Jei sodyboje gražiai žaliavę spygliuočiai tampa nedekoratyvūs, kartais dėl to kalti rūdgrybiai. Skirtingos rūdgrybių rūšys pažeidžia įvairias spygliuočių dalis: spyglius, kankorėžius, ūglius, šakas ir kamienus.

Rūdiečiai grybai – labai gausi ir plačiausiai išplitusi augalų parazitų grupė. Nuo kitų grybų jie skiriasi ypač sudėtingu vystymosi ciklu – yra net penkių sporofikacijos formų ir daugelis rūšių šį ciklą pereina ant dviejų visai negiminingų augalų šeimininkų. Infekcija į augalą patenka pro epidermio ląsteles. Grybiena vystosi tarp augalo ląstelių, išaugina siurbtukus, kuriais iš ląstelių išsiurbia maisto medžiagas.

Visą vystymosi ciklą sudaro penkios sporofikacijos formos: spermogoniai, eciai, uredžiai, teliai ir bazidės. Ne visų rūšių rūdgrybiai būna visų šių stadijų ir ne visos šios ligos vienodai plačiai paplitusios ir nevienodai pavojingos. Prie pavojingiausių galima priskirti veimutrūdę ir kadagių rūdis.

Serbentinė veimutrūdė (Cronartium ribicola J.C. Fisch.) apninka kelių rūšių penkiaspygles pušis, serbentus ir agrastus. Gegužės–birželio mėnesiais ant pušų šakų ir kamienų pro plyšusią žievę prasiskverbia 5–10 mm skersmens ir 2–25 mm aukščio oranžinės pūslelės (eciai). Iš jų išbirusios eciosporos apkrečia serbentų ar agrastų lapus. Uredžiai atsiranda ant serbentų lapų apatinės pusės po epidermiu geltonose dėmėse, vėliau jų židiniuose susiformuoja ir geltonai rudų ragelių formos iki 2 mm aukščio teliai, dar vėliau susidaro bazidės, jose susidariusiomis bazidiosporomis pavasarį užkrečiamos pušys. Per kelerius metus pušų kamienuose atsiranda didelių žaizdų, ypač tada, kai veimutrūdės pažeistas vietas apgraužia voverės.

Manoma, kad tiek pušys, tiek ir serbentai gali sirgti rūdligėmis ir be tarpinių šeimininkų. Jaunos pušys nuo šios ligos dažniausiai žūva, o vyresnės skursta, prastai auga ir pasidaro visai nedekoratyvios. Dėl šios ligos Lietuvos ir aplinkinių šalių miškuose nepavyko išauginti veimutinių pušų medynų. Senuose parkuose pasitaiko pavienių senų sveikų veimutinių pušų. Galbūt tai individai, atsparūs rūdligei, o greičiausiai, kol šie medžiai buvo jauni, ligos dar nebuvo Lietuvoje, o vėliau brandiems medžiams ji jau buvo nepavojinga.

Kitas rūdligės sukėlėjas, pavojingas abiems augalams šeimininkams – kadagiams ir kriaušėms – yra kriaušinė gleivėtrūdė (Gymnosporangium sabinae (Dicks.) G. Winter).

Gleivėtrūdės eciosporos gali užkrėsti kelių rūšių kadagius: kininį (Juniperus chinensis L.), virgininį (J. virginiana L.), kedrinį (J. oxycedrus L.), bet dažniausiai – kazokinį (J. sabina L.) ir visas jo veisles. Ypač neatsparios veislės su geltonai margomis šakutėmis. Lietuvoje įprasti paprastieji kadagiai šia liga neserga – retkarčiais ant jų būna kitos rūšies rūdžių.

Grybiena žiemoja ant kadagio šakų, o pavasarį sudaro telius – rudus ar rudai oranžinius drebučių pavidalo iki 2 cm aukščio ir apie 1 cm pločio darinius, kurie atsiranda pavasarį, kai atšyla oras (apie 15 ^oC) ir būna drėgna. Apie savaitę pasilaikę „drebučiai“ subliūkšta ir išdžiūsta, o iš jų išauga kita sporofikacijos forma – bazidės su bazidiosporomis, kurios apkrečia kriaušes.

