Vienmečiai dobilai tinka ne tik ganymui, šienui ir siloso gamybai, bet turi ir daugiau privalumų, pavyzdžiui, fiksuoja azotą, kontroliuoja piktžoles ir ligas sėjomainose. Šiais augalais papildžius varpinius žolynus, galima pagerinti pašarų kokybę, suteikti daugiau azoto kartu augančioms varpinėms žolėms ar javams, praturtinti dirvožemį po jų auginamiems augalams.

Yra trys vienmečių dobilų rūšys, tinkamos auginti mūsų klimato sąlygomis: persiniai, egiptiniai ir šiurkštieji.

Persiniai dobilai (Trifolium resupinatum L.) yra kilę iš Vidurio ir Pietų Europos, Viduržemio jūros regionų ir pietvakarių Azijos, tačiau puikiai auga ir mūsų klimato sąlygomis, plačiai naudojami visoje Europoje. Šie augalai mėgsta šiltus, drėgnesnius orus, toleruoja drėgmę, jautrūs sausrai.

Augalai užauga apie 50–70 cm aukščio, tiesūs, bet gausiai šakoti ir turi polinkį išgulti, nes jų stiebai minkšti, tuščiaviduriai, todėl persinių dobilų pasėlis gali atrodyti žemesnis. Literatūroje rašoma, jog stiebo storis būna apie 3,5 mm skersmens, bet šiemet vasaros pabaigoje V. Genio ekologiniame ūkyje augusių persinių dobilų Gorby stiebo skersmuo apatinėje dalyje siekė beveik 5 mm.

Lapai, kaip ir visų pupinių, trilapiai, 25 mm ilgio. Žiedai švelniai rožiniai, labai kvapnūs. Bręstant dobilų galvutės tampa gražios rutulio formos. Sėklos apie 1 mm ilgio, įvairių spalvų (rudos, violetinės, geltonos). Paviršinė, šakota šaknų sistema purena dirvožemį, suriša azotą.

Persinių dobilų žiedai ne tik maloniai kvepia žemuogėmis ir pritraukia daug bičių, įvairių vabzdžių, bet vilioja ir elnius, mat išskiria feromonus, jaučiamus net už kelių kilometrų. Persinius dobilus mėgsta ganomi naminiai gyvūnai, pavyzdžiui, avys, arkliai, galvijai, taip pat triušiai, antys ir žąsys bei laukiniai paukščiai, žvėrys (šliužai, beje, taip pat).

Persinių dobilų žiedai yra puikiai virškinami, maistingi. Persiniai dobilai dažniausiai naudojami ganymui, tačiau taip pat iš jų galima gaminti puikų silosą ar šieną, tačiau stiebai ilgokai džiūsta. Tiek pašarai, tiek šienas yra geros kokybės, savo kokybinėmis savybėmis panašūs į egiptinius dobilus.

Subrendę stiebai yra minkšti, tuščiaviduriai, augalų ląstelių sienelės yra plonos, todėl jie virškinami geriau negu raudonieji dobilai ar liucernos. Užsienyje atlikti kokybės tyrimai parodė puikią pašarų sudėtį, jie yra skanesni už rapsus, liucernas, eraičinus ar daugiametes svidres. Baltymų kiekis panašus į kitų rūšių dobilų, ir kaip vienmečiai augalai jie užaugina geresnį derlių, palyginti su raudonųjų dobilų derliumi, kurį šios rūšies augalai užaugina pirmaisiais auginimo metais.

Ganyti galima pradėti, kai dobilai yra 15–20 cm aukščio. Ganymas skatina augalų šakojimąsi. Ganyklose reikėtų nenuganyti dobilų per žemai, kad neišnyktų. Nuganius persiniai dobilai turėtų likti 4–5 cm aukščio. Gaminant šieną, pjauti reikėtų 6–9 savaičių intervalu. Augalai greitai atžėlia po nupjovimo ar nuganymo.

Mūsų klimato sąlygomis persiniai dobilai tinka skirtingiems, ne itin derlingiems dirvožemiams, bet nemėgsta smėlingų vietų. Jiems tinka gerai drėkinamos dirvos, netgi pakelia neilgalaikį užliejimą. Auga daugelyje dirvožemių, net sunkiuose, silpnai rūgščiuose ar šarminiuose. Tinkamas dirvožemio pH 5,5–8,5.

