23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/09
Gamybą atpiginti padeda auksinės rankos
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Nedideliam šeimos ūkiui išgyventi galima, jeigu sugebėsi sumažinti gamybos savikainą. Tokiu principu vadovaujasi pieninius ir mėsinius galvijus auginantis Jonas Chaladauskas, Lietuvoje gerai žinomas auksinių rankų meistras.

Žemės ūkis tiesiog įaugęs į Jono Chaladausko kraują. Nuo vaikystės įpratęs prie žemės ūkio darbų, jis niekada nedvejojo, kokį gyvenimo kelią rinktis. Pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavęs 48 ha žemės, kurią vėliau išsipirko už investicinius čekius, gimtojoje Kulvos seniūnijoje (Jonavos r.) jis įkūrė pieno ūkį. Tik pienines karves jau baigia pakeisti mėsiniai galvijai.

Ekologiniame Chaladauskų ūkyje nėra robotų, modernių technologijų, tačiau viskas mechanizuota paties Jono rankomis. Ir visą techniką taip pritaikęs, kad būtų ir patogu, ir darbas sparčiai vyktų.

Sausra ūkio neaplenkė

Apsilankius Chaladauskų valdose pliaupiant stipriam lietui, ūkininkas trynė rankomis – lietaus labai reikia, gyvuliams ganykloje trūksta žolės, žemė vis dar sausa. O javai jau nukulti, derlius sugulęs aruoduose, tad Jonas laukė, kad įkyriai palytų nors kelias dienas be perstojo. Bet prasidėjusi beveik liūtis kalvoto reljefo ūkyje tik pridarė sraunių upelių, kurie tekėdami į žemesnes vietas išgraužė žvyro keliukus. „Reikės išlyginti su greideriu“, – tvarkingas ūkininkas su savo technika prižiūri ir seniūnijai priklausančius žvyrkelius.

Gurelių kaime ūkininkaujantis J. Chaladauskas turi 87 ha žemės, didžioji dalis – nuosava. Kalvotas Kulvos apylinkių reljefas labai tinka galvijams. „Beveik kaip Alpėse“, – šypsosi Jonas, mostelėdamas ranka link būrio ant kalvos besiganančių galvijų. Ūkyje su prieaugliu yra per 60 grynaveislių mėsinių limuzinų galvijų ir mišrūnų, iš jų 24 karvės žindenės. Liko penkios pieninės karvės, kurių J. Chaladausko žmona nepanoro atsisakyti.

Per lietų vaikščiodamas po kalnuotą ganyklą Jonas su viltimi žvelgia į parudavusią vietovę, kurioje matyti atauganti žalia žolė. „Vis šis tas, nors žolės augimas jau sustojęs, vegetacija baigiasi, – atsidūsta ūkininkas, susidūręs su didžiausia pastarųjų dvejų metų problema – sausra ir pašarų stygiumi. – Šiemet laimėjo tie, kurių pievose dominavo liucernos ir raudonieji dobilai. Tos dvi kultūros ne taip bijo sausros. O mano pievose – varpinės žolės, jos visai neaugo.“

Į klausimą, kaip spręs pašarų stygiaus problemą, atsakė paprastai: „Pardavinėsiu gyvulius. Pirmiausia, aišku, parduosiu mišrūnes, bet gali būti, kad turėsiu ir geriausių grynaveislių karvių atsisakyti. Badu juk gyvulių nemarinsiu.“ Tik bėda, kad dėl pašarų stygiaus gyvulius parduoda ir daugiau ūkininkų, o tuo naudojasi supirkėjai, maždaug ketvirtadaliu sumažinę galvijų supirkimo kainą.

Kalvotą reljefą pritaikė ganykloms

Buvo laikas, kai Chaladauskai puikiai gyveno iš pieno ūkio. Tačiau dėl viena po kitos sekusių pieno krizių, mažėjančių supirkimo kainų laikyti piendaves tapo nuostolinga. „Man atrodo, Lietuvoje daug kas nori, kad maži ūkiai nebelaikytų karvių. Tai mes jų ir atsisakėme, tik žmona nutarė keletą pasilaikyti – patys pieną geriame, būna, kad žindenė nepriima veršiuko, tai karvės pienas gelbėja, o kai kurie mėsinių galvijų jaunikliai įsigudrina ir pienines pažįsti – su dviejų karvių pienu auga kaip ant mielių. Viskas dera“, – tokį ūkio modelį pasirinko J. Chaladauskas.

Vidutinis karvės primilžis – apie 5 tūkst. kg pieno per metus. Šiek tiek pieno Chaladauskai ir priduoda – ekologiškas ir kokybiškas jų ūkio pienas vežamas į Kėdainius ledams gaminti. Ūkis priklauso kooperatyvui „Agrobanga“, kuris, pasak Jono, dirba sąžiningai ir labai rūpinasi gamintojais.

