Pupinių augalų agrotechnika palankiais metais atrodė nesudėtinga, o štai šiemet retai kam pavyko suformuoti švarų ir našų jų pasėlį. Ne vienam kilo klausimas: kas atsitiko šiais metais, kad kai kuriuose laukuose, ypač derlinguose priemoliuose, vaizdą gadino piktžolės?

Vis galingesnė technika, ypač stambesnių ūkių laukuose, leidžia žemdirbiams laiku įdirbti žemę, apsėti, patręšti laukus ir panaudoti augalų apsaugos priemones, todėl ir smaragdu sužaliavusių laukų pavasarį vis daugiau. Tiesa, puikaus vaizdo didžiąją dalį kasmet sudaro miglinių javų pasėliai. Žieminiais rapsais, žieminiais ir vasariniais kviečiais, miežiais užsėjami didžiausi plotai.

Vienmečiai pupiniai augalai – žirniai ir pupos – yra vienas geriausių miglinių javų prieššsėlių, kadangi daugiamečių žolių plotai mažėja. Žirniai ir pupos – tai galimybė praturtinti dirvožemį biologinio azoto ir įvykdyti žalinimo reikalavimus. Vieni žemdirbiai prioritetą teikia žirniams, kiti – pupoms, nes jos turi stipresnį stiebą, nėra išgulimo pavojaus, o vėlesnis derliaus nuėmimo laikas netrukdo kviečių ir miežių javapjūtei.

Pupinių augalų plotai 2015–2017 m. augo, nors žemdirbiai šiuos augalus ne itin mėgsta. Plotų didėjimą lėmė išaugęs dėmesys aplinkosaugai ir ES reikalavimas pasėlių įvairinimui auginti azotą kaupiančius augalus (tai buvo ir galimybė žemdirbiams siekti papildomų tiesioginių išmokų).

Tačiau nuo 2018 m., įvedus reikalavimą žalinimui skirtų azotą kaupiančių vienmečių pupinių augalų pasėliuose nenaudoti augalų apsaugos priemonių (AAP), pagrindinių pupinių augalų – žirnių ir pupų – plotai sumažėjo, o 2019 m. kritimas buvo jau ryškus: žirnių sumažėjo 53,9 proc., pupų – 22,4 proc., palyginti su buvusiais 2017 metais.

Kodėl vegetacijos pabaigoje vaizdas nedžiugina?

Dažnai neblogai pavasarį sudygusiuose pupinių augalų – žirnių ir pupų – pasėliuose vegetacijos pabaigoje vaizdas keičiasi ir pasėliai atrodo labai nevienodai: vieni linksta nuo gausaus derliaus, kiti skursta užgožti suvešėjusių piktžolių.

Kodėl piktžolės taip išvešėjo šią vasarą kai kuriuose laukuose, ypač derlinguose priemoliuose? Viena iš priežasčių gali būti pakitęs klimatas, kurio ekstremumus numatyti. Visi pastebime, kad klimatas ne tik šiltėja, bet ir darosi ekstremalesnis, į pavasario pusę pasislenka šiltasis ir sausasis periodas, keičiasi sezonų trukmė. Šilčiausiu mėnesiu tapo birželis, o įprastai būdavo liepa ir rugpjūtis.

Sausringą šių metų pavasarį susidarė sunkesnės sąlygos pupiniams augalams – žirniams, pupoms – sudygti, nes stambių sėklų išbrinkimui reikia daugiau drėgmės negu miglinių augalų sėkloms. Todėl daugeliu atveju, ypač molingesnėse dirvose, tik ankstyvos sėjos pupinių augalų pasėliai susiformavo optimalaus tankumo.

Ankstyvos sėjos pasėliai išvengė neigiamo sausros poveikio augalams jautriausiu periodu. Daugeliui augalų nebaisus 3–4 laipsnių šaltukas. Anksti balandžio pradžioje sėti vasariniai augalai dygdami išnaudojo pavasarį dirvožemyje susikaupusią drėgmę, gerai sudygo ir sušilus orams šoko augti.

