Svyruojant pieno produktų kainoms, kyla susirūpinimas dėl pieno tiekimo grandinės veikimo ir pridėtinės vertės pasiskirstymo tarp visų grandinės dalyvių. Todėl svarbu įvertinti, kaip kinta mažmeninių kainų dalys, tenkančios pieno gamintojams, perdirbėjams ir mažmenininkams laikui bėgant, ir kokie yra pagrindiniai veiksniai, nulemiantys šiuos pokyčius.

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus Lietuvos atveju, pirmiausia būtina išanalizuoti šalies pieno tiekimo grandinės struktūrą ir jos pokyčius, apskaičiuoti pieno gamintojų, perdirbėjų, mažmenininkų ir valstybės dalis pieno produktų mažmeninėse kainose ir galiausiai – suformuluoti išvadas. Šiuo atveju buvo analizuojamas pastarųjų 11 metų (2008–2018 m.) laikotarpis.

Pieno gamyba

Pieno gamyba tradiciškai užima svarbią vietą šalies žemės ūkyje, tačiau jos reikšmė bendrojoje žemės ūkio produkcijoje mažėja: 2008 m. žalias pienas sudarė 23 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos, o 2018 m. – 19 proc. Žalio pieno gamyba 2018 m., palyginti su 2008 m., sumažėjo nuo 1 mln. 883,8 tūkst. iki 1 mln. 515,0 tūkst. t arba 19,6 proc., o pieno supirkimas – nuo 1 mln. 375,6 tūkst. iki 1 mln. 363,0 tūkst. t arba 0,9 procento.

Lietuvoje vyrauja smulkūs melžiamų karvių ūkiai. 2008 m. vidutinis pieno ūkis laikė 3,5, o 2018 m. – 7,1 karvės. Tarp ES šalių smulkesni pieno ūkiai buvo tik Rumunijoje (2016 m. šioje šalyje vidutinis pieno ūkis laikė 2,4, o Lietuvoje – 6,1 karvės).

Lietuvoje didžiausias melžiamų karvių bandas laikė žemės ūkio bendrovės. Ūkių apskaitos duomenų tinklo (ŪADT) duomenimis, 2008 m. vidutinis karvių skaičius mišraus augalininkystės- žolėdžių gyvulių tipo žemės ūkio bendrovėse siekė 337,8, o iki 2017 m. jis išaugo iki 574,5. Vidutinis ūkininkų ūkių, kurių pagrindines pajamas sudarė pajamos iš žalio pieno gamybos, dydis buvo gerokai mažesnis: 2008 m. – 13,3, o 2017 m. – 10,0 karvės.

Lietuvoje 63 proc. visų pieno ūkių laikė 1–2 karves, o 50 ir daugiau karvių laikė tik 2 proc. visų pieno ūkių, nors tai sudarė 42,5 proc. visų karvių. Nuo 2008 iki 2018 m. pieno ūkių sumažėjo 67 proc., o karvių juose – 32 proc. Mažėjo visų iki 50 karvių laikančių ūkių, o didėjo tik 50 ir daugiau karvių laikančių ūkių (jų skaičius išaugo 15,1 proc., karvių juose – 20,3 proc.).

Lietuvoje perdirbti superkamo žalio pieno vidutinė kaina viena mažiausių ES. Per 2008–2018 m. laikotarpį šalyje šešerius metus natūralaus žalio pieno supirkimo kaina buvo pati mažiausia ES, ketverius metus – 4–12 proc. viršijo tik Rumunijoje mokamą kainą ir vienus metus – 3,5 proc. viršijo Latvijoje ir 16,5 proc. Rumunijoje mokamas kainas. Perskaičiuoto į 3,7 proc. riebumo žalio pieno supirkimo kaina per visą šį laikotarpį Lietuvoje buvo pati mažiausia ES.

