Jei norite pajuokinti ant asfalto augusį ir tradicinio daržininkytės ūkio šiokiadienius tik per televizorių mačiusį miestelėną, pasakykite jam, kad bulvių auginimas yra „aukštos savikainos techninė žemės ūkio kultūra“. Kai jis baigs krizenti, išdėstykite, kokios technologinės operacijos atliekamos ir kiek reikia investuoti, norint galų gale pardavus derlių gauti padorų „pliusą“, ir jūsų pašnekovas bus nokautuotas.

Būtent taip nutiko per ilgą ir įdomų interviu su vienu iš kooperatyvo „Suvalkijos daržovės“ pajininkų Giedrium Greičiumi. Jurbarko krašte „žaliavą cepelinams ir plokštainiui“ auginantis ūkininkas apie tai, kokie yra svarbiausi gausaus derliaus receptai, kokius mechanizmus geriausia naudoti, kokiais atvejais kokias priežiūros procedūras derėtų atlikti, kada ir kokia „chemija“ užtaisyti purkštuvus, galėtų pasakoti valandų valandas.

Kad penktą dešimtį įpusėjęs vyras iš tiesų apie šią sritį žino gana daug, galima iliustruoti vieninteliu faktu: „normaliu“ pasiekimu Lietuvoje laikoma maždaug 15 tonų iš hektaro, o taikant šiuolaikišką agrotechniką ir esant palankioms sąlygoms galima pasiekti 30–50 t iš ha derlių. Pastarasis skaičius – 50 tonų – reiškia, kad subrendusios bulvės sunkiai telpa į standartinę 75 centimetrų vagą. G. Greičiaus valdose tokie bulvininkystės everestai virtę kasdienybe.

„Dabar mes gana sėkmingai bandome vytis olandus, kurie iš hektaro sugeba prikasti po 60–70 tonų. Tačiau užauginti gerą šakniavaisių derlių dažnai būna lengviausia dalis.

Sunkiausia – sugebėti užtikrinti kokybiškos produkcijos pristatymą prekybos tinklams visus metus tokiais kiekiais, kokių jie prašo, ir iš viso to galų gale turėti finansinės naudos“, – atvirauja Giedrius.

Palengva dėstydamas, kokius dalykus privalu žinoti imantis bulvių auginimo, ūkininkas patikina, kad dalykų, kuriuos būtų galima laikyti mažareikšmiais, čia labai nedaug – svarbu viskas, pradedant dirvos struktūra, parenkama sėkla (vien apie tai galima rašyti disertacijas, nes įvairovė milžiniška), naudojama technika ir baigiant trąšomis bei mikroelementais, kuriais aprūpinti bulvių kerus reikia ne tvarkant dirvą, bet per lapus.

Skirtinguose regionuose naudojamos skirtingos technologijos, todėl nuo sėklos sodinimo iki derliaus nuėmimo į lauką važiuojama ne tiek pat kartų. Itin svarbu geras dirvos paruošimas rudenį, nes tai lemia lauko piktžolėtumą. Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių – tenka porą kartų naudoti verstuvinius skutiklius, vėliau akėti zigzaginėmis akėčiomis, dirvą giliai suarti, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko užverstai velėnai supūti.

„Tiek žemės ūkio mokslininkų rekomendacijos, tiek mūsų pačių patirtis rodo, kad geriausias bulvių priešsėlis – kviečiai ar kvietrugiai. Taip pat sėkmingai esame išbandę naujovę – ilgašaknius ridikus ir garstyčias. Šie augalai itin efektyviai valo dirvą nuo kenksmingųjų organizmų. Po šakniavaisių daržovių dirva tiesiog giliai suariama. Pavasarį iš rudens suarti laukai purenami rotoriniais kultivatoriais-frezomis. Neakmenuotą, nesupuolusią dirvą rekomenduojama įdirbti frezomis arba prieš pat bulvių sodinimą – rotaciniais kaupikliais, kurie gerai išpurena dirvą ir sutrupina grumstus“, – vardija G. Greičius.