Kiek suvėlinus sėją ir pasėjus į pradžiūvusią dirvą, pupinių augalų sėklos, prasidėjus pavasarinei sausrai, dygo ilgai, nevienodai, todėl pasėliai susiformavo retoki. Pupinių augalų sėkla brangesnė negu miglinių, tad vargu ar investicijos iš daugelio tokių pasėlių atsipirks.

Vėlesnės sėjos pupų pasėliai užaugo retesni. Daugelis tyrimų rodo, kad pasėlio tankumas piktžolėms stelbti turi bene svarbiausią reikšmę. Dėl ankstyvos pavasarinės sausros susiformavę retesni pasėliai yra tik viena iš priežasčių, kodėl šiemet pupinių augalų pasėliuose taip suvešėjo piktžolės. Kita priežastis – per mažas dėmesys pupinių augalų priešsėlių kokybei. Pupinių pasėliams, ypač jei jie bus deklaruojami kaip žalinimui skirti plotai, kuriuose neturi būti naudojami augalų apsaugos produktai (žinoma, ir herbicidai), reikėtų priešsėliui rinktis geriau sukultūrintas nepiktžolėtas dirvas.

Vasarinių ir žieminių augalų kaitos nauda

Piktžolėtumui mažinti svarbi augalų rūšių kaita, bet reikia atkreipti dėmesį į vasarinių ir žieminių augalų kaitaliojimo naudą, kadangi vasariniuose ir žieminiuose augalų pasėliuose plinta skirtingų rūšių piktžolės. Vasariniuose javuose išplinta jiems būdingos piktžolės: baltosios balandos, dirviniai garstukai, kai kur – tuščiosios avižos, derlingose sunkesnėse dirvose – dirvinės usnys ir pienės. Žieminiuose pasėliuose plinta bekvapės ramunės, esant šiltesnėms žiemoms – kibieji lipikai, rugiagėlės.

Tinkama augalų kaita, ypač žieminių augalų su vasariniais, yra prevencinė priemonė piktžolių kiekiui mažinti ne tik ekologiniuose pasėliuose. Ilgametis herbicidų naudojimas ir šiltėjantis klimatas pasėliuose pakeitė vyraujančių piktžolių rūšinę sudėtį, atsirado atsparios herbicidams rūšys ir populiacijos.

Puiki terpė augti azotofilinėms piktžolėms

Dideliu piktžolėtumu šiais metais išsiskyrė pupinių augalų pasėliai galbūt todėl, kad žemdirbiai žalinimui numatė skirti pupinių augalų plotus ir auginti be cheminių augalų apsaugos produktų, nors tam dar buvo nepakankamai pasirengę.

Piktžolėmis, ypač daugiametėmis, užkrėstuose laukuose jautresnių pupinių augalų dygimą, augimą ir vystymąsi stabdo ne tik biologinė, bet tam tikra dalimi ir fiziologinė piktžolių konkurencija dėl šaknų išskiriamų toksinų alelopatinio poveikio.

Literatūroje nurodoma, kad šakniaatžalinės piktžolės (dirvinės usnys ir pienės) sunaudoja daug – beveik 3 kartus daugiau negu javai – azoto ir kitų mitybos elementų. Pupinių augalų, fiksuojančių azotą iš atmosferos ir beveik neimančių jo iš dirvos, dirvožemyje piktžolėms azoto lieka daugiau, negu miglinių javų pasėliuose, todėl šiuose pasėliuose susidaro puiki mitybinė terpė azotofilinėms piktžolėms: dirvinėms usnims, pienėms, balandoms ir kitoms.

Koją kiša nepakankamai atidus herbicidų pasirinkimas

Pupinių augalų agrotechnika sudėtingesnė dar ir dėl to, kad net įprastinės gamybos pupinių augalų pasėliuose menkesnis herbicidų pasirinkimas, negu migliniuose javuose. Neatsitiktinai šiemet derlingose dirvose buvo nejauku matyti piktžolėtus ne tik ekologinius, bet ir įprastinės gamybos pupinių pasėlius, nors kai kuriuose ir buvo naudoti herbicidai. Galbūt nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad dauguma pupiniuose pasėliuose iki jų sudygimo naudojamų herbicidų efektyviai naikina tik vienmetes piktžoles, o daugiamečių, ypač šakniaatžalinių, neveikia.

