Pastaraisiais metais ekologinio žemės ūkio plėtra Lietuvoje stabilizavosi ir ankstesniais laikotarpiais buvusių šuolių, kuriuos labiausiai lėmė šios srities ES finansinė parama, nėra. Tačiau artėja naujas ES finansinis laikotarpis, kuris, tikimasi, vėl gali duoti impulsą ir mūsų šalies ekologiniam žemės ūkiui.

Žemės ūkio ministerija kalba apie ambicingą siekį – kad iki 2027-ųjų Lietuvoje bendras ekologinių ūkių plotas padidėtų iki 400 tūkst. ha. Dabar jis sudaro beveik 250 tūkst. ha.

Svarbu ne vien gamyba

ŽŪM Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Saulius Jasius mano, jog ekologinis ūkininkavimas yra ne tik cheminių pesticidų ar trąšų nenaudojimas ir ekologiškos produkcijos gamyba. „Ši sritis kelia daug daugiau tikslų. Vieni svarbiausių – ištekliai, kaip juos vertiname, kaip naudojame. Dabar daug dėmesio skiriama dirvožemiams, stebima, kokie procesai vyksta juose. Dėl dirvožemių degradavimo gali nukentėti ir ūkiniai rodikliai. Biologinės įvairovės apsauga, dirvožemio našumo ir vandens kokybės išsaugojimas yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir tiesioginė ekologinė žemės ūkio gamyba.

Tiek Lietuvos, tiek ir visos Europos mastu labai svarbus ekologinio žemės ūkio plėtros uždavinys yra vartotojų pasitikėjimo šia sritimi didinimas. Vartotojams neturėtų kilti klausimas, ar ekologiški produktai iš tiesų pagaminti laikantis visų ekologinio ūkininkavimo taisyklių. Tą patikimumą mums galėtų duoti akcentuotas ir efektyvus ekologinio žemės ūkio kontrolės mechanizmas“, – analizuoja situaciją S. Jasius.

Įsigalios naujas ES reglamentas

Nuo 2021 m. pradės galioti naujasis ES ekologinės gamybos reglamentas. Natūralu, kad jis turės įtakos ir Lietuvos ūkininkams. Mes taip pat privalėsime pasirengti ir taikyti šį dokumentą. Pasak S. Jasiaus, tai bus ne tik iššūkiai, bet ir atsiveriančios naujos galimybės. Europos Komisija pabrėžia, kad naujuoju reglamentu siekiama dviejų pagrindinių tikslų: didinti sąžiningą konkurencingumą ir skatinti vartotojų pasitikėjimą ekologiniu žemės ūkiu bei jo produktais.

Naujame reglamente atsisakoma dalies iki šiol taikytų išimčių. „Taikant jas, nepasiekiama numatytų tikslų, įsigali atidėliojimai. Įvairūs pereinamieji laikotarpiai dėl taikomų išimčių tęsdavosi per ilgai. Pavyzdžiui, ekologinės sėklos. Vis taikytos išimtys ir leista ūkiuose naudoti paprastas sėklas. Tai neskatina ekologinės sėklininkystės plėtros“, – pastebi S. Jasius.

Naujuoju reglamentu siekiama tam tikromis prevencinėmis priemonėmis griežtinti kontrolės sistemą. Sertifikavimo įstaiga turės būti labiau pasirengusi užtikrinti kontrolės mechanizmą, ypač atkreipti dėmesį į didesnės rizikos ūkius ar gamintojus. Patikrų laikotarpiai galės būti ilgesni, bet tvarkinguose ūkiuose kontrolę bus galima šiek tiek švelninti, o didesnį dėmesį skirti probleminiams ūkiams.

ES rinkoje yra ne tik vietinių gamintojų ekologiškų produktų, nemažai jų įvežama iš trečiųjų šalių. Iki šiol šių dviejų rinkų gamybos kontrolė ir jos kriterijai skyrėsi. Pagal naująjį reglamentą visiems ekologiškiems produktams, tiek pagamintiems ES vidaus rinkoje, tiek ir įvežtiems iš trečiųjų šalių, turės būti taikomi tie patys kriterijai, nes svarbiausias produkcijos vertintojas yra vartotojas.

Išplečiamas reglamento taikymo turinys, ES lygiu suvienodinamos kai kurių anksčiau tik nacionaliniu lygmeniu vertintų sričių (pavyzdžiui, elnininkystės, triušininkystės) taisyklės. Tad po naujojo reglamento įsigaliojimo pradžios tokioms ir panašioms ekologinio žemės ūkio sritims visose ES šalyse bus taikomos vienodos taisyklės.

