Vilniaus r. Parudaminio kaime gyvenantis Ričardas Janušonis ūkininkauti pradėjo kaip tikrų tikriausias sofos ūkininkas. Tik toks terminas, pasak Ričardo, neteisingas – per darbymečius jis savaitėmis nematydavo ne tik sofos, bet ir apskritai namų, mat miegodavo šalia traktoriaus, palapinėje.

Ričardo prižiūrimi žemės plotai dabar siekia apie tūkstantį hektarų. Nuosavos žemės jis turi 100 ha, kiti – nuomojami. Beveik 800 ha užima pievos, apie 250 ha skirta javams, rapsams ir žaliajam pūdymui.

„Čia, Vilniaus krašte, žemės yra sočiai, tikriausiai kaip niekur kitur. Nėra net ką lyginti su mano tėviške Pasvalyje – ten kiekvienas griovelis suartas“, – sako Ričardas, žemę nuomojantis iš maždaug 400 savininkų. Bendravimas su jais, atsiskaitymas, įvairių iškilusių problemų aptarimas – didžiulis darbas, kurį Ričardas dirba kone kasdien. „Nuomotojų gretos nuolat kinta, kasmet žmonės kokius 5 laukus atsiima, bet aš surenku 10 naujų. Tai nuolatinis procesas“, – paaiškina ūkininkas.

Jis apskaičiavo, kad 50 km iki lauko dar verta važiuoti, bet tai jau kraštutinė riba. „Žemės prie savęs juk nepritrauksi, tenka iki jos važiuoti. Tam reikia būti pasirengusiam: padargai turi būti judrūs, traktoriai greiti, kombainas ne per didelis“, – aiškina ūkininkas. Tolimiausi nuomojami plotai siekia Utenos ir Varėnos rajonus. Nuosava žemė koncentruojama kuo arčiau namų, stengiantis suformuoti kuo didesnius laukų masyvus. 10–15 ha laukas Ričardo matavimais jau yra pakankamai didelis.

Rauti kelmus – sunkus darbas

Šią vasarą Ričardas naujai išsinuomojo 25 ha žemės ir dabar tą plotą valo. Tai palyginti derlinga žemė, per 40 našumo balų. „Medžiai jau anksčiau iškirsti ir liko man pats sunkumas – kelmai. Visokių yra technologijų, kaip juos išlupti, bet nė vienos lengvos ir tikrai geros. Tai labai sunkus darbas“, – patikina Ričardas. Kelmus jis šalina dviem pagrindiniais būdais – išrauna arba nugraužia.

Nugraužimu Ričardas vadina kelmų smulkinimą specialiu agregatu – velenu su peiliais. Tas agregatas nugraužia kelmus iki pat žemės paviršiaus ir dar šiek tiek žemėje esančią dalį – žemėje lieka tik šaknys. Traktorius tokiam darbui atlikti turi būti galingas ir turėti bepakopę padalyto galios srauto transmisiją – Ričardas dirba su 280 AG Fendt Vario. Privažiavęs kelmą, traktorius stabteli ir juda labai lėtai, kol velenas doroja kelmą – greitis turi svyruoti vos nuo 0 iki 1,5 km/val. Žemėje likusios šaknys per 3–4 metus supūva, ir tada jau galima arti.

Antras kelmų šalinimo būdas – raute išrauti galingomis prie traktoriaus agreguotomis replėmis. Pušų kelmų su šaknimis priverčiamos didžiulės krūvos, o žemėje lieka gilūs grioviai ir duobės, kurias būtina užlyginti. Taip pat dar tenka sukti galvą, kur padėti išrautus kelmus.

Žodžiu, tiems kolegoms, kurie pašaipiai žiūri į neva lengvai gaunamas išmokas už geros agrarinės būklės palaikymą apleistuose plotuose, Ričardas turi ką papasakoti. Tarp naujai išsinuomojamų plotų pasitaiko ir tokių, kurie 20 metų stovėjo nedirbami. Per tiek laiko laukai apauga storokais medžiais – kuo geresnė žemė, tuo galingesni medžiai ir krūmai. Žinoma, sutarus dėl nuomos, medžiai dažniausiai jau būna iškirsti. „Viršūnėlės būna nuimtos, man lieka tik šaknelės“, – pajuokauja Ričardas.

Dideli plotai ir mažas uždarbis

Kurį laiką prižiūrėjęs tik pievas, prieš kelerius metus Ričardas ryžosi plėtoti ir augalininkystę. Tam jis rinkosi derlingiausius plotus ir ėmėsi auginti kviečius, miežius, grikius, rapsus, nors, kaip prisipažįsta, augalininkystės technologijų žinių trūko.

„Mano tėtis visą gyvenimą dirbo ūkyje brigadininku, o aš iš paskos laksčiau, kuoliukus nešiojau runkelių normoms žymėti. Mama prižiūrėjo karves, padėdavau jas girdyti. Gerai prisimenu, kaip pasikinkydavau arklį ir veždavau vandenį“, – apie savo pirmąją pažintį su kaimiškais darbais pasakoja Ričardas.

