Kenkėjai yra žalingesni jauniems raudonųjų burokėlių augalams, iki jiems suformuojant 6 tikruosius lapus. Iš kenkėjų daugiausia problemų gali kelti nematodai, runkelinės musės, amarai, spragės.

Runkelinių musių (Pegomya betae) lervos pažeisto lapo parenchimoje išgraužia stambių dėmių pavidalo persišviečiančius judėjimo takelius ir landas (minas). Dėmių vietoje lapai džiūsta, ištrupa. Labiau sužaloti augalai, ypač jauni, gali žūti.

Pavasarį iš lėliukių išsiritusios musės perskrenda į burokėlių laukus tuoj po jų sudygimo ir apatinėje lapelių pusėje deda baltus, pailgus, apie 1 mm ilgio kiaušinėlius. Juos deda ne krūvelėmis, o pakrikai po 2–4 visame lapų plote, viena patelė padeda apie 40–100 kiaušinėlių. Išsiritusios lervos įsigraužia į lapo minkštimą. Lervos 9 mm ilgio, begalvės, bekojės, baltos ar geltonos. Kenkia apie 2–3 savaites. Suaugusios lervos išlenda iš lapo ir, nusileidusios į žemę, virsta lėliukėmis.

Per metus Lietuvoje išsivysto dvi generacijos: pirma skraido pavasarį vyšnioms žydint ir yra kenksmingesnė, antra – liepos mėnesį. Šiltą vasarą galimos trys runkelinių musių generacijos. Žalingiausia yra pirmoji generacija, kuri apninka jaunus burokėlių daigus.

Kiaušinėliams dėti palankūs šilti, sausi, nevėjuoti orai. Musės gausiau išplinta atsėliuojamuose laukuose. Runkelinėms musėms peržiemoti palanku, kai lieka rudenį nesuartos burokienos ir musių lėliukės ramiai žiemoja viršutiniame dirvos sluoksnyje. Jei ariant lėliukės patenka į 20–25 cm gylį, dauguma jų žūva.

Prevencinės ir apsaugos priemonės – sėjomaina, rudeninis dirvų arimas, piktžolių (ypač balandinių) naikinimas.

Ekonomiškai musės yra žalingos tik jauniems augalams. Pasiekus žalingumo ribą, naudoti chemines apsaugos priemones. Jeigu sėkloms beicuoti buvo naudoti sisteminiai insekticidiniai beicai, tokiuose pasėliuose musės žalos gali padaryti tik išskirtiniais ypatingos jų gausos metais.

Pupinių (Aphis fabae) ir persikinių amarų (Myzus persicae) iščiulpti lapai susiraukšlėja, pažeisti augalai skursta. Amarų užpulti augalai išaugina iki 45 proc. mažesnį šakniavaisių derlių. Žalingi amarai ir tuo, kad platina virusines ligas.

Pupinio amaro suaugėliai (tiek sparnuoti, tiek besparniai) yra apie 2,4 mm ilgio, juosvi, tamsiai rudo ar žalsvo atspalvio. Lervos žalios. Nimfų šonai išmarginti baltomis vaškinėmis dėmelėmis.

Tai plačiai paplitęs kenkėjas. Gyvena didelėmis kolonijomis apatinėje lapų pusėje. Minta čiulpdami augalų sultis. Labiau mėgsta įsikurti ant jaunesnių lapų. Amarai mėgsta vešliai augančius augalus. Pažeistų lapų kraštai užlinksta žemyn ir saugo amarus nuo nepalankių sąlygų, todėl burokėlių pasėliuose amarai nėra labai jautrūs temperatūros svyravimams ir vidutinio smarkumo lietui.

Pupiniai amarai yra dvinamiai. Žiemoja juodi, blizgūs, plika akimi sunkiai įžiūrimi kiaušiniai ant ožekšnių, putinų, jazminų. Pavasarį, kai vidutinė temperatūra pasiekia 7–9 °C, iš peržiemojusių kiaušinių pradeda ristis amarai. Iki vasaros pradžios jie minta šių augalų lapų sultimis, čia išsivysto 2–3 besparnių amarų generacijos. Vėliau kolonijose atsiranda sparnuotų patelių, kurios perskrenda ant žolinių augalų, kur veisiasi iki pat rudens. Pavasarį ir vasarą šis kenkėjas veisiasi partenogenetiškai, tik rudeninė generacija yra dvilytė.