Tradicija pieno gamintojams nustatyti mažą žalio pieno supirkimo kainą yra palyginti sena – prasidėjo 1990 m., kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Sovietmečiu, 1986–1990 m., Lietuvoje vidutiniškai kasmet buvo pagaminama 3 mln. 154 tūkst. t žalio pieno. Pagal privalomąją planinę tvarką apie 40 proc. šio pieno buvo panaudojama pieno produktų, kurie buvo tiekiami į vadinamąjį sąjunginį fondą, t. y. faktiškai eksportuojami, gamybai. Nuo 1991 m. privalomas tiekimas nebebuvo vykdomas, o kitos rinkos pieno produktų eksportui nebuvo naudojamos, kadangi valstybinės pieno perdirbimo įmonės dar neturėjo laiko jų surasti, taip pat neturėjo ir patirties, kaip tai padaryti. Be to, dar nebuvo sutvarkyta ir eksporto įstatyminė bazė. Nors žalio pieno gamyba pradėjo mažėti jau 1991 m., tačiau šalies rinkoje žalio pieno kiekis buvo didelis, o vidaus paklausa – ribota, todėl žalio pieno supirkimo kaina buvo maža. 1993 m. Lietuvoje ši kaina buvo mažiausia tarp visų dabartinių ES šalių – siekė 6,02 Eur/100 kg ir sudarė tik 23 proc. ES vidurkio. Nepaisant to, kad žalio pieno supirkimo kaina vėliau Lietuvoje augo, tačiau tradicija išlaikyti šią kainą mažą išliko.

Smulkieji pieno gamintojai už superkamą žalią pieną gauna gerokai mažesnę kainą nei stambieji. Pavyzdžiui, 2018 m. gruodį smulkiausiems pieno gamintojams už superkamą standartizuotą bazinių pieno sudėties rodiklių (Lietuvoje – 3,4 proc. riebalų ir 3,0 proc. baltymų) žalią pieną buvo mokama apie 35 proc., o pieno gamintojams, laikantiems apie 50 karvių – apie 11 proc. mažesnė kaina nei stambiausiems. Smulkiems ūkiams ypač sunku buvo išsilaikyti, kai žalio pieno supirkimo kaina krisdavo, o per 2008–2018 m. laikotarpį šios kainos svyravimai, susiję su pasaulinėmis pieno produktų kainų kitimo tendencijomis, buvo dažni ir gilūs.

Siekdami gauti didesnę kainą už superkamą žalią pieną, pieno gamintojai vienijasi į kooperatyvus, kadangi pieno perdirbėjai už didesnį parduodamo žalio pieno kiekį moka brangiau. 2008 m. žalią pieną supirko 35 kooperatyvai, 2017 ir 2018 m. – 29. Kooperatyvų supirktas žalias pienas 2017 m. sudarė apie 18 proc. viso šalyje supirkto žalio pieno. Lietuvos pieno gamybos sektoriuje vyravo horizontali koncentracija: didžioji dalis kooperatyvų supirktą žalią pieną perpardavė pieno perdirbėjams. Tik 3 kooperatyvai nedidelę dalį supirkto žalio pieno perdirbo ir pardavė vidaus rinkoje. Stambesnis vertikalios integracijos projektas buvo pradėtas įgyvendinti 2008 m.: 150 pieno gamintojų įkūrė žemės ūkio kooperatyvą „Pienas LT“, kurio tikslas buvo pastatyti savo pieno perdirbimo įmonę ir jai tiekti visą pagamintą žalią pieną. Šį projektą rėmė Lietuvos vyriausybė, iš dalies finansavo ES paramos fondai. 2016 m. pieno perdirbimo įmonė oficialiai pradėjo veiklą, t. y. pradėjo gaminti ir parduoti savo produkciją vidaus ir užsienio rinkose. 2016 m. „Pieno LT“ produkcija sudarė 4,4 proc. visos šalies pieno perdirbimo įmonių parduotos produkcijos, o 2018 m. – apie 5,4 procento.

Pieno perdirbimas

Lietuvos pieno perdirbimo pramonė – viena svarbiausių maisto pramonės šakų. 2008 m. šios šakos produkcijos dalis sudarė 28 proc., o 2018 m. – 29 proc. maisto, gėrimų ir tabako pramonės produkcijos. 2018 m., palyginti su 2008 m., pieno perdirbimo įmonių produkcijos pardavimai išaugo 45,3 proc. – iki 966,0 mln. Eur. Pieno perdirbimo pramonė orientuota į eksportą. 2008 m. eksportuota 51 proc., o 2018 – 54 proc. pagamintų pieno produktų. Tokiam produkcijos kiekiui pagaminti Lietuvos pieno perdirbėjai be šalyje supirkto žalio pieno dar papildomai įsivežė jo iš Latvijos ir Estijos. 2008 m. importuota 194,0 tūkst. t, o 2018 m. – 447,8 tūkst. t žalio pieno, kuris sudarė atitinkamai 14 ir 33 proc. Lietuvoje supirkto žalio pieno kiekio.