Kitas svarbus dalykas – požiūris į smulkiuosius gamintojus. „Kartais dėl pernelyg didelės biurokratijos kai kurie smulkieji ūkiai ir kiti produktų gamintojai tiesiog vengdavo sertifikuotis. Naujasis reglamentas numato galimybę sertifikuotis smulkiųjų gamintojų grupėms. Tokiais atvejais vyktų ne pavienių, o visos pagal tam tikrus kriterijus susibūrusios smulkiųjų gamintojų grupės sertifikavimas“, – naujojo reglamento pokyčius pristato S. Jasius.

Ekologinės sėklininkystės srities pokyčiai

Ekologiškai ūkininkaujančiųjų laukia svarbūs ir ekologinės sėklininkystės srities pokyčiai – ES siekia, jog nuo 2036 m. ekologiniuose ūkiuose būtų 100 proc. naudojama tik ekologiška sėkla. Tai numato ir naujasis Ekologinio žemės ūkio reglamentas.

Kol kas ekologiškų sėklų naudojimo situacija sunki ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Kadangi ekologiškų sėklų paruošiama daug mažiau negu jų reikia apsėti visiems sertifikuojamiems ekologiškiems plotams, kasmet taikomos išimtys ir išduodami leidimai ūkiams naudoti įprastas (tik, aišku, cheminiais pesticidais neapdorotas) sėklas. ES siekia, kad ilgainiui tokia praktika baigtųsi.

Ekologinės sėklininkystės ir tokių sėklų naudojimo situaciją ES šiuo metu nagrinėja Ekologinio žemės ūkio tyrimų institutas (FIBL), kurio padaliniai veikia Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose Europos šalyse. Ši įstaiga dalyvauja tarptautiniame „Liveseed“ projekte, kurio tikslas – skatinti ekologinę sėklininkystę visoje Europoje ir pasiekti, kad ekologiniuose ūkiuose būtų naudojama tik tokia sėkla. Projekte dirba 49 partneriai (įvairios įstaigos ir organizacijos) iš 18 Europos šalių. Projekto vykdytojai jau aplankė 10 šalių, kuriose domėjosi ekologinės sėklininkystės galimybėmis ir kliūtimis. Apibendrinus duomenis, šalyse bus pristatomi vizitų rezultatai, dalijamasi pažangia praktika.

Pasak FIBL atstovės iš Vokietijos Ksenijos Gatcert (Xsenia Gatzert), pagrindiniai ekologinių sėklų augintojai yra patys ūkininkai. Daug tokių sėklų nesertifikuojama (ypač javų) ir sunaudojama pačiuose ūkiuose. Iš kitų tiekėjų dažniausiai perkamos tik ūkiuose trūkstamos sėklos. Sertifikuotų sėklų ekologiniai ūkiai dažniausia įsigyja iš tarptautinių šios srities kompanijų. Sertifikuotos ekologiškos sėklos paprastai būna brangesnės už įprastines ir dėl to ne visiems įperkamos.

Yra tokių ekologinių ūkių, kurie mažai domisi ekologinėmis sėklomis ir tai lemia įvairios priežastys. Viena vertus, tokių sėklų trūksta, jos brangesnės, mažai paskatų šias sėklas naudoti. Kita vertus, sėti savo ekologiniame ūkyje išaugintas sėklas leidžia dabar taikomos išimtys. Dėl išimčių taikymo lengva išvengti prievolės tokias sėklas ekologiniuose ūkiuose naudoti.

Kaip vieną svarbių priežasčių, lemiančių prastą šiandieninę ekologinės sėklininkystės situaciją ES, FIBL atstovė nurodo tai, jog daugelyje tirtų šalių neveikia nacionalinės ekologinių sėklų duomenų bazės. Jeigu jos ir yra sukurtos, tai laiku neatnaujinama informacija. Todėl vienas iš „Liveseed“ projekto tikslų – sukurti bendrą visų ES ekologiškų sėklų duomenų bazę, kuri būtų informatyvi, patogi, skaidri ir prieinama visiems ekologiškų sėklų naudotojams. Į šią bazę duomenis apie sėklas galėtų teikti kiekviena šalis. Pasak K. Gatcert, veikiant tokiai duomenų bazei, būtų didesnis ekologiškų sėklų prieinamumas.

Ūkiai ir toliau gali tikėtis išmokų

Pasak S. Jasiaus, nuo 2021 iki 2027 m., t. y. naujuoju žemės ūkio paramos laikotarpiu ES, be tiesioginės žemės ūkio gamybos ir apsirūpinimo maistu, žinių ir inovacijų, labai svarbūs tampa klimato kaitos politikos veiksniai, aplinkosauga, kartų kaita, klestinčios kaimo vietovės ir kiti panašūs klausimai. Pagal dabartinį Europos Komisijos siūlymą naujuoju finansiniu laikotarpiu paramos ekologiniams ūkiams principai ir kryptys turėtų išlikti, nes ši sritis vertinama kaip labai svarbi. ES valstybės narės gali nuspręsti taikyti sistemas, kuriomis būtų remiama tokia žemės ūkio praktika, kaip geresnis daugiamečių ganyklų ir kraštovaizdžio elementų tvarkymas, taip pat ir ekologinis ūkininkavimas.