Dar reikėtų atkreipti dėmesį, kad kai kurių dirvinių herbicidų charakteristikoje nurodyta, jog, norint juos naudoti pupų pasėliuose tuoj po sėjos, sėklas reikia įterpti giliau, nes jei pasėlio paviršiuje nors kiek matyti sėklos, ant jų patekęs herbicidas stabdo dygimą ir papildomai išretina pasėlį.

Tuščios vietos gamtoje nebūna

Taisyklė, kad tuščios vietos gamtoje nebūna, pasitvirtino ir šiemet: retuose pasėliuose išplito įkyriausiomis vadinamos daugiametės piktžolės – dirvinės usnys ir pienės. Jos neatsirado iš niekur. Kažkada pasėlyje buvusių usnių ir pienių šaknų ir jų atžalų liekanos ir sėklų bankas snaudė dirvožemyje ir retesniame pasėlyje susidarius palankioms sąlygoms sudygo, o pasiekusios aukštesį ardą negu kultūriniai augalai suvešėjo.

Pupų vegetacija ilga, todėl čia vešėjusios dirvinės usnys ir pienės ne tik pražydo, bet ir paskleidė pūkus, kurie plaikstėsi net aplinkiniuose laukuose. Dėl sausros pupinių pasėliai šiais metais buvo neaukšti, todėl juos dar vegetacijos viduryje praaugo piktžolės, ypač daugiametės dirvinės usnys ir pienės, kurių šaknyse, pasiekiančiose 4–5 m gylį, sukaupiama 2–3 kartus daugiau maisto medžiagų negu javų.

Be to, piktžolėtame pasėlyje dėl alelopatinio poveikio – toksinų išskyrimo – kultūrinių augalų vystymasis lėtėja ir susidaro sąlygos joms užimti aukščiausią pasėlio ardą, didinant asimiliantų kaupimą.

Dirvinių usnių (Cirsium arvense L.) Scop)) stiebas aukštas, iki 130 cm aukščio, šakotas, todėl pasėlyje užima daugelio augalų vietą. Vienas augalas gali subrandinti daugiau negu 30 tūkst. sėklų, kurios būna daigios 5–6 metus. Tačiau daugiausia dirvinės usnys plinta vegetatyviai, nes pagrindinės šaknies viršutinėje dalyje formuojasi pumpurai, iš kurių išauga naujos horizontalios ir vertikalios atžalos. Net mažos šaknų dalys, peržiemojusios dirvoje, pavasarį, susidarius palankioms sąlygoms (ypač retesniame pasėlyje užimdamos tuščias nišas), ima vešėti, nes vos sudygusių piktžolių šaknys leidžia horizontalias atžalas.

Svarbu žinoti, kad dirvinių usnių šaknyse atskirais laikotarpiais susikaupia nevienodas maisto medžiagų potencialas – didžiausias jis būna baigiantis vasarai po sėklų subrendimo ir antžeminės masės nunykimo. Tai tinkamiausias laikas silpninti šaknyse sukauptą potencialą agrotechninėmis priemonėmis – įvairiais būdais skirtingu gyliu įdirbti dirvą ir išprovokuoti jų atžėlimą.

Galbūt joms plisti būtų nesusidariusios sąlygos, jei žemdirbiai, naudojantys neariamąją žemdirbystę, esant būtinybei (pradėjus plisti daugiametėms piktžolėms, ypač augindami pupinius augalus žalinimui ir nenaudodami augalų apsaugos priemonių), rinktųsi kompromisą – naudotų ariamosios ir neariamosios žemės dirbimo technologijų derinius.

Ne pirmus metus derlingose sunkesnių priemolių dirvose augančių pupinių augalų pasėliuose mėlynavo salelės dirvinių usnių, bet didelių problemų jos nekėlė. Galima teigti, kad toks piktžolėtumas viršijo fitocenologinę ribą, kai piktžolės akivaizdžios žalos nedaro, ir artėjo prie kritinės, kai jau mažina derlingumą, tačiau dar žala mažesnė negu naikinimo savikaina.