Vasaros viduryje ant viršutinės kriaušių lapų pusės atsiranda apskritų ar ovalių ryškių raudonai oranžinių dėmelių, kurių viduryje yra juodi taškeliai – spermogoniai. Truputį vėliau apatinėje lapų pusėje, ties tomis dėmelėmis, susidaro ryškiai oranžiniai iškilūs spuogeliai – eciai su eciosporomis. Jei kriaušės smarkiai serga, ecių gali būti ne tik ant lapų, bet ir ant vaisių.

Vasaros pabaigoje eciosporos išbyra ir užkrečia kadagius. Pasibaigus teleutosorų vystymosi tarpsniui, ant kadagių šakučių sunku surasti tas vietas, kur buvo teliai („drebučiai“). Pažeistų vietų žievė supleišėjusi, ties tomis vietomis šakos šiek tiek sustorėjusios. Ši liga ilgaamžė, ir teliai tose pačiose šakučių vietose vis išauga kelerius metus, kol šakutės nudžiūsta. Kitų rūšių kadagius gali pažeisti kitos gleivėtrūdžių (Gymnosporangium R. Hedw. ex DC.) rūšys.

Kitos rūdligės ne tokios pavojingos.

Eglės kankorėžių rūdis sukelia dviejų rūšių rūdgrybiai: Pucciniastrum areolatum (Fr.) G.H. Otth ir kriaušlapinė auksarūdė (Chrysomyxa pyrolae Rostr.). Pirmos grybo vystymosi stadijos pereina ant įvairių eglių rūšių jaunų kankorėžių, o tolesnės vystymosi stadijos – pagal grybo rūšį – ant erškėtinių šeimos augalų lapų arba ant kriaušlapių. Liga sunaikina visas sėklas, esančias kankorėžyje, bet pakenktų kankorėžių būna nedaug.

Spyglių rūdys. Nuo rūdligių kartais nukenčia eglių, pušų ir maumedžių spygliai. Kelių rūšių raudonrūdės (Coleosporium Lév. gentis) spermogoniai ir eciai būna ant pušų spyglių, o kitos stadijos uredžiai ir teliai ant katilėlių, šilagėlių, šalpusnių ir kitų žolinių augalų. Ant pušų spyglių spermogoniai išsidėstę eilėmis, panašūs į mažas, apvalias karputes. Eciai netaisyklingai atsiveria. Pirmų dvejų metų sėjinukus spyglių rūdys gali nudžiovinti, bet vyresniems medžiams ši liga žalos nepadaro.

Ant eglių spyglių būna dviejų rūšių rūdys – gailinės ir eglinės. Gailinė auksarūdė (Chrysomyxa ledi (Alb. & Schwein.) de Bary) ant eglių spyglių suformuoja spermogonius ir ecius – oranžinės cilindro formos iki 3 mm aukščio pūsleles, išsidėsčiusias abipus gyslos, o uredžiai ir teliai būna ant gailių lapų apatinės pusės.

Kitas eglių spyglių rūdžių sukėlėjas – eglinė auksarūdė (Chrysomyxa abietis (Wallr.) Unger). Šio sukėlėjo visos vystymosi stadijos vyksta ant eglių spyglių. Pirmiausia ant spyglių išauga rusvai raudoni iškilimai, kuriuose subręsta grybo sporos. Jos apkrečia jaunus spyglius ir liepos viduryje šie ima gelsti. Rudenį, lapkričio mėnesį, tose pageltusiose vietose atsiranda pailgų, truputį iškilių telių. Pavasarį, gegužės mėnesį, jie subręsta ir iš jų išbyrėjusios sporos užkrečia kitus spyglius. Taip visas vystymosi ciklas ir praeina tik ant eglių be tarpinio šeimininko. Abiejų rūšių eglių spyglių rūdys vis pasikartodamos per kelerius metus gali nuskurdinti miškuose augančias jaunas eglaites.