Ko tikėtis ekologinio ūkininkavimo puoselėtojams atėjus naujam finansiniam laikotarpiui? Planuojama, kad ūkiams kompensacinės išmokos ir toliau bus mokamos panašiu principu, kaip buvo 2007– 2013 m., kai ekologinė gamyba traktuota kaip viena iš aplinkosaugos priemonių.

Pasak ŽŪM atstovo, išmokos dydis priklausys nuo dviejų esminių dalykų: kiek bus prarandama pajamų ir kiek papildomų išlaidų patiriama plėtojant būtent ekologinę gamybą. Kalbama apie tai, kad paramos gavėjų įsipareigojimai galėtų būti prisiimami penkerių ar septynerių metų laikotarpiui. Šis klausimas tebediskutuojamas, galutinių sprendimų nėra.

„Taigi, mūsų (tiek ŽŪM, tiek sertifikavimo įstaigos „Ekoagros“) laukia labai darbingas laikas, rengiant naujojo finansinio laikotarpio poįstatyminius dokumentus, planuojant lėšų srautus. Nacionalinės politikos užsavinys yra pasiekti ekologinio ūkininkavimo proveržį“, – teigia Saulius Jasius.

Nacionalinės politikos veiksmai iki 2030 m.

Uždavinys – pasiekti ekologinio ūkininkavimo srities proveržį!

Priemonės uždaviniui realizuoti:

• sudaryti palankesnes sąlygas smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams auginti ekologišką produkciją;
• skatinti ekologinę gamybą ir perdirbimą, skiriant ES ir valstybės investicines lėšas ekologiniams ūkiams;
• konsultuoti ir mokyti ekologiškai ūkininkaujančius asmenis, kaip įgyvendinti ES ir nacionalinius reikalavimus, susijusius su ekologine gamyba;
• plėtoti gyvūnų auginimo technologijų ekologiniuose ūkiuose modernizavimą ir siekti, kad būtų užtikrinta gyvūnų gerovė bei ligų prevencija;
• valstybės prioritetą teikti ekologiniam ūkininkavimui saugomose arba ekologiniu požiūriu jautriose teritorijose.

K O M E N T A R A S

Saulius DANIULIS, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas

Naujasis ES Ekologinio žemės ūkio reglamentas orientuotas į tai, kad visa Bendrijos žemės ūkio politika „statoma“ ant ekologijos ir agroaplinkosaugos pamatų. Paskutiniuosius dvejus metus visa Europa sparčiai žengia ekologijos keliu. Nors mūsų priešininkai ir bando teigti, kad ekologinė žemės ūkio gamyba sukelia daugiau neigiamų pasekmių dirvai, kad labiau veikia klimatą, bet jie neteisūs. Ekologinis žemės ūkis, nenaudodamas cheminių pesticidų, sintetinių trąšų, yra tvarus. Pasaulis mato, kas kuria kryptimi eina ir kokį sukelia poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, vien tik sintetinių azoto trąšų, kurios dideliais kiekiais naudojamos chemizuotuose ūkiuose, gamyba yra tarši, sukelia didžiulį šiluminį efektą.

Tad ir mūsų šaliai reikėtų eiti tvarios gamybos kryptimi, lygiuotis į lyderius, o ne sėdėti paskutinėse gretose. Tačiau visos ambicijos pirmiausiai atsiremia į lėšas. Jeigu visoje ES galioja bendras reglamentas, tai ir kiekviena šalis pagal šią kryptį turėtų formuoti savo žemės ūkio politiką bei jos finansavimą. Deja, Lietuvoje sugalvojama, kad ekologiniai ūkiai gali išgyventi ir be papildomo finansavimo.

Jeigu Lietuva ras papildomų lėšų savo ekologiniams ūkiams, tik tada bus įmanoma svajoti ir apie spartesnę šios krypties ūkininkavimo plėtrą. Pavyzdžiui, tą užsitikrino mūsų šiauriniai kaimynai estai. Estija, siekdama ekologinio žemės ūkio veiklos tęstinumo, 2020 metams ekologiškai ūkininkaujantiems žemdirbiams atrado papildomų lėšų iš savo šalies biudžeto. Mūsų valdžia apie tai iš viso nieko nekalba. Atrodo, kad šalies valdžiai nerūpi, kaip toliau gyvens ekologinis žemės ūkis. Teoriškai kalbama apie plėtros planus, o praktiškai neįvertinama tai, kad šiemet daugiau kaip 60 proc. ūkininkų baigiasi dalyvavimo paramos programoje laikas. Kiti metai lėšų atžvilgiu – tušti. Daug ūkininkų, pasibaigus paramai, gali tiesiog pasitraukti iš ekologinės gamybos.

