23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/09
Intelektinės nuosavybės apsauga žemės ūkyje
  • Jolanta VILKEVIČIŪTĖ, Lina MARCINKEVIČIŪTĖ VDU Žemės ūkio akademija
  • Mano ūkis

Stulbinamu greičiu besivystančios informacinės, naujos gamybos ar auginimo technologijos, augalų veislės, prekių ženklai, patentai ar dizainas verslui sukuria naują pridėtinę vertę ir leidžia išlikti konkurencinėje aplinkoje. Tad intelektinė nuosavybė ir jos apsauga žemės ūkyje – viena iš svarbių ne tik mokslinių, bet ir praktinių aktualijų.

Intelektinė nuosavybė suprantama kaip naujai sukurti produktai, darbas arba procesai, kurie suteikia konkurencinį pranašumą. Lietuvoje, kaip ES valstybėje narėje, intelektinės nuosavybės apsauga yra reglamentuojama tarptautinių sutarčių, susitarimų, protokolų ir konvencijų bei nacionalinių teisės aktų, t. y. įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų (Vyriausybės nutarimų, taisyklių, Valstybinio patentų biuro parengtų teisės aktų ir kt.).

Teisės aktų taikymą nulemia tai, kokį intelektinės nuosavybės objektą norima apsaugoti. Kalbant apie intelektinę nuosavybę žemės ūkio sektoriuje, reikėtų išskirti du pagrindinius intelektinės nuosavybės tipus: pramoninę nuosavybę ir komercinę paslaptį. Pramoninės nuosavybės objektams priskiriami išradimai, augalų veislės, prekių ir paslaugų ženklai, pramoninis dizainas, juridinių asmenų pavadinimai.

Pramoninės nuosavybės apsauga

Pagal Patentų įstatymo nustatytą tvarką yra įteisinami išradimai, taikant jiems teisinę apsaugą, taip pat reglamentuojamos asmenų teisės ir pareigos, kurios atsiranda sukūrus išradimus. Išradimų teisinės apsaugos forma yra patentas, kurį išduoda Valstybinis patentų biuras. Kad būtų išduotas patentas, jis turi būti patentabilus, t. y. naujas, atitikti išradimo lygį ir turėti pramoninį pritaikomumą. Šias tris pagrindines patentabilumo sąlygas apibrėžia įstatymas.

Patento savininku gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo, tačiau išradėju laikomas tik fizinis asmuo, sukūręs išradimą.

Įstatyme apibrėžiami ir tie atvejai, kai patentai neišduodami, t. y.:

  • augalų arba gyvūnų veislėms ar iš esmės biologiniams jų išvedimo būdams (nuostata netaikoma mikrobiologiniams augalų arba gyvūnų produkavimo būdams ir šiais būdais gautiems produktams, taip pat augalams ar gyvūnams, jeigu išradimo techninis įgyvendinimas neapsiriboja konkrečia augalo arba gyvūno veisle);
  • išradimams, kurių komercinis panaudojimas prieštarautų visuomenės interesams, moralės ir humaniškumo principams;
  • genetinio gyvūnų tapatumo modifikavimo būdams, kurie gali jiems sukelti kančių be didesnės medicininės naudos žmonėms ar gyvūnams, ir šiais būdais produkuotiems gyvūnams.

Prekių ženklų įstatymas užtikrina prekių ženklų teisinę apsaugą, jų registracijos galiojimą ir ginčų sprendimo tvarką, nustato ženklų savininkų teises bei jų gynimą. Įregistravus prekės ženklą, jo savininkas įgyja išimtines teises į tą ženklą. Savininkas gali informuoti visuomenę apie savo teises į tą ženklą ženklo savininko teisių apsaugos žymeniu, kurį sudaro raidė R apskritime ir kuris dedamas ženklui iš dešinės (viršuje arba apačioje). Įstatyme numatyti reikalavimai paraiškai ir jos pateikimo tvarka Valstybiniam patentų biurui. Pateikus paraišką atliekamos jos ir ženklo ekspertizės. Nesant ginčų, ženklas įregistruojamas registre ir duomenys paskelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje, išduodant ženklo savininkui registracijos liudijimą. Šiuo dokumentu patvirtinamos ženklo savininko išimtinės teisės į įregistruotą ženklą.