Mėsinius galvijus jis auginti pradėjo tada, kai perėjo į ekologinį ūkininkavimą – maždaug prieš 14 metų. „Matote, koks mūsų reljefas – kalnai. Rinkdamiesi ūkio šaką turėjome į tai atsižvelgti. Kviečių ant kalnų nepasėsi, toks reljefas labiausiai tinka ganykloms. Tuo viskas ir pasakyta“, – konstatuoja Gurelių ūkininkas. Galvijus jis augina mėsai – veislininkystei, sako, ūkis per mažas, o „reikalų daug daugiau.“

Limuzinų veislę rinkosi dėl to, kad tokią turėjo bičiulis lenkas – iš jo ir pirko pirmąsias telyčias. Šia veisle nenusivylė – limuzinai gerai auga ir penisi, vos gimusio veršiuko kumpiai jau būna ryškūs. „Aišku, kitų veislių neauginau ir palyginti negaliu, bet limuzinais esu patenkintas. Per pusantrų metų su gerais pašarais ir, atsižvelgiant į motinos pieningumą, jie užauga iki 700–800 kg“, – pasidžiaugia savo gyvuliais Jonas. Ūkyje dar yra dalis mišrūnių, kurios turi 50–75 proc. limuzinų kraujo, bet ateityje žada auginti tik grynaveislius galvijus – vis dėlto jie auga geriau, būna gražesni, labai jaukūs, ramūs, augintojo teigimu – „rankiniai“.

Bandoje yra vienas reproduktorius, pirktas iš Šilų ūkininko Dariaus Gaigalo, kuris jį buvo pirkęs iš Vaitelių ūkio. Bulių, kad išvengtų giminingo veisimo, Jonas keičia kas dvejus metus. Anksčiau buvo pirkęs du skirtingų linijų reproduktorius iš Kėdainių r. ūkininko Arūno Gogolinsko. Jis patenkintas Lietuvos ūkininkų užaugintais veisliniais buliais, nors rasti negiminingą reproduktorių aplinkiniuose rajonuose, kad nereikėtų gyvulio vežti iš toli, konstatuoja J. Chaladauskas, nėra lengva.

Galvijų mėšlas naudingas dirvožemiui

Auginęs ir pienines karves, Jonas mano, kad darbo su jomis ir mėsiniais galvijais nėra ką lyginti. „Gal supyks kiti augintojai, bet man atrodo, kad mėsinius galvijus auginti galėtų ir tinginys. Mano dydžio ūkyje užtenka ryte valandos laiko galvijams pašerti. Turiu pasidaręs geras šėryklas su stogais, ryte atvežtų pašarų užtenka iki kito ryto. Aišku, būna visokių situacijų, bet dažniausiai turiu visą dieną kitiems ūkio darbams“, – sako ūkininkas.

Pieninės ganosi kartu su mėsiniais galvijais, tik nakčiai grįžta į tvartą. Ganyklose pritrūkus žolės, nakčiai ir mėsiniai parginami į tvartą. Viskas vietoje, aplink ūkį, tad gyvulių pervarymas nesudaro sunkumų.

Ganyklos aptvertos stacionariai, elektrinio piemens nenaudoja. Jonas sako nenorintis gyvulių gąsdinti. „Esu bandęs elektriniu piemeniu aptverti papildomą ganyklą, bet gyvuliai labai išsigando, paskui bet kokios vielos baiminosi. Nutariau nekelti streso jiems,“ – pabrėžia ūkininkas. Jis svarsto, kad elektrinis piemuo gal labiau būtų reikalingas nuo vilkų apsisaugoti – šių apylinkių miškuose jų vaikšto didelė gauja, tačiau iki ūkio dar neatėjo.

Augintojas gyvuliams yra pastatęs 250 kv. m metalinę „palapinę“. Gausiai šiaudais kreikiamoje pastogėje šaltuoju metų laiku jie gali pasislėpti nuo darganos, o vasarą – nuo kaitros.

Galvijai šeriami šienu ir šienainiu, buliai ir pieninės karvės papildomai gauna koncentruotųjų pašarų. Limuzinų karvės, pripažįsta ūkininkas, ir negaudamos koncentratų veršiuojasi sunkiai. „Priežastis aiški – veršeliai atvedami labai dideli, iki 60 kg svorio. Bet pritaikyti dietą karvėms paskutinį veršingumo trimestrą mano ūkio sąlygomis sunku – nėra kaip atskirti karvių ganykloje, čia jos negrupuojamos. Bandžiau atskirti kartą, tai nei vieni, nei kiti neėdė, palei tvorą visą dieną ir išgulėjo. Negalėjau taip kankinti“, – pasakoja J. Chaladauskas. O veršiavimosi problemas jam padeda išspręsti žinomas ir patyręs veterinarijos gydytojas Pranas Dailidė iš Žeimių.