Maumedžių spyglių rūdys, kurias sukelia beržarūdė (Melampsoridium betulinum (Pers.) Kleb.), labiau pastebimos ant kito šeimininko – beržų lapų.

Ūgliasukis – jaunų pušaičių liga, kurios sukėlėjas – ūgliasukė svylarūdė (Melampsora populnea (Pers.) P. Karst.). Pirmi ligos požymiai – oranžinių apnašų krūvelės (eciai), pasirodo gegužės mėnesį ant jaunų pušaičių pirmamečių ūglių. Mėnesio pabaigoje sporos išbyra ir apkrečia drebulių ir tuopų lapus. Ecių vietoje ant ūglio lieka netaisyklinga dėmė. Toliau medeliui augant, toje vietoje kamienas išlinksta, kartais išsišakoja. Auginant medienai, tokios kreivos, šakotos pušys nenaudingos, bet parkuose ir kituose miestų želdynuose jos visai įdomiai atrodo ir vaizdo negadina.

Suaugusioms paprastosioms pušims gali pakenkti saklys, kurio sukėlėjas – pušinė veimutrūdė (Cronartium pini (Willd.) Jørst.). Pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje ant kamieno ar šakų išauga oranžinės žirnio dydžio iš po žievės išsiveržusios pūslelės (eciai), pilnos oranžinių sporų. Išbyrėjusios sporos apkrečia kelių rūšių žolinius augalus (bijūnus, kregždūnes ir kt.), bet didžiausią žalą liga padaro ne jiems, o pušims, nes, išbyrėjus sporoms, ecių vietoje ant negyvos pušies žievės susidaro tamsios, sakais aptekėjusios vėžiškos žaizdos. Medžio dalis virš tokių žaizdų nudžiūsta. Infekcijos vietoje grybiena plinta vis giliau į luobo tarpuląsčius, iš jų per šerdies spindulius – į medieną, suardo sakotakius, dėl to prasideda sakoplūdis. Per kelerius metus vis didesni žievės plotai apmiršta, žievė nutrupa, lieka atvira žaizda, kuri vis plečiasi ir gilėja. Toks medis po kelerių metų žūva.

Kaip apsaugoti spygliuočius nuo rūdligių

Apsaugos nuo rūdligių priemonės parenkamos atsižvelgiant į augalo rūšį. Norint sumažinti kriaušinės gleivėtrūdės daromą žalą, reikėtų pasirinkti ligai kuo atsparesnes augalų – tiek kriaušių, tiek ir kadagių – veisles. Bazidiosporos, kurios susidaro ant kadagių, yra labai smulkios ir lengvos, todėl jas vėjas išnešioja toli (iki keliolikos kilometrų), tad kriaušes jos gali apkrėsti net ir ten, kur arti neauga kadagiai.

Kadagius, ypač kazokinius, nuo balandžio vidurio reikėtų atidžiai stebėti, ir šakutes su atsiradusiais teliais stropiai išpjaustyti ir sudeginti. Taip pat reikėtų surinkti ir sudeginti nukritusius dėmėtus kriaušių lapus.

Fungicidų nuo kriaušių rūdžių, registruotų neprofesionaliam naudojimui, Lietuvoje nėra. Galima pabandyti purkšti fungicidu Score, skirtu rauplėms naikinti. Purkšti reikėtų bent kelis kartus: prieš kriaušėms žydint ir tik nužydėjus ir birželio pabaigoje – liepos pradžioje.

Kai rūdgrybiai pažeidžia medžių kamienus, nėra priemonių juos išgelbėti. Net ir pasodinus atokiau nuo tarpinių šeimininkų, tai negelbės, nes sporos lengvos, vėjas jas išnešioja toli.

Nuo spyglių rūdžių galima bandyti purkšti fungicidais tik visai jaunus medelius (sėjinukus), nes vyresniems medžiams jos nepavojingos.

Augalų apsaugos priemonių, leidžiamų naudoti Lietuvoje, sąrašai kasmet keičiasi, todėl informaciją reikėtų pasitikslinti Valstybinės augalininkystės tarnybos tinklalapyje.