Ankstyvaisiais augimo tarpsniais persiniai dobilai yra jautrūs piktžolėms, todėl reikėtų juos sėti į mažai piktžolėtas dirvas nuo pavasario iki vasaros pabaigos (nuo balandžio pabaigos iki rugpjūčio vidurio). Auginant pašarui, sėjami pavasarį, auginant žaliajai trąšai, dirvožemio pagerinimui – po pagrindinio augalo nuėmimo (dažniausiai po žieminių javų, rapsų), kaip tarpiniai augalai. Dygsta lėtai, bet sudygę auga sparčiai, suformuoja gausią ir sodrią lapiją, ilgai žydi.

Persiniai dobilai yra palyginti atsparūs grybinėms ligoms (dobilų lapų dėmėtligei, antraknozei). Šios rūšies dobilai labiau negu kiti vienmečiai dobilai atsparūs miltligei. Labai šlapiuose regionuose ir palankiais ligoms plisti metais gali pakenkti dobilų lapų rūdys ir dobilų vėžys. Persinius dobilus gali pulti sitonai, amarai.

Pašarų gamybai auginami gryni arba mišiniuose su kitomis pašarinėmis žolėmis. Dideli persinių dobilų kiekiai karvėms gali sukelti išputimą, bet, šeriant avis, to nepastebima. Siekiant išvengti išputimo, patartina persinius dobilus pašarui auginti su varpiniais augalais. Persiniai dobilai puikiai tinka mišiniams su gausiažiedėmis vienmetėmis svidrėmis ar avižomis.

Kaip visi ankštiniai augalai, persiniai dobilai yra azotą kaupiantys augalai, jie sukaupia daugiau azoto negu raudonieji dobilai pirmaisiais augimo metais. Ant augalų šaknų susikaupia nemažai azoto bakterijų gumbelių. Kanadiečių tyrimų duomenimis, varpines žoles ar javus auginant su persiniais dobilais, derlius beveik (99 proc.) prilygo tų pačių augalų derliui, auginant juos ir tręšiant 200 kg/ha N.

Kaip gerinantys dirvožemį augalai, persiniai dobilai naudojami sėjomainose, puikiai tinka auginti ir dirvai gerinti kaip žalioji trąša, tiek pavieniui, tiek mišiniuose su kitais azotą fiksuojančiais ir dirvos savybes gerinančiais augalais. Rekomenduojama sėjos norma Lietuvoje: auginant pašarui – 12–15 kg/ha, sėjant žaliajai trąšai – 15–20 kg/ha.

Egiptiniai dobilai (Trifolium alexandrinum L.) kilmės šalyje auginti nuo antikinių laikų (jų žiemos periodu). Šie dobilai yra kilę iš Viduržemio jūros regiono, paplitę pietinėje Europoje, bet gerai prisitaiko tiek prie šalto, tiek prie karšto klimato sąlygų. Nuo persinių dobilų egiptiniai dobilai skiriasi tuo, kad užaugina šiek tiek mažesnius žaliosios ir sausosios masės derlius, šiek tiek vėliau pradeda žydėti.

Egiptiniai dobilai gali būti auginami lengvam ganymui, pašarams ar žaliajai trąšai. Geriau juos sėti ne ganymui, o pašarų ruošimui. Tai puikios pašarinės vertės augalai, iš kurių gaunamas labai maistingas pašaras. Aukšta pašarų kokybė, geras virškinamumas, maistinė pašarų vertė prilyginama liucernų pašarų kokybei. Sausoje egiptinių dobilų masėje gali būti 18–25 proc. baltymų.

Šie dobilai lengvai prisitaiko prie įvairių dirvožemių, tačiau geriausiai auga neutraliuose, nemėgsta smėlynų, sudžiūvančių molynų. Galimas pH 5,5–8,0. Egiptinius dobilus reikėtų sėti į nepiktžolėtas dirvas. Jie sparčiai vystosi, labai greitai atželia, yra ypač atsparūs ligoms: miltligei, fuzariozei ir rūdims. Tiesa, sausros sumažina jų derlių.

Egiptiniai dobilai taip pat gali būti auginami pavieniui ar mišiniuose su kitomis pašarinėmis žolėmis. Tai puiki liucernų alternatyva sausose dirvose. Pašarui gali būti sėjami su garstyčiomis, gausiažiedėmis svidrėmis, avižomis, kartais ir su miežiais, kvietrugiais.