Tačiau šiais metais kai kuriuose pupinių pasėliuose dirvinių usnių ir pienių sąžalynai liejosi į ištisą masyvą. Piktžolės, užėmusios aukščiausią ardą, didino asimiliantų kaupimą, stipriai išsišakojo naudodamos maisto medžiagas, užgoždamos stabdė pupų brendimą ir vėlino derliaus nuėmimą.

Kaip išsaugoti priešsėlio vertę

Piktžolėtas pupinių pasėlis – ne tik šių metų derliaus nuostoliai, bet ir ženklas, kad prarandame gero priešsėlio vertę keleriems metams, nes po jų augsiančiuose javuose teks skirti daugiau dėmesio piktžolių kontrolei. Jei augindami miglinius javus ir sukontroliuosime herbicidais piktžolių plitimą, tai jų vertikalių ir horizontalių šaknų liekanų raizgynas išliks daugelį metų ir, susidarius palankioms sąlygoms, į dirvos paviršių išlįs skrotelės.

Dilema – arti ar nearti?

Žinant, kad kitiems metams dirvoje lieka didelis piktžolių sėklų rezervas, reikia dar rudenį agrotechninėmis priemonėmis stengtis išprovokuoti jų dygimą ir šaknų atžėlimą. Sekliai supurenus dirvos paviršių, supurenti dar kartą giliau, po to giliai suarti, nes neariamoji žemdirbystė gali būti per menka priemonė šioms šakniaatžalinėms piktžolėms naikinti.

Dilemos – arti ar nearti – sprendimą daugeliu atveju lemia laiko sąnaudų, energiniai ir ekonominiai svertai, tačiau tai galioja sukultūrintose dirvose. Pastebėjus daugiamečių piktžolių gausėjimą, reikėtų prisiminti plūgą.

Daugelis tyrimų, atliktų įvairiuose dirvožemiuose, parodė, kad ypač pupų, kurių liemeninės šaknys turi giliai įsiskverbti į dirvožemį, derlius buvo gerokai didesnis ten, kur jos augintos giliai įdirbtoje dirvoje ariamojoje žemės dirbimo sistemoje.

***

Vienodų metų žemdirbiui nebūna. Laimi tas, kuris kasmet prevenciškai ruošiasi blogiausiam vegetacijos periodui. Žemdirbiui tenka prisitaikyti prie sezonų kaitos: šių metų pavasaris buvo ankstyvas, dar kovo pabaigoje oro temperatūra pasiekė 20 ^oC, o balandį atvėsę orai išgąsdino dalį sėti pasiruošusių žemdirbių. Labiausiai patyrę sėjos nestabdė ir, ko gero, laimėjo.

***

Ką gali padaryti kiekvienas žemdirbys

• Piktžolių plitimą pupinių pasėliuose stabdyti taikant įvairiapusę augalų kaitą, kaitaliojant tiek augalų rūšis, tiek ir vasarinius pasėlius su žieminiais, nes juose plinta skirtingų rūšių piktžolės.
• Pupinius augalus auginant pagal žalinimo reikalavimus, keičiantis klimato sąlygoms ir dažniau kartojantis sausringiems periodams, sėti kuo anksčiau. Taip išnaudojama sukaupta pavasarinė drėgmė, suformuojamas tankesnis pasėlis, turintis stipresnę stelbiamąją gebą piktžolėms. Taip pat verta sėti didesniąją rekomenduojamą sėklos normą.
• Pupiniams augalams, auginamiems pagal žalinimo reikalavimus, parinkti daugiametėmis piktžolėmis neužkrėstas dirvas, nes akėjimu galima sunaikinti tik vienmetes piktžoles.
• Jei priešsėlyje buvo daugiamečių piktžolių, po jo nuėmimo taikyti intensyvesnį žemės dirbimą – dukartinį skutimą ir verstuvinį arimą.