2008 m. Lietuvoje buvo registruotos 33 pieno perdirbimo įmonės, jų filialai ir ledų gamybos įmonės, o 2018 m. jų skaičius išaugo iki 36, iš kurių pusė priklausė 5 pieno perdirbimo įmonių grupėms. Penkių pieno perdirbimo įmonių grupių koncentracijos indeksas 2008 m. siekė 0,92, o 2018 m. sumažėjo iki 0,77 dėl 2016 m. į rinką įsiliejusio „Pienas LT“ kooperatyvo.

Mažmeninė prekyba

Lietuvos mažmeninei prekybai yra būdinga didelė koncentracija. Iki 2016 m. šalyje veikė 4 pagrindiniai mažmeninės prekybos tinklai. Ilgą laiką šių tinklų užimamos mažmeninės maisto produktų prekybos rinkos dalys nuolat augo, o nepriklausomų mažmenininkų ir kitų, priklausančių mažesniems tinklams – mažėjo. Konkurencijos tarybos duomenimis, „Maxima“, „Iki“, „Norfa“ ir „Rimi“ užimamos mažmeninės maisto produktų prekybos rinkos dalys padidėjo nuo 62 proc. 2004 m. iki 73 proc. 2010 m. Per 2010–2013 m. laikotarpį šie tinklai kontroliavo apie 75 proc. visų maisto produktų pardavimų. 2016 m. į Lietuvos mažmeninės prekybos maisto produktais rinką įsiliejo naujas dalyvis – Vokietijos mažų kainų mažmeninės prekybos tinklas „Lidl“. Per pastaruosius metus šis tinklas sparčiai plėtėsi ir tapo penktuoju pagrindiniu mažmeninės prekybos tinklu.

Lietuvoje mažmenininkai yra sudarę sutartis su visomis didžiausiomis pieno perdirbimo įmonėmis. Dėl didelės mažmenininkų rinkos galios pieno perdirbėjų pelnas, gautas iš pardavimų vidaus rinkoje, yra mažesnis nei pelnas, gautas iš pardavimų eksporto rinkose. Smulkieji pieno perdirbėjai neturi galimybių bendradarbiauti su didžiaisiais mažmeninės prekybos tinklais, kadangi jų gamybos apimtys nėra tokios didelės, kad galėtų užtikrinti pakankamus pieno produktų kiekius visose parduotuvėse.

Pieno produktų mažmeninių kainų struktūra

Siekiant nustatyti, kaip pasiskirsto pieno produktų mažmeninės kainos tarp pieno gamintojų, perdirbėjų, mažmenininkų ir valstybės, pasirinkti 2 konkretūs skirtingos pridėtinės vertės pieno produktai: populiariausias Lietuvos rinkoje 2,5 proc. riebumo geriamasis pienas plastikiniame maišelyje (mažos pridėtinės vertės produktas) ir pagal Lietuvoje sukurtą receptūrą gaminamas fermentinis Tilsit tipo sūris (didelės pridėtinės vertės produktas). Šie pieno produktai priklauso dviejų pieno produktų grupėms, kurios kartu sudaro apie pusę (2018 m. – 43 proc.) Lietuvos pieno perdirbimo įmonių parduotos produkcijos vidaus rinkoje.

