, amalo galios daugiau žinomos Pietų Amerikoje negu senajame Europos žemyne, o apie jo gydomąsias savybes gausu prieštaringų žinių. Todėl patiems su amalu eksperimentuoti neverta ir nepatartina. Juo labiau kad aplinkosaugininkai jį saugo, draudžia rinkti ir prekiauti. Bet savo sode jau jūsų valia, ar juo grožėtis, ar imti ir išgenėti. O iškrapščius jį iš sodo Kalėdų išvakarėse, užsiimti grožio kūryba.

Ką gražaus galime pasidaryti

Vakarų Europoje amalas, kaip ir bugienis, laikomas kalėdiniu augalu, dažnai jo motyvu puošiami atvirukai. Imkime ir padarykime iš jo dailių šventinių akcentų namams dekoruoti.

Vainikas

Jį pasidaryti visai nesunku, bet laiko skirti teks. Pirmiausia prisilaužome daug trumpų amalo šakučių. Ir vieną po kitos labai tankiai kaišiojame į vainiko formos oazę. Jei oazės neturime, galime iš sedulų šakų pasidaryti vainiko karkasą ir ant jo amalo šakutes tiesiog tankiai klijuoti karštais floristiniais klijais. Tokį vainiką galime dekoruoti keturiomis advento žvakėmis, žaisliukais, kaspinu ar tiesiog kabinti ant durų, net ir iš lauko pusės. Jis pakankamai ilgai žaliuos, o kai sudžius, bus galima nupurkšti auksiniais ar sidabriniais dažais ir naudoti per kitas Kalėdas.

Eglutė

Iš storo kartono susukime pageidautino dydžio eglutės formos tūtą ir užmaukime ant kokio nors strypo, kad ir medinės tiesios kartelės, įtvirtintos į stovą. Jei kartonas šviesus, galime jį nudažyti žaliais vandeniniais dažais ar guašu, kad mažiau „šviestų“ tarpeliai. Prisilaužome trumpų amalo šakelių ir rišame jas su siūlu po kelias į nedideles puokšteles. Surištas puokšteles vieną šalia kitos klijuojame ant kartono karštais klijais, tvarkingu ratu, pradėdami nuo apačios. Vis kitas puokštelių ratas turi dengti prieš tai suklijuotų puokštelių surišimo vietas. Klijuodami kylame į viršų. Eglutę puošiame nedideliais žaisliukais. Amalui sudžiūvus taip pat galime nupurkšti dažais.

Stalo puokštė

Į gražų dekoratyvinį dubenį priguldome ratu daug amalo šakelių, o į vidurį pridedame žaisliukų ir įstatome žvakes. Tokia kompozicija tinka Kalėdų stalui dekoruoti, arba gali puošti bet kurią namų kertę: stovėti valgomajame ant stalo, svetainėje ant komodos ar prieškambaryje ant veidrodžio stalelio.

Amalo girliandos

Imame pakankamai lanksčios vielos ir ant jos rišame amalo šakeles taip, tarsi pintume vainiką. Svarbiausia pasimatuoti, kokio ilgio vielos reikės, ir šakutes rišti pakankamai tankiai. Nupynus girliandą, ją galima dekoruoti mažyčiais žaisliukais ar nedideliais kaspinėliais. Tinka puošti židinį, šviestuvus, laiptų turėklus ar pakabinti virš durų ant staktos.