Pašarams, be ganyklos žolės, ūkininkas dar augina 15 ha kvietrugių, keletą hektarų kukurūzų silosui. Gerais metais grūdų lieka ir parduoti. Jeigu piktžolės žiemą iššąla, tai derlius būna geresnis. „Mums, ekologams, svarbu, kad bent 1–2 naktis būtų labai didelis šaltis, tuomet sulaukiame gero kvietrugių derliaus. Bet jeigu iš rudens užsninga pasėlius ir šaltis nepasiekia piktžolių, ekologinių kvietrugių derlius būna menkas ir jo vos užtenka pašarams“, – dalijasi patirtimi ūkininkas.

Jis nuolat taiko 3 laukų sėjomainą ir tai pasiteisina. Šiemet viename lauke po pūdymo mėšlu tręštų kvietrugių derlius siekė daugiau kaip 5 t/ha. Bet atsėliuotame lauke sėtų kvietrugių prikulta mažiau negu 3 t/ha. Jonas rodo vieną lauką: šitas priklauso pūdymui, bet varpučių jame nėra visai. Todėl pavasarį sės jame avižų ir žirnių mišinį, su visomis žolėmis nupjaus, pagamins silosą, tada kratys mėšlą ir darys pūdymą. Vėl į tą lauk sės rudenį. „Taip truputį sutaupysiu energijos ir turėsiu daugiau pašarų. Galėsiu daugiau gyvulių laikyti“, – štai taip skaičiuoja J. Chaladauskas ir didžiuodamasis priduria, kad jo dirbami laukai yra geros kokybės.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, dariusi dirvožemio tyrimus, rado, kad viename lauke buvo 6,3 proc., kitame – 3,9 proc. humuso, kai didelėje dalyje Lietuvos dirvožemių yra tik 1,2 –1,5 proc. humuso. „Ačiū galvijų mėšlui, bet jeigu būtų buvę pakankamai drėgmės, dirvožemis būtų dar geresnis“, – pasidžiaugia gerai prižiūrimais ir nenualintais laukais patyręs ūkininkas.

Ūkyje Jonas dirba vienas, žmona tik karves pamelžia. Pirmieji pagalbininkai ūkyje – LŽŪKT konsultantai, su kuriais bendradarbiauja daugybę metų.

Pravertė konstruktoriaus talentas

Jonas apgailestauja tik dėl to, kad vos pasiekė optimalų bandos dydį pagal turimą žemės plotą, bandą reikia mažinti. O kada vėl atkurs? Bet jau treti metai, kai gamta baudžia ir kitos išeities, kaip tik mažinti bandą, nematyti. Kiti ūkininkai, Jono teigimu, dar gali pasispausti atpigindami gamybą, o jam spaustis nėra kur – viskas daroma pigiausiu būdu.

Chaladauskai neturi įsipareigojimų, skolų bankui – beveik visada gyvena tik iš to, ką turi. „Turiu pinigų – perku, neturiu – neperku“, – tokia Jono filosofija. Vienintelį kartą pasinaudojo ES parama, kai pirko rinktuvinę priekabą. Ji būtina, nes visus pašarus ūkininkas laiko kaupuose – tai pati pigiausia technologija.

Kaip reikia taupyti ir kaip galima sutaupyti gyvulininkystės ūkyje, J. Chaladauskas gali ilgai pasakoti – jis viską yra išbandęs pats. Tačiau taip taupyti reikia vienos sąlygos – turėti Jono Chaladausko rankas ir konstruktoriaus talentą, mat jis savo ūkyje naudoja beveik vien paties sukurtas žemės ūkio mašinas ir padargus. 10 iš 14 mašinų yra savos konstrukcijos – Veprių žemės ūkio mokykloje įgyta plataus profilio mechanizatoriaus profesija Jonui padėjo panaudoti įgimtą talentą. Jis yra pasigaminęs ne vieną traktoriuką, kukurūzų smulkintuvą ir kitos technikos, perdaręs kombainą, o kur dar gyvulininkystės įranga – aptvarai, fiksavimo staklės, angarai, šėryklos, pastogės ir t. t.