2008 m. didžiausia geriamojo pieno mažmeninės kainos dalis teko pieno perdirbimo grandžiai (40,1 proc.), o antra pagal dydį šio produkto mažmeninės kainos dalis (28,2 proc.) – pieno gamybos grandžiai. Tilsit tipo sūrio mažmeninėje kainoje pieno gamybos ir perdirbimo grandžių dalys buvo beveik vienodos – šiek tiek didesnės nei po 36 proc. Mažmeninės prekybos grandies dalys abiejų pieno produktų mažmeninėse kainose buvo gerokai mažesnės: geriamojo pieno – 16,4, o Tilsit sūrio – 11,8 proc. 2009 m. situacija pasikeitė. Tais metais, palyginti su 2008 m., mažmeninės prekybos grandies dalys abiejų pieno produktų mažmeninėse kainose gerokai išaugo: geriamojo pieno – 9,0, o Tilsit sūrio – 10,3 procentiniais punktais. 2009 m., palyginti su 2008 m., dėl pasaulinės ekonominės krizės Lietuvoje sumažėjo geriamojo pieno ir Tilsit sūrio mažmeninės kainos – atitinkamai 12,5 ir 6,5 procento.

Per 2009–2017 m. laikotarpį mažmeninės prekybos grandies dalys abiejų pieno produktų mažmeninėse kainose turėjo didėjimo tendenciją. 2018 m. mažmenininkams teko 34,2 proc. geriamojo pieno mažmeninės kainos. Ši dalis buvo didžiausia tarp visų pieno tiekimo grandinės dalyvių ir 17,8 procentinio punkto didesnė nei 2008 m. Mažmeninės prekybos grandies dalis Tilsit sūrio mažmeninėje kainoje išaugo nuo 11,8 proc. 2008 m. iki 27,6 proc. 2018 m. arba 15,8 procentinio punkto. Per šį laikotarpį padidėjo ir valstybei tenkanti dalis, nes pridėtinės vertės mokesčio (PVM) dydis buvo pakeltas 2008 m. sausio 1 d. nuo 18 iki 19 proc., o 2009 m. rugsėjo 1 d. – nuo 19 iki 21 proc. 2018 m., palyginti su 2008 m., sumažėjo pieno gamybos ir pieno perdirbimo grandžių dalys tiek geriamojo pieno, tiek Tilsit sūrio mažmeninėse kainose: pieno gamybos – atitinkamai 3,2 ir 6,2, pieno perdirbimo – atitinkamai 16,6 ir 11,6 procentinio punkto.

Vertinant pieno gamintojams ir pieno perdirbėjams tenkančias mažmeninių pieno produktų kainų dalis, būtina atsižvelgti į tai, kad iš Lietuvoje superkamo žalio pieno pagamintus pieno produktus pieno perdirbėjai parduoda ne tik vidaus rinkoje, bet ir daugiau kaip pusę jų eksportuoja. Eksporto rinkose pieno produktų kainos svyruoja daug labiau nei Lietuvos rinkoje.

Lietuvos pieno perdirbėjai dėl didelės eksporto rinkose parduodamos pagamintos produkcijos dalies žalio pieno supirkimo kainą paprastai nustato labiausiai atsižvelgdami į pasaulinę pieno produktų paklausą. Jei ši paklausa mažėja, pieno perdirbėjai, siekdami išvengti nuostolių, nustato mažą žalio pieno supirkimo kainą. Tuo laikotarpiu vidaus rinkoje parduodamų pieno produktų kainos, palyginti su eksportuotų pieno produktų kainomis, yra pastovesnės. Esant tokiai situacijai, pieno perdirbėjų dalis pieno produktų mažmeninėse kainose gerokai išauga. Jei pasaulinė pieno produktų paklausa didėja, tai pieno perdirbėjai, siekdami gauti didesnį pelną, žalio pieno supirkimo kainą didina. Tuo laikotarpiu vidaus rinkoje parduodamų pieno produktų kainos neauga taip sparčiai kaip eksportuotų pieno produktų kainos. Esant tokiai situacijai, pieno perdirbėjų dalis pieno produktų mažmeninėse kainose sumažėja.

Per 2008–2017 m. laikotarpį pieno perdirbėjų dalis buvo gerokai padidėjusi du kartus: per 2008–2009 m. pasaulinę ekonominę krizę ir nuo 2014 m. II pusmečio iki 2016 m. I pusmečio, kai, sumažėjus pasaulinei pieno produktų paklausai (iš dalies dėl Rusijos apribojimų ES žemės ūkio ir maisto produkcijos importui), gerokai nukrito pieno produktų kainos. Lietuvos pieno perdirbėjus ypač paveikė Rusijos sankcijos, kadangi iki jų paskelbimo Rusijai teko apie trečdalis viso Lietuvos pieno produktų eksporto.