Siekiant apsaugoti pramoninę nuosavybę galima kreiptis į patentinius patikėtinius. Patentinis patikėtinis – tai fizinis asmuo, kuris teikia paslaugas ir yra nepriklausomas kliento patarėjas bei atstovas (jis nėra Valstybinio patentų biuro darbuotojas) pramoninės nuosavybės apsaugos srityje.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į juridinio asmens (pavyzdžiui, žemės ūkio bendrovės arba kitos teisinės formos įmonės, vykdančios žemės ūkio veiklą) pavadinimą ir domeną (internetinės svetainės adresą).

Civilinio kodekso 2.39 ir 2.40 straipsniuose yra numatyta, kad juridinis asmuo privalo turėti savo pavadinimą, pagal kurį jį būtų galima atskirti nuo kitų juridinių asmenų. Ir tai pripažįstama kaip juridinio asmens nuosavybė. Svarbu ir tai, kad pagal Lietuvos teisės aktų reikalavimus pavadinimas negali būti parduotas ar kitaip perduotas kito asmens nuosavybėn atskirai nuo paties juridinio asmens. Pasirenkant juridinio asmens pavadinimą, reikia žinoti, kad jis yra sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę. Sudarant juridinio asmens pavadinimą turi būti laikomasi lietuvių bendrinės kalbos normų. Pavadinimas taip pat negali būti sudarytas tik iš tiesioginę veiklos, daiktų ar paslaugų rūšį nurodančių bendrinių žodžių arba tik iš vietovardžio, arba tik iš kitokių žodžių, neturinčių skiriamojo požymio.

Žemės ūkio verslas glaudžiai susijęs ir su informacinėmis technologijomis, todėl sunku įsivaizduoti įmonę, neturinčią internetinio svetainės adreso – vadinamojo domeno. Šiandieninis vartotojas informacijos daugiausia ieško internete, todėl norėdamas susižinoti apie įmonę ar ūkininką, jų veiklą, atsiliepimus, siūlomas prekes ar paslaugas, jis ieškos tokio internetinės svetainės adreso, kuris siejamas su įmone ar ūkininku. Todėl pasirenkant domeno vardą, geriausia, kad jis atitiktų įmonės pavadinimą arba būtų jam labai artimas. Kai kurie teisininkai siūlo, siekiant išvengti nereikalingų ginčų ateityje ir apsaugoti savo internetinės svetainės adresą, domeną registruoti kaip prekės ženklą. Negalima rinktis jau egzistuojančio arba labai panašaus pavadinimo į jau registruotą – tai gali sukelti papildomų teisinių rūpesčių. Tinkamai įregistruoti domeną padės akredituoti paslaugų teikėjai.

Ūkininko ūkio pavadinimas registruojamas Ūkininkų ūkių registre, naudojant ūkininko vardą ir pavardę (Ūkininko ūkio įstatymo 2 str.). Tad didesnių nesusipratimų dėl vardo ar domeno naudojimo nekyla.

Augalų veislių apsaugos įstatymas reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų santykius, susijusius su augalų veislių teisine apsauga bei naudojimu ir yra taikomas visų žemės ūkio, daržo, sodo ir dekoratyvių augalų genčių ir rūšių veislėms.

Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nagrinėja ir registruoja iš selekcininkų gautas paraiškas, siekdama įrašyti augalo veislę į Nacionalinį augalų veislių sąrašą ar suteikti augalo veislei teisinę apsaugą Lietuvoje. Vadovaujantis Augalų veislių apsaugos įstatymo 3 str., selekcininkui veislės teisinė apsauga suteikiama nustačius, kad veislė atitinka naujumo, išskirtinumo, vienodumo bei stabilumo reikalavimus, ir kai jai yra suteiktas reikalavimus atitinkantis pavadinimas. Įstatyme numatyta, kad selekcininkas arba jo įgaliotas atstovas, pageidaujantis, kad jo sukurtai ar atrastai ir išskirtai veislei būtų suteikta teisinė apsauga, pateikia saugomų veislių sąrašo tvarkytojui paraišką suteikti veislei teisinę apsaugą. Įstatymas numato, kad dėl kiekvienos veislės yra pateikiama atskira paraiška. Jeigu veislę sukūrė ar atrado ir išskyrė keli fiziniai arba keli juridiniai asmenys, vis vien yra pateikiama tik viena paraiška, nurodant kiekvieno iš jų nuosavybės dalį. Vėliau yra atliekama paraiškos ekspertizė ir veislės techninis patikrinimas. To paties įstatymo 22 str. numato, kad bulvių, medžių, uogakrūmių ir vynmedžių veislių teisinė apsauga galioja 30 metų, o visų kitų augalų – 25 metus nuo įrašymo į saugomų veislių sąrašą dienos. Taip pat yra numatyta galimybė veislės teisinės apsaugos laikotarpį pratęsti, bet ne ilgiau kaip 5 metams.