Kooperatyvo „Suvalkijos daržovės“ nario teigimu, gamintojų, siūlančių tikrai kokybišką techniką ir padargus, yra gana daug ir bent jau teoriškai rinktis yra iš ko, atsižvelgiant į pačius įvairiausius poreikius. Bulvių priežiūrai G. Greičius pasirinko Amazone UX01 purkštuvą, turintį sijų kopijavimo ContourControl ir sijų stabilumo sistemas SwingStop, garantuojančias aukštą purškimo kokybę. Išmani AmaSelect purkštukų valdymo sistema, veikianti nuo GPS ir valdanti kiekvieną purkštuką individualiai, leidžia maksimaliai tiksliai padengti augalus.

Įrangos pasirinkimo galvosūkiai

„Mes pirmenybę teikiame belgiškiems „Dewulf“ ir vokiškiems „Grimme“ darbo įrankiams, nors paprastai dirbame pagal olandų technologiją, kai sodindami bulves iškart formuojame vagą. Kai kurie kiti ūkininkai vagą formuoja per du kartus. Tačiau tai priklauso nuo dirvos struktūros ir netgi drėgmės. Šis pavasaris buvo sausas, todėl suformuoti vagą daugelyje laukų buvo keblu“, – konstatuoja G. Greičius.

Sprendimą investuoti į „Dewulf“ techniką pašnekovas argumentuoja labai paprastai. Jo teigimu, daugelio gamintojų mašinų pagrindiniai techniniai parametrai skiriasi daugiau simboliškai, nes visos jos pagrindines funkcijas atlieka nepriekaištingai, todėl svarbūs tampa žmogiški veiksniai – kiek dėmesingi ir geranoriški tų gamintojų vietininkai Lietuvoje, kiek lanksti jų kainodara, kaip operatyviai reaguoja į iškilusias problemas.

„Faktas, kad „Dewulf“ turi labai daug patirties ir ilgą veiklos istoriją, todėl iš jų siūlomų mašinų nesunku išsirinkti, ko reikia konkrečiam ūkiui. O kai teisingai susikomplektuoji – dirbi sparčiau ir uždirbi daugiau. Tarkime, viena belgų naujienų – atnaujintas savaeigis bulvių kasimo kombainas R3060. Palyginti su ankstesniu modeliu, šis pastebimai našesnis, galingesnis, manevringesnis ir patogesnis operatoriui. Nukastas bulves iš bunkerio galima išpilti nestabdant paties kombaino, o tai sutaupo nemažai laiko. Be to, sustiprinta galinė ašis su 20 laipsnių pasisukimu leidžia būti dar manevringesniam. Kombaino bunkeris yra sumontuotas ant važiuoklės, tai suteikia kombainui papildomo stabilumo“, – aiškina bulvių augintojas.

G. Greičius pasakoja, kad vienas svarbiausių dalykų jų versle – bulvienojų laistymas. „Apskritai tinkama drėgmė yra vienas esminių dalykų, nuo kurių priklauso derlius, todėl ten, kur galimybės bulves laistyti yra komplikuotos, reikia galvoti apie kitus žemės ūkio augalus. Tarkime, Italijoje bulvės nebeauginamos, nes ten tiesiog pernelyg karšta ir pernelyg mažai vandens. Šia prasme mūsų ūkis yra itin dėkingoje vietoje, nes netoliese turime upelio užtvanką, todėl be didesnių problemų galime pasiekti toliausią lauko kraštą už beveik 2 km. Per patį bulvienojų laistymo žarnos driekiasi iki 800 metrų. Tada reikia užtikrinti 12 barų spaudimą ir nustatyti norimą išpurkšti vandens kiekį“, – aiškina G. Greičius.