Dėl gerai išsivysčiusios šaknų sistemos šios rūšies dobilai gali būti auginami žaliajai trąšai, ypač gerai tinka auginti prieš kviečius. Literatūroje yra duomenų, kad egiptiniai dobilai, auginami žaliajai trąšai, gali sukaupti iki 127 kg/ha azoto. Kaip ir persiniai, egiptiniai dobilai tinka bičių ganykloms. Rekomenduojama sėjos norma Lietuvoje: auginant pašarui – 12–15 kg/ha, sėjant žaliajai trąšai – 15–20 kg/ha.

Šiurkštieji dobilai (Trifolium squarrosum L.) taip pat kilę iš Viduržemio jūros regiono. Tai vienmečiai pašariniai augalai, turintys dideles šaknis, užauginantys nemažai biomasės, tad gali būti naudojami įvairiai: ganykloms, pašarų ir šieno gamybai, žaliajam dirvos tręšimui, bičių ganykloms. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad jie labai maistingi ir ypač gerai gyvulių virškinami.

Lietuvoje šie augalai dažniau naudojami kaip žalioji trąša, rečiau – pašarams. Mūsų gamtinėmis sąlygomis duoda tik vieną žaliosios masės derlių, labiau tinkantį žaliajam pašarui, ne šienui. Ilgesnės vegetacijos šalyse gali duoti kelis derlius, gerai atauga po pirmojo nupjovimo.

Šiurkštieji dobilai – statūs, 20–50– 80 cm aukščio, su plaukeliais, stačiais stiebais, trilapiais lapais su ryškiomis gyslelėmis. Žiedai gelsvai balti, sėklos geltonos. Subrendę augalai šiurkštūs, sunokusios galvutės palyginti dygios. Štai kodėl jie vadinami šiurkščiaisiais.

Augimo sparta ir aukščiu bei lapų dydžiu šie dobilai lenkia purpurinius dobilus. Didelis šios rūšies dobilų privalumas – greitas augimas bei prisitaikymas prie įvairių auginimo sąlygų ir dirvožemio tipų. Puikiai auga molinguose ir smėlinguose dirvožemiuose, tačiau visiškai netinka auginti drėgnuose ir kalkinguose dirvožemiuose. Ruošiant dirvą sėjimui, ji neturi būti suariama labai giliai, tik išpurenama. Sėjama 1–2 cm gylyje.

Šios rūšies augalai vidutiniškai pakantūs sausrai. Pakantūs ir žemoms temperatūroms, keletą dienų ištveria ir iki –10 °C šalnas. Gali būti auginami pavieniui arba mišiniuose su kitomis pašarinėmis varpinėmis ir ankštinėmis žolėmis, žirniais, vikiais, avižomis pašarui. Patariama auginti ganyklose, kai žalioji masė nupjaunama prieš žydėjimą ar žydėjimo metu. Tada šiurkščiųjų dobilų žalia masė būna labai maistinga ir gerai virškinama.

Gali būti naudojami kaip žalioji trąša, bet tuo atveju turi būti nupjaunama nepasiekusi masinio žydėjimo tarpsnio. Rekomenduojama sėjos norma: sėjant pavieniui – 30–40 kg/ha, o mišiniuose – 15–25 kg/ha. Rekomenduojama sėjos norma žaliajai trąšai – 20–30 kg/ha.

***

Egiptinių dobilų augalai statūs ir šakoti, su daug ūglių, žiedai balti, sėklos geltonos. Šaknys pasiekia 60–70 cm gylį. Palankiomis sąlygomis augalai gali užaugti ir iki 1 m aukščio, bet dažniausiai užauga iki 0,5 m. Augalai gausiai lapuoti, optimaliomis drėkinimo sąlygomis galima gauti didelius derlius. Augimo savybėmis egiptiniai dobilai yra panašūs į raudonuosius dobilus. Nelygu veislė (ir augimo sąlygos), gali būti vienaderliai (vienos pjūties) ir dviderliai (dvi pjūtys, ilgesnio vegetacijos periodo šalyse). Pašarams egiptinius dobilus galima naudoti praėjus 70–130 d. nuo sėjos, o žaliajai trąšai – 50–60 dienų.