Persikiniai amarai yra sparnuoti ir besparniai. Sparnuotieji turi skaidrius sparnus ir būtent šios formos amarai gali pernešti virusines ligas į runkelių pasėlius. Besparniai yra žali, 2 mm ilgio. Pažeidimai panašūs, kaip ir Aphis fabae.

Kai yra pakankamai šilumos ir drėgmės, amarai sugeba labai sparčiai daugintis, savo kūnais ištisai uždengdami lapų paviršių. Per vasarą gali užaugti daugiau kaip 10 amarų generacijų. Persikiniai amarai labiau išplinta sausais, šiltais metais.

Runkelinių spragių (Chaetocnema concinna) vabalai išgraužia burokėlių lapus. Smarkiai išplitusios spragės gali sunaikinti visą pasėlį. Tai maži, iki 2–3 mm ilgio, juodi, blizgantys, šokinėjantys vabaliukai. Pradžioje spragės užpuola lauko pakraščius, vėliau išplinta visame lauke.

Spragės žalingos sausu ir šiltu oru. Labai daug žalos padaro sausą pavasarį, ypač jei ilgiau užsitęsia burokėlių dygimas. Jos kenkia nuo dygimo pradžios iki 4–5 lapelių tarpsnio.

Jeigu sėklų beicavimui buvo naudoti insekticidiniai beicai, tokiuose pasėliuose spragės gali padaryti žalos tik išskirtiniais ypatingos jų gausos metais. Reikia nuolat apžiūrėti dygstančius ir jaunus augalus. Esant pavojui, kad spragės bus žalingos pasėliui, reikia purkšti insekticidais. Paprastai užtenka vieno purškimo.

Maitvabaliai – blizgūs (Aclypea undata) ir matiniai (Aclypea opata) – apgraužia lapų pakraščius, išgraužia skylutes lapo viduryje arba sugraužia lapus, palikdami tik pagrindines lapų gyslas. Smarkiai sužaloti daigai gali visai sunykti.

Suaugęs blizgantis maitvabalis yra iki 12 mm ilgio, iki 6 mm pločio, plokščias, pilkai rudas. Matinis maitvabalis truputį didesnis, jo kūno ilgis siekia 15 mm, plotis – 7 mm. Kūnas juodas, matinis, su trumpais, geltonai rudais plaukeliais.

Patelės kiaušinėlius deda greta burokėlių daigų. Viena patelė sudeda 100– 120 kiaušinėlių, po savaitės išsirita lervos. Jos, kaip ir suaugėliai, minta burokėlių lapais, bet gali pažeisti ir šakneles. Patelių kiaušinėlių dėjimas gali užsitęsti apie mėnesį, todėl vienu metu burokėlių lauke galima rasti įvairių vystymosi tarpsnių maitvabalių. Abiejų vabalų rūšių lervos panašios, jų kūno ilgis siekia iki 15 mm. Kūnas ovalus, į galą smailėjantis, apaugęs trumpais plaukeliais.

Žiemoja suaugę maitvabaliai nedirbamuose plotuose, po augalų liekanomis. Maitvabalių žiemojimui palanku, jei netoli plyti apleisti, nedirbami laukai. Meteorologinėms sąlygoms šie kenkėjai nėra labai jautrūs.

Maitvabalių žala būna mažesnė, kai burokėliai sėjami į gerai paruoštą dirvą, greitai sudygsta ir sparčiai auga. Naudoti insekticidus vien tik nuo šių kenkėjų retai kada verta, o purškiant pasėlį nuo spragių ar runkelinių musių, burokėliai būna apsaugoti ir nuo maitvabalių.

Runkelinių slaptaėdžių (Atomaria linearis) vabalai yra vos 2 mm ilgio, rudi. Drėgnu oru kenkia burokėlių daigams – dirvoje, netoli paviršiaus, graužia stiebą ir daigų šaknis, padarydami juose mažas apvalias skylutes, duobutes. Ypač žalingi augalams 1–2 lapų tarpsniu.

Kenkėjai žiemoja dirvoje ant po derliaus nuėmimo likusių lapų ar šakniavaisių liekanų. Pavasarį, sušilus orams, kenkėjai pradeda migruoti į pasėlius, todėl burokėlius geriau auginti atokiau nuo pernykščių plotų ir cukrinių runkelių. Tai yra svarbi runkelinių slaptaėdžių prevencinė priemonė. Sėklos beicavimas insekticidiniais beicais yra svarbi apsaugos nuo šio kenkėjo priemonė, kadangi apsaugo daigus ir jaunus augalus.