Situacija kitų ES šalių pieno sektoriuje

Tarptautinio ūkių palyginimo tinklo Pienininkystės tyrimo (IFCN Dairy Report) duomenimis, 2017 m. ES šalyse pieno gamintojų dalis geriamojo pieno mažmeninėje kainoje vidutiniškai sudarė 45,3 proc. (Lietuvoje – 27,6 proc.). Mažesnė nei Lietuvoje ši dalis buvo 7 ES šalyse: Liuksemburge, Rumunijoje, Suomijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Latvijoje ir Švedijoje.

Visose šiose šalyse arba vyrauja smulkūs pieno ūkiai (Rumunijoje, Bulgarijoje, Latvijoje, taip pat ir Lietuvoje), arba pieno perdirbimo pramonė yra labai koncentruota (Suomijoje, Švedijoje, Liuksemburge). Italijoje pieno ūkiai nėra smulkūs (vidutinį pieno ūkį sudaro – 52 karvės), o koncentracija pieno perdirbimo pramonėje yra nedidelė (didžiausia pieno perdirbimo įmonė perdirba apie 4 proc. žalio pieno), tačiau pieno gamintojų dalis geriamojo pieno mažmeninėje kainoje sudaro tik 26,6 proc. Tokia situacija galėtų būti paaiškinama tuo, kad Italijoje apie 60 proc. žalio pieno superka kooperatyvai, kuriuose vyrauja vertikali integracija. Šiuo atveju nėra taip svarbu, kurios grandys – pieno gamybos ar jo perdirbimo – gauna didesnes pieno produktų mažmeninių kainų dalis.

Kaip pakeisti situaciją

Lietuvos pieno tiekimo grandinės struktūros analizė parodė, kad pieno gamintojai, kurių didžiąją daugumą sudaro smulkieji ūkininkai, yra susiskaidę ir mažai organizuoti, o pieno perdirbėjai ir mažmenininkai – labai koncentruoti. Pieno gamintojų rinkos galia yra maža, o pieno perdirbėjų ir mažmenininkų – didelė. Derybose paprastai pieno gamintojai yra silpniausia grandis, todėl jiems nustatomos mažos žalio pieno supirkimo kainos ir ypač tuo metu, kai pasaulinė pieno produktų paklausa krenta. Per pastaruosius 11 metų mažmeninės prekybos grandžiai tenkančios pieno produktų mažmeninių kainų dalys padidėjo, o pieno gamintojams – sumažėjo.

Pagrindiniai veiksniai, nulėmę pieno produktų mažmeninių kainų pasiskirstymą tarp pieno tiekimo grandinės dalyvių

• Skirtingi pieno gamybos, perdirbimo ir mažmeninės prekybos koncentracijos lygiai (rinkoje vyrauja didelis skaičius smulkių pieno gamintojų, kelios stambios pieno perdirbimo įmonės (pieno supirkėjai) ir keli didžiausi mažmeninės prekybos tinklai).
• Žemas vertikalios integracijos lygis.
• Tradicija nustatyti žemą pieno supirkimo kainą, atsiradusi 1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
• Pasaulinės pieno produktų paklausos svyravimai.
• Galimybės įsivežti palyginti didelius žalio pieno kiekius iš kaimyninių šalių, kuriose yra jo perteklius.

Pagrindinės priemonės, siekiant padidinti pieno gamintojų galią rinkoje, yra horizontali koncentracija ir vertikali integracija. Be to, pieno gamintojai galėtų aktyviau įsitraukti į tiesioginius pardavimus arba trumpas maisto tiekimo grandines. Tie pieno gamintojai, kurie savo ūkiuose perdirba pagamintą žalią pieną į aukštos kokybės išskirtinius pieno produktus ir parduoda juos tiesiogiai vartotojams, gauna gerokai didesnę pridėtinę vertę, nei tie, kurie gamina žalią pieną ir parduoda jį pieno perdirbėjams.