Po vidurinės mokyklos jis studijavo Kaune radioelektroniką, paskui 14 metų dirbo vaizdo įrašų inžinieriumi Lietuvos televizijoje. Sulaukęs draugo kvietimo padirbėti statybinių medžiagų parduotuvėje Vilniuje, susigundė ir 15 metų buvo rinkodaros specialistas. Nuo 2010 m. perėjo į žemės ūkį, pradėjo ūkininkauti su draugu Ąžuolu Jankausku, kuris dabar plėtoja ūkį Širvintų rajone. Vyrai iki šiol gerai sutaria, patalkina vienas kitam.

Dar dirbdamas statybinių medžiagų parduotuvėje, Ričardas laisvu laiku pradėjo domėtis galimybe dirbti žemę. Medininkuose išsinuomojo gamybinę bazę ir 200 ha žemės. Įsigijo traktoriuką, tvarkė laukus, pjovė žolę. „Mano specializacija buvo tokia – dideli plotai ir mažas uždarbis. Palaikydamas gerą agrarinę būklę, iš hektaro uždirbdavau apie 100 litų, todėl reikėjo plotus didinti“, – paaiškina Ričardas. Nuomojamos žemės plotai vienu metu buvo išaugę net iki 1 500 ha. Beje, pradėdamas veiklą, Ričardas oficialiai kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją su klausimu, ar galima taip daryti, ir išgirdęs teigiamą atsakymą, ėmėsi darbo.

„Sutvarkydavau, nupjaudavau žolę. Kiti pasakytų – sofos ūkininkas, nors dažnai apie sofą galėdavau tik pasvajoti, nes teko juodai dirbti“, – prisimena Ričardas. Laukai nedidukai, toli vienas nuo kito, tad Ričardas pasiimdavo į traktorių palapinę ir kartais savaitėmis negrįždavo namo – visą dieną šienauja, o vakarop išskleidžia palapinę ir miega šalia traktoriaus. „Superekonominis ir ekologiškas režimas“, – pajuokauja vyras.

Jis patikina, kad visada tiksliai laikosi galiojančių pievų tvarkymo taisyklių, nors kartais ir ne visai logiškos jos atrodo. „Pavyzdžiui, baigti smulkinti žolę reikia iki rugpjūčio 1 dienos. Visa gamta žydi, gyvūnai, paukščiai, vabalai knibžda, o tenka šienauti... Juk galima būtų pradėti žolę smulkinti rudeniop, kai pievos ištuštėja. Reikalavimai nuolat kinta: buvo laikas, kai reikalauta du kartus per sezoną plotus nušienauti. Buvo ir toks periodas, kai, nelaikant gyvulių, teko tenkintis 30 proc. mažesnėmis išmokomis – viską išgyvenome“, – prisimena Ričardas.

Dabar vyras jau turi sukaupęs nemažai patirties augalininkystėje, bet dideliais pelnais nesidžiaugia.

Kukliose žemėse – neblogi derliai

„Kuo daugiau ari, tuo daugiau nuostolių – tokia mano nuostata ir nelabai kas man prieštarauja. Štai, pasėjome 100 ha miežių. Pradėjome kulti, žiūriu, tik 2 t/ha byra. Taigi, pajamos bus apie 300 eurų iš hektaro. Skaičiuoju, kad minimaliai bent jau 400 eurų pajamų turi būti iš hektaro, kad atsipirktų investicijos į kurą, žemės dirbimą, techniką ir kt.“, – sako Ričardas ir priduria, kad nuo tikrųjų nuostolių žemdirbius neretai gelbsti tik tiesioginės išmokos.

Ūkyje darbuotis padeda trys jauni vyrai – Ričardas džiaugiasi, kad jie darbštūs, imlūs naujovėms, tvarkingi. Ūkio buhalteriją tvarko LŽŪKT Vilniaus biuro specialistės.

Šiemet iki Žolinės visi javapjūtės darbai būtų buvę baigti, liko nenukulta tik dalis miežių. Dėl sausros jie ne vienu metu sudygo ir labai netolygiai noko. Ričardas tikėjosi išauginti salyklinius miežius, bet, atrodo, nepavyko. Salyklinių grūdų baltymų kiekis turi neviršyti 12 proc., o jo miežiai išaugo baltymingi – 16–17 proc. „Nežinau, iš kur tų baltymų padaugėjo? Atrodo, tręšiau tiek, kiek reikėjo pagal rekomendacijas. Matyt sausra ir itin saulėtos dienos turėjo neigiamos įtakos“, – svarsto ūkininkas.

Viename lauke šiemet jis prikūlė 5 t/ ha kviečių – tai jau neblogai. Gerai jam sekasi auginti ir rapsus, nors šiose apylinkėse retai kas juos augina. Išbandė rapsų veisles KWS Butterfly ir Anderson. Ypač jį nustebino Anderson – augalai užaugo itin vešlūs ir derlius buvo geras, iš 6 ha prikūlė 18 tonų.