Rudosios runkelinės blakės (Polymerus cognatus) – pavojingas polifaginis kenkėjas, dažniausiai pažeidžiantis burokėlių daigus, kurie gali net nudžiūti. Kenkia suaugėliai ir lervos, čiulpdamos augalų sultis. Blakių pažeistų lapų viršūnė ir pakraščiai pagelsta ir nudžiūsta, o pagrindinė gysla ir lapkotis išsikraipo.

Labai panašiai burokėliams ir runkeliams gali kenkti paprastosios pievinės blakės (Lygus pratensis). Suaugusios blakės yra 3–5 mm ilgio, siauros. Spalva kintanti: patelių kūno apačia žalsva, patinų – ištisai juoda. Priešnugarėlė gelsvai rusva, jos užpakaliniuose kampuose yra didelės juodos dėmės. Antsparniai gelsvai rudi, raudonai rudomis dėmėmis. Lervos žalios, raudonomis akimis. Augdamos jos 5 kartus neriasi, ir maždaug po 30 dienų pasirodo suaugusios blakės.

Patelės deda kiaušinius į augalų stiebų arba lapų gyslų audinius ir paslepia juos taip, kad audinių paviršiuje matyti tik nedideli pilkšvi kamšteliai – kiaušinių galai. Kiaušiniai apie 0,9 mm ilgio, pailgi, šiek tiek sulinkę, vienas galas apvalus, kitas – lyg nukirstas. Iš pradžių jie būna šviesiai geltoni, vėliau – oranžiniai. Iš peržiemojusių kiaušinių lervos pradeda ristis balandžio–gegužės mėnesiais. Pirmiausia jos maitinasi laukiniais augalais, paskui perskrenda į pasėlius. Šilti, ne per daug lietingi orai palankūs blakėms plisti.

Rudenį reikia pašalinti augalų liekanas ir giliai suarti dirvą. Naikinti piktžoles. Smarkiai blakių apniktus pasėlius reikėtų purkšti insekticidais.

Spragšių, grambuolių (Elateridae spp., Melolontha spp.) paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse – daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Reikėtų vengti burokėlius auginti išarus tokius plotus. Spragšių ir grambuolių lervos pažeidžia šaknis, galimi dideli šakniavaisių derliaus nuostoliai dėl pasėlio išretėjimo.

Prieš burokėlių sėją reikėtų patikrinti dirvų užsikrėtimo spragšių ir grambuolių lervomis lygį. Jei lervų skaičius yra 2 vnt./ m² ir daugiau, sėti rizikinga. Spragšių ir grambuolių lervų kiekį dirvoje galima sumažinti intensyviai dirbant žemę. Nuo palyginti mažo dirvos užterštumo lervomis efektyviai apsaugo sėklos beicavimas insekticidiniais beicais.

Nematodai žemės ūkio augalams kenkia ir mechaniškai, ir fiziologiškai. Migruodami augaluose, jie mechaniškai suplėšo audinius, o nematodų išskiriami enzimai bei ekskrementai trikdo augalo fiziologinius procesus. Maitindamiesi augalų sultimis, parazitai užkemša vandens indus ir sutrikdo medžiagų apykaitą. Nematodai kenkia augalams ir netiesiogiai, kadangi yra nustatyta, jog šie kenkėjai geba platinti kai kurių augalų ligų sukėlėjus.

Sužaloti augalai skursta, lapai būna šviesesni, smulkūs, suglebę, vysta, ypač tai išryškėja šiltomis dienomis ar popietinėmis valandomis. Šakniavaisiai užauga maži, deformuoti, gausiai apaugę smulkiomis šaknelėmis, atrodo lyg „barzdoti“. Ant smulkių šaknelių galima rasti panašių į smėlio trupinėlius, tik lengvai sutraiškomų pūslelių. Antžeminė augalo dalis reaguoja kaip ir bet kuriuo kitu atveju sutrikus normaliai šaknų sistemos veiklai: suprastėja augimas, sumažėja fotosintezės intensyvumas, chlorozė, vysta vidurdienį, net kai pakanka drėgmės, galiausiai sumažėja derlingumas. Pasėlių nuostoliai gali siekti iki 50 proc. ir daugiau.

Burokėliams svarbios tokios nematodų rūšys, kaip Meloidogyne hapla ir Heterodera schachtii. Augalų šaknų endoparazitas Meloidogyne hapla Lietuvoje aptinkamas burokėliuose, runkeliuose, morkose, gali kenkti špinatams, žirniams, petražolėms, randamas ant dobilų bei daugelio laukinių augalų.