„Mano sukonstruotų mašinų likutinė vertė – 1 Eur. Jeigu pirkčiau naują techniką, kiek bulių turėčiau užauginti ir už ją atiduoti? Dabar už bulių supirkėjai moka tik 750 Eur. Anksčiau už pusantrų metų bulių dar sumokėdavo tūkstantį eurų su PVM. O rinktuvinė priekaba kainavo 34 tūkstančius – tai vien pagal ankstesnę kainą 34 bulius turėčiau auginti pusantrų metų ir atiduoti už tą priekabą“, – tokie skaičiai Jonui atrodo sunkiai suvokiami. Kadangi gavo ES paramą, tai naujai rinktuvinei priekabai užteko 10 bulių kainos.

Šėryklos, kurias Jonas pats vienasuždengė stogu, įrengtos prie pat pašarų saugyklų, tad vežti juos reikia tik 10–20 metrų – taip taupomas kuras.

Kieme stovi gyvulininkystės ūkiui labai reikalingas ir patogiai sukonstruotas aptvaras su svarstyklėmis, į kurį gyvulys įeina be jokio streso ir prievartos, prie jo gali privažiuoti mašina gyvuliams pakrauti. Aptvaro koridoriaus viduryje yra vartai – tam atvejui, jeigu kurį nors gyvulį reikia atskirti. Jis viską gamino taip, kad būtų patogu ir pačiam, ir gyvuliui. Tvarte aptvarus sukonstravęs taip, kad galėtų kai kurias karves atitverti – visai paprasta, bet patogu naudoti.

Iš šono atrodo, kad visi ūkio pastatai kone nauji, bet Jonas šypsosi – tik skarda nauja, viskas perstatyta iš senų pastatų. „Naujiems pastatams mažas šeimos ūkis neuždirba“, – sako ūkininkas. Bet statybos jam irgi patinka – juokiasi, kad stogais dar laksto kaip katinas.

Jonas rodo ganyklose esančią kūdrą, kurioje vanduo nesibaigia: „Čia gamtos dovana, dėl kurios bent gyvulių girdymo problemos nėra.“ Aišku, kibirais semti vandens iš jo nereikia – Jonas sukonstravęs specialų įrenginį, su kuriuo galima lengvai prisileisti vandens į bet kokią talpą.

Šalia Chaladauskų laukų sutvarkyti ir melioracijos grioviai – visur šeimininko ranka juntama. Programa baigėsi, bet Jonas vis tiek griovius prižiūri, šienauja, kad medžiai neužaugtų, kad bebrai neapsigyventų.

Atsakymas, kaip gyventi nedideliam šeimos ūkiui

Jonas nesvarsto galimybės išplėsti gamybos grandinės, pavyzdžiui, pačiam imtis prekybos mėsa. Jo manymu, kiekvienas turi dirbti savo darbą, kurį sugeba – vieni augina, kiti mėsą gamina, treti parduoda. „Problema ta, kad visi nori greitai praturtėti, tai ypač pasakytina apie pieno sektoriaus perdirbėjus. Pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Galų gale, turi kas nors aiškiai suskaičiuoti, kam kokia kainos dalis tenka“, – ir dėl pieno kainų piktas J. Chaladauskas. Jis turi nuomonę ir dėl mėsinės gyvulininkystės – jo versija, kad dėl ES ir JAV prekybos sutarties šis sektorius Europoje yra aukojamas, kad amerikiečiai pirktų lengvuosius automobilius. O pigios jautienos, neva, atsiveš iš Brazilijos. Tuo naudojasi ir supirkėjai.

„Dirbsime daugiau, uždirbsime mažiau, tai tokia išvada. Bet kiek turėsime, tiek užteks, svarbiausia, kad sąskaitas apmokėtume“, – reziumuoja J. Chaladauskas.

Svarbu ir tai, kad žemės ūkis, konstravimas – jo pašaukimas, vadinasi, kasdien gali mėgautis tuo, ką daro. „Technika man kaip meškerė žvejui – darbo įrankis“, – sako nagingas ūkininkas. Prisimindamas laikus, kai žmonėms leisdavo tik vieną karvę laikyti, o jo tėvai antrą krūmuose slėpė, kad penkių vaikų šeimą išmaitintų, jis labiausiai piktinasi valstybės išlaikomais ir dirbti nenorinčiais žmonėmis.

Savo vaikus jis išauklėjo darbščiais ir dorais žmonėmis. Sūnus Andrius turi su žemės ūkiu susijusį verslą, dukra Lina 14 metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo Afganistane, dabar gyvena Europoje – vairuoja autobusą.

Chaladauskų ūkyje lankėsi ne viena užsienio ūkininkų delegacija. Jie užsukdavo pažiūrėti, kaip galima be skolų bankams šiuolaikiškai ūkininkauti. Taupus, racionalus ūkininkavimas ir auksinių rankų ūkio šeimininkas – tokia šio nedidelio šeimos ūkio sėkmės formulė. Tai gali būti ir atsakymas, kaip gyventi nedideliam šeimos ūkiui.