Seniau augino ir grikius, bet suprato, kad jiems laikyti būtinai reikia sandėlio, mat iš karto nukultus tą pačią dieną vargu ar parduosi. „Neturiu nei džiovyklos, nei sandėlio. Buvau jau visai priartėjęs prie projekto rengimo, bet kai viską suskaičiavau, atsitraukiau – dar ne laikas. Geriau investavau į galingą kombainą“, – aiškina Ričardas. Grūdams džiovinti ūkininkas išradingai pritaikė dvi uždaras priekabas. Prie jų sumontavo elektrinius ventiliatorius, kurie pučia šiltą orą į priekabos dugne patiestą akytą vamzdį. Vienoje priekaboje galima džiovinti maždaug 18 t grūdų.

Žemę dabar Ričardas dirba be arimo: nukūlęs lauką lėkščiuoja 2–3 kartus ir tada sėja. Problema – kaip su žolėmis kariauti. „Tūkstančius metų žmonės arė ir viskas buvo gerai. Bet dabar visi rekomenduoja taikyti neariamąją žemdirbystę“, – abejonių dėl pasirinkto žemės dirbimo būdo vis dar kyla žemdirbiui. Žalinimo užskaitai jis laiko žaliąjį pūdymą, kur sėja rapsus ar lubinus.

Pagrindiniai darbiniai arkliai ūkyje yra traktoriai Fendt, John Deere ir Case. Kombainą New Holland pirko nenaują, penkerių metų senumo, bet jis galingas ir našus – per dieną gali nukulti 20 ha. Pavasarį Ričardas įsigijo ukrainietišką aerodinaminę valomąją, kuri gali išskirstyti grūdus net į septynias frakcijas. Po sėjos laukus voluoja su ukrainietiškais volais. Tiesa, pastebėjo, kad ne visada volavimas duoda lauktą efektą; rapsus netgi šiek tiek pavojinga voluoti, nes jie sėjami labai mažame gylyje ir kartais atrodo, kad po volavimo sunkiau dygsta ir laukas būna retokas. „Žinoma, negaliu tvirtinti, kad tai atsitinka būtent dėl volavimo, tik spėlioju“, – sako Ričardas.

Gilinasi į dirvožemio gerinimo technologijas

Dabar Ričardas gilinasi į visus dirvožemio gerinimo klausimus. Pradėjo naudoti preparatą Humafol, kuris gaminamas Zarasuose, iš vietinio ežero dumblo. „Vadinu jį tepalu, nes juodas ir tirštas. Purškia šį produktą ant nukultų ir susmulkintų šiaudų kartu su karbamidu ir tada įlėkščiuoja. Azotas duoda bakterijoms maisto ir jos greičiau ardo šiaudus. Efektas toks pat, jei duotum 20 tonų mėšlo hektarui“, – aiškina ūkininkas. Humafol reikia nuo 6 iki 10 l/ha, vandens norma 300–400 l/ha.

Ričardas lanko seminarus, lauko dienas, stengiasi sužinoti visas naujienas. „Važinėju po seminarus, bet žinios ten dažnai paviršutiniškos. Man labai reikia pačių agronomijos pagrindų, nes apie augalus žinau tik tiek, kiek mokiausi mokykloje biologijos. Buvau nuvažiavęs semtis patirties į Griškabūdžio žemės ūkio bendrovę, ten daug kalbėjomės su agronomu. Kol kas jų materijos man dar per aukštos, bet, manau, reikia į pažangius ūkius lygiuotis ir tokio lygio siekti, nes kitaip žemės ūkyje pelno niekaip neišlauši“, – sako Ričardas.

Jis vis pasvarsto, kad būtų šaunu sukurti kooperatyvą. „Žemės ūkis yra labai plati sritis, sujungianti chemiją, biologiją, techniką, vadybą, buhalteriją. „Reikėtų specializacijos, nes kitaip paskęsti darbuose it liūne. Neturėtų būti ūkininkas viską apimantis veikėjas. Buvau Punske, ten kitaip: vienas augina karves, kitas šienauja, trečias turi presą-vyniotuvą, gamina šienainį ir šieną“, – apie tokį veiklų pasiskirstymą vis pasvajoja Ričardas.

Jei pavyktų suburti panašiai mąstančių ūkininkų kooperatyvą, galima būtų pasidalyti veiklomis ir tada būtų ramiau. „Galėčiau būti atsakingas už laukų nuomą. Kad ir sunkus tai darbas, bet jau turiu įgūdžių – svarbiausia mokėti bendrauti“, – šypsosi Ričardas.

O į klausimą apie ateities planus jis atsako, kad labai nori pasistatyti sandėlius, optimizuoti darbus, sustyguoti sėjomainą, nes kol kas daug kas vyksta stichiškai, mat trūksta patirties, kaip viską padaryti paprastai ir ekonomiškai.