Taigi, kalbas apie ateities ekologinio žemės ūkio plėtrą Lietuvoje vertinu tik kaip politinį šou. O realių valdžios veiksmų ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai nejaučia.

Ne vien tik finansinės paramos pasigenda mūsų ekologiniai ūkiai. Yra dalykų, kuriuos būtų galima padaryti nieko nelaukiant. Pavyzdžiui, paprastinti kai kurias dabar galiojančių Ekologinio žemės ūkio taisyklių nuostatas. Jose prikurta ūkininkams nebūtinų, bet privalomų dalykų, regis, vien tam, kad paslaugas teikiančios įmonės iš to galėtų papildomai uždirbti. Pertekliniai reikalavimai daro ūkininkus lengvai pažeidžiamus. Toks įspūdis, kad viena ranka duodama, o dviem atimama.

Kitas diskutuotinas pavyzdys – dvigubi sertifikavimo standartai. Ekologinius ūkius Lietuvoje sertifikuojanti VšĮ „Ekoagros“ taip pat tikrina ir sertifikatus išduoda Ukrainos, Kazachstano ekologiniams ūkiams. Pastarųjų šalių ūkiai vertinami pagal paprastas taisykles, kurių pagrindas yra ES Ekologinio žemės ūkio reglamentas. Šių taisyklių besilaikantys ukrainiečių ar kazachų ūkiai gauna tokius pačius „žalius“ sertifikatus, kaip ir lietuviai, kurie priversti dirbti pagal daug sudėtingesnius ir griežtesnius mūsų šalies standartus.

Mūsų žemdirbius piktina nevienodos sąlygos. Galima pasakyti, kad mūsų ūkininkus tikrintojai važiuoja „drožti“ su Žemės ūkio ministerijos sukurtomis „baudžiamosiomis“ taisyklėmis. Jau vien tai vertinant, matome, kad pažeidžiamos lygios konkurencijos sąlygos. Argi logiška, kai toks pat sertifikatas išduodamas pagal du skirtingus standartus? Galbūt nuo to reikėtų pradėti, o ne kalbėti apie ateitį lozungais. Bet kuris siekis turi eiti su tam tikrais konkrečiais žingsniais. Kol kas apie tolimus tikslus girdime, bet dabartyje konkrečių veiksmų, norint tuos tikslus pasiekti, pasigendame.

K O M E N T A R A S

Virginija LUKŠIENĖ, VšĮ „Ekoagros“ direktorė

Sertifikavimo įstaiga VšĮ „Ekoagros“ yra atsakinga už ekologinės gamybos ir ekologiškų žemės ūkio bei maisto produktų sertifikavimą ir ekologinės gamybos vienetų kontrolę pagal ekologinę gamybą reglamentuojančius ES ir nacionalinius teisės aktus. Vadinasi, įstaiga atsakinga už sertifikavimo srities teisės aktų įgyvendinimo procesus ir kontrolę. O įstatymų ar kitų teisės aktų leidyboje „Ekoagros“ nedalyvauja. Todėl sunku komentuoti poziciją dėl Ekologinio žemės ūkio taisyklių supaprastinimo, kaip to norėtų kai kurie ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai. Svarbiausia, kad šio teisės akto nuostatos atitiktų ES ekologinei gamybai keliamus reikalavimus ir nepažeistų suinteresuotų šalių teisių bei teisėtų interesų.

Tiek Lietuvos, tiek ne ES valstybių, kuriose „Ekoagros“ turi teisę vykdyti ekologinės gamybos sertifikavimą pagal Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 IV priedo lygiavertiškumo nustatymo tikslais sudarytą kontrolės įstaigų ir kontrolės institucijų sąrašą dėl sertifikavimo darbų atlikimo trečiosiose šalyse, ekologinę gamybą vykdantiems ūkio subjektams taikomos ES teisės aktų nuostatos.

Nacionalinis teisės aktas – Ekologinio žemės ūkio taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 – netaikomos sertifikuojamiems trečiųjų šalių ūkio subjektams. Šie ūkio subjektai sertifikuojami pagal „Ekoagros“ Ekologinės gamybos ir perdirbimo ekvivalentiškumo standartą trečiosioms šalims. Jame apibrėžti trečiosiose šalyse taikomi gamybos standartai ir kontrolės priemonės, neprieštaraujantys ES ekologinę gamybą reglamentuojantiems teisės aktams. Minėtas dokumentas yra suderintas su Europos Komisija, įrodant šių standartų ir priemonių lygiavertiškumą.