Beje, savaime susivyniojančios laistymo mašinos, Giedriaus teigimu, bulvėms itin tinka, nes yra aukšto automatikos lygio, galima keisti judėjimo greitį, yra skirtingi purškimo antgaliai, gali veikti žemu slėgiu. Reikiamas vandens kiekis dozuojamas tiksliai, o esant reikalui, laistyti galima kartu su trąšomis. Viena tokia mašina galima gana nesunkiai palaistyti maždaug 50 hektarų, kiekviename jų atseikėjant po 250 t vandens. Jei natūralių vandens šaltinių netoliese nėra ir prisireikia kasti dirbtinius tvenkinius, daryti gręžinius ar kloti vamzdynus – investicijų poreikis išauga taip, kad skaičių baisu ištarti garsiai: 100 hektarų laistymo sistemai apytiksliai reikia 300 tūkst. eurų.

Koziris – geras sandėlis

Pašnekovas pabrėžia, kad, turėdamas tinkamas sąlygas ir gerus darbo įrankius, be abejonės, gali pasiekti kur kas daugiau, tačiau labai svarbu matyti ir suvokti platesnį kontekstą – kokioje rinkoje ir su kuo tenka konkuruoti, kokios tendencijos vyrauja visoje Europoje, kaip ir kodėl daržovių auginimas kinta.

„Mes su kolegomis į tai iš tiesų daug gilinamės ir neretai padarome patiems netikėtų išvadų. Tarkime, kad pačios svarbiausios investicijos – į sandėlius, kurie leistų gegužės ar net birželio mėnesiais prekybininkams tiekti nepriekaištingos kondicijos produkciją. Tai padaryti galima tik derlių suvežus į sandėliavimui tinkamas patalpas. Mūsų skaičiavimais, vienas modernus sandėlis, kuriame telpa apie 2 000 t bulvių, atsieina apie 800 tūkst. eurų. Turint galvoje, kad galimybė lanksčiai dirbti su įvairiais prekybos tinklais ir galvoti apie eksporto rinkas atsiranda disponuojant maždaug 25 000 t bulvių, investicijų poreikis vien į sandėliavimo įrangą yra milžiniškas. O neturint galimybės prekiauti užsienyje apskritai sunku kalbėti apie pelningą verslą – tai greičiau azartinis žaidimas su daugybe galimybių likti basam, plikam ir dar su skolų bankams kupra“, – sako ūkininkas.

Kol kas kooperatyvas „Suvalkijos daržovės“ kasmet užaugina tik apie 15 000 tonų bulvių, tačiau turi palyginti nemažą burokėlių (dalį kurių sėkmingai eksportuoja) rinkos dalį, todėl bendras produkcijos kiekis leidžia vadintis vienu didžiausių Lietuvos daržovių augintojų.

„Mes pradėjome žygius, siekdami įsitvirtinti Italijos rinkoje, kur, kaip minėjau, per pastaruosius penkerius metus daugelis ūkininkų atsisakė auginti bulves dėl akivaizdžių klimato kaitos požymių. Konkuruoti tenka su beveik visais ūkiais į šiaurę nuo Paryžiaus ir tai tikrai pasiutusiai sunku. Reikia ne tik tiksliai žinoti visas bulvininkystės technologijas, turėti geras sąlygas, bet ir išmanyti tenykštės rinkos vartotojų įpročius. Pavyzdžiui, tiekiant plautas bulves, kurios parduodamos ne sveriamos, o dailiai sufasuotos, sukuriamas beveik toks pat pridėtinės vertės skirtumas, kaip parduodant rastinę medieną ir knygų lentynas. Jei Lietuvoje plautų bulvių pardavimai sudaro 10–15 proc. viso realizuojamo kiekio, tai Prancūzijoje šis rodiklis siekia 80 procentų“, – dalijasi žiniomis G. Greičius.

Nors teoriškai nuplauti bulves nesunku (jei jos užaugintos ir tvarkingai nukastos), tačiau prieš jas patiekiant į prekybos centrus reikia atlikti keletą „triukų“.