Heterodera schachtii yra paplitęs visame pasaulyje, įvairių tipų dirvožemiuose. Nors parazitas gavo runkelinio nematodo vardą, tačiau yra žinoma, kad geba pažeisti per 300 skirtingų augalų rūšių. Svarbiausi mitybiniai augalai priklauso dviem šeimoms: Chenopodiaceae (cukriniai runkeliai, pašariniai runkeliai, raudonieji burokėliai, špinatai, baltosios balandos) ir Brassicaceae (lapiniai, briuseliniai, žiediniai kopūstai, brokoliai, ropės, rapsai, kaliaropės, garstyčios, ridikėliai, dirviniai garstukai, kiniški kopūstai). Javai, žolės ir bulvės charakterizuojami kaip ne šeimininkai.

Drėgnas pavasaris ir sausa vasara yra palankūs nematodams daugintis ir kenkti. Nematodų cistos gali išgyventi lauke kelerius metus ir be augalo šeimininko. Žiemoja cistose esantys kiaušiniai. Runkelinių nematodų cistos labai atsparios nepalankioms sąlygoms, gali išbūti gyvybingos iki 10 metų.

Runkeliniais nematodais užkrėstose dirvose 4–8 metus negalima auginti balandinių ir bastutinių šeimos augalų, reikėtų sėti javus, liucernas, cikorijas, svogūnus, kukurūzus, dobilus. Kalkinti rūgščias dirvas. Naikinti rūgtis, balandas, kryžmažiedes piktžoles.

Nors runkeliniai nematodai ir labai dažni vidutinio klimato dirvose, tačiau apčiuopiamos žalos žemės ūkio augalams kol kas pridaro retai. Šie parazitai čia gyvena nuo seno, o gamtoje nusistovėjo tam tikra pusiausvyra: kai kurie augalai jau yra įgavę tolerantiškumą nematodams, o patys kenkėjai turi labai daug natūralių priešų, kurie reguliuoja gausumą.

Pagal Gerą augalų auginimo praktiką (GAAP) rekomenduojama reguliariai stebėti gyvybingų nematodų cistų gausumą dirvoje, auginti atsparias nematodams veisles. Anksti pasėti augalai suformuoja stiprią šaknų sistemą dar prieš nematodų lervoms paliekant cistas.

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Pirmąsias kelias savaites po burokėlių sėjos būtina užtikrinti optimalias sėklų dygimo ir augalų augimo sąlygas. Rekomenduojama auginti įvairiems kenksmingiesiems organizmams atsparias veisles. Pagal GAAP reikalavimus, burokėliai auginami 3–4 metų sėjomainoje.

Sėklos beicavimas nuo kenksmingųjų organizmų yra vienas iš GAAP elementų. Labai svarbu išsaugoti kiekvieną daigą, nes išretėjus pasėliui patiriami derliaus nuostoliai.

Pasėlio fitosanitarinės būklės vertinimas taip pat yra neatsiejama GAAP dalis. Ūkininkai turėtų periodiškai stebėti laukus, žinoti ir mokėti atpažinti pagrindinius kenksminguosius organizmus, vadovautis Integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinės sistemos (IKMIS) teikiamais kenksmingųjų organizmų stebėsenos rezultatais, moksliškai pagrįstais įspėjimais, prognozėmis ir ankstyvojo kenksmingųjų organizmų plitimo diagnozavimo sistemų duomenimis bei remtis augalų apsaugos konsultantų patarimais, nustatyti kenkėjų pasireiškimo laiką ir žalingumo ribas.

Nemaža dalis ūkių burokėlius augina pagal Nacionalinę žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemą (NKP), kuri įpareigoja naudoti optimalias technologijas, integruotą augalų apsaugą – daugiausia dėmesio skiriant prevencinėms priemonėms.

Nenaudojant pesticidų, gausėja natūralių kenksmingųjų organizmų priešų – entomofagų ir kitų naudingų organizmų. Siekiama suderinti ekonominę naudą su saugumu gamtai, žmonėms, agroekosistemų tvarumu ir biologinės įvairovės išsaugojimu.

Svarbiausi ribojimai yra susiję su augalų apsaugos produktų naudojimu: augalų apsaugos produktus, turinčius tos pačios veikliosios medžiagos, naudoti ne dažniau kaip 2 kartus per vegetacijos laikotarpį; nenaudoti toksiškų ir labai toksiškų, paženklintų „T“ bei „T+“ augalų apsaugos produktų; antroje augalų vegetacijos pusėje piktžoles naikinti tik mechaniškai.