Komercinės paslapties apsauga

Į intelektinės nuosavybės apsaugą įeina ir komercinė paslaptis. Pati komercinės paslapties sąvoka pateikiama Civilinio kodekso 1.116 straipsnyje. Komercine paslaptimi laikoma informacija, kuri atitinka visus šiuos tris požymius: (1) yra slapta – kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; (2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta ir (3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.
Kalbant apie komercinės paslapties apsaugą įmonėje ar ūkininko ūkyje yra labai svarbu apsibrėžti, kas tai yra, ir siūloma sudaryti komercinių paslapčių sąrašą. Išgryninant tai, ką įmonės administracija arba ūkininkas norės įvardyti kaip komercinę paslaptį, reikia stebėti, kad pasirinkta informacija būtinai atitiktų visus tris anksčiau įvardytus požymius. Civilinio kodekso 1.116 str. 2 dalyje yra nurodoma, kas nelaikoma komercine paslaptimi, pavyzdžiui, informacija, kuri yra konfidenciali, bet ši informacija neatitinka komercinės paslapties požymių; taip pat informacija, kuri įprastomis darbo aplinkybėmis tampa darbuotojų sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis bei kita įstatymų nustatyta informacija.

Komercinių paslapčių apsaugą nustato Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas. Jis nustato, kad kai komercinė paslaptis neteisėtai gaunama, naudojama arba atskleidžiama, komercinės paslapties turėtojas turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą reikalaudamas nutraukti arba uždrausti komercinės paslapties naudojimą ar atskleidimą; uždrausti gaminti, siūlyti, pateikti rinkai ar naudoti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes arba jas importuoti, eksportuoti ar saugoti šiais tikslais; taip pat atšaukti iš rinkos su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Kalbant apie priemones, kurios turėtų būti taikomos darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį žemės ūkio bendrovėje, ūkininko ūkyje ar kitos teisinės formos įmonėje, užsiimančioje žemės ūkio veikla, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Darbo kodekso 25 str. 5 dalis numato pareigą saugoti konfidencialią informaciją (informaciją, kuri laikoma komercine (gamybine), profesine, valstybės ar tarnybos paslaptimi). Darbo sutarties šalys, sudarydamos darbo sutartį, gali sudaryti papildomus susitarimus dėl konfidencialios informacijos (tarp jos ir komercinės paslapties) apsaugos. Taip pat konfidencialios informacijos apsauga turėtų būti numatyta vidaus tvarkos taisyklėse, pareiginiuose nuostatuose bei kituose lokaliuose teisės aktuose. Atkreiptinas dėmesys, kad komercinė paslaptis ir konfidenciali informacija nėra tapačios sąvokos.

Atsakomybės ribos

Už intelektinės nuosavybės pažeidimus numatyta administracinė, civilinė (turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas) ir baudžiamoji atsakomybė. Administracinių nusižengimų kodekse numatytos baudos už neteisėtą augalo veislės, kuriai suteikta teisinė apsauga, dauginamosios medžiagos panaudojimą arba pramoninės nuosavybės teisių pažeidimą.

Baudžiamoji atsakomybė numatyta už komercinį šnipinėjimą, komercinės paslapties atskleidimą ir už pramoninės nuosavybės teisių (išimtinės patento savininko ar dizaino savininko teisės arba juridinio asmens teisė į juridinio asmens pavadinimą) pažeidimą.