„Pradėkime nuo to, kad iki pavasario bulves išsaugoti galima tik jas tinkamai sandėliuojant. Parvežti iš lauko šakniavaisiai pilami į kaupus arba specialius daržovių konteinerius. Pastarasis būdas kur kas pažangesnis, nes leidžia efektyviau bulves išdžiovinti, „užgydyti“ žievelės pažeidimus ir, atvėsinus iki sąlyginai žemos 4 ^oC temperatūros, „užmigdyti“. Tačiau vienas konteineris kainuoja apie 100 eurų, o jų reikia daugybės, todėl iškart peršokti prie tokios technologijos sunku. Prieš tiekiant bulves į rinką, plaunant ir fasuojant jas būtina laipsniškai pašildyti iki +18 ^oC. To nepadarius vaizdas bus graudus, nes atvėsintų bulvių žievelė gerokai mažiau atspari pažeidimams jas fasuojant. Vadinasi, kol pasieks prekybos salę, bulvės atrodys tarsi būtų dalyvavusios peštynėse su gerokai stipresniu varžovu, atrodys neestetiškai (bus pastebimi visi sumušimai ir tamsios dėmės), todėl pirkėjų bus vertinamos kaip „nekokybiškos“, tad ir iš to kylančių bėdų nepavyks išvengti“, – perspėja G. Greičius.

Nė karto per visą pokalbį niekuo nesiskundęs ūkininkas vis dėlto pripažino, kad, net teoriškai žinant, kaip ir ką reikėtų daryti per kiekvieną technologinį procesą, viską tinkamai realizuoti nėra lengva. Per greitai atvėsinant sandėlio vidaus temperatūrą, bulvės apvysta. Oro srautą, sukuriamą viename sandėlio gale atveriant specialius liukus, o kitame įjungiant galingus ventiliatorius, pernelyg sulėtinus, daržovės nedžiūsta ir „negyja“. Koks aušinimo tempas optimalus, priklauso nuo daugybės aplinkybių, pradedant gamtinėmis sąlygomis derliaus nuėmimo metu, pastato dydžio ir baigiant bulvių veisle.

„Bandydami kuo efektyviau šį procesą kontroliuoti, valdymo pultus ir daugybę įvairių daviklių išdėliojame pačiose įvairiausiose sandėlio ir konteinerių ar kaupų vietose. Technologinė sistema kainuoja iki 50 000 eurų, tačiau net ir ją įdiegus viską suvaldyti nėra paprasta. Konsultuotis ir mokytis taip pat ribotos galimybės, nes kiekviena daržovių rūšis specifiška, o bulvininkystės teoretikų mūsų šalyje mažai. Daugiau pasiekę verslo praktikai savo patirtimi dalytis neskuba, nes užsiauginus stiprius konkurentus tektų atsisveikinti su dalimi savos rinkos. Todėl tenka daug eksperimentuoti ir rizikuoti“, – dėsto G. Greičius.

Kita vertus, net sėkmingai išgliaudžius visas bulvininkystės aukštojo pilotažo subtilybes ir išmokus išsaugoti bulves iki gegužės–birželio mėnesio, kai daržovių poreikis pats didžiausias, visuomet egzistuoja rizika negauti išsvajoto pelno, nes pigus importas gali ištirpdyti kainą taip, kad vargiai sugrįš išlaidos už sandėliuose sudegintą elektros energiją.

Įdomu ir tai, kad per pastarąjį dešimtmetį prekyba bulvėmis turgavietėse susitraukė iki razinos dydžio: liko gal 10–15 proc., palyginti su kiekiu, kuris šiuo kanalu būdavo parduodamas prieš dešimtmetį. Beveik viskas nukeliavo į didžiuosius prekybos centrus, nes ten per savaitę nuvežti penkias puspriekabes ir atiduoti už sąlyginai nedidelę kainą apsimoka labiau, nei sukti galvą, kaip į turgų nuvežti keturias tonas ir 200 kartų rasti pirkėjų 5 kilogramams šakniavaisių. Be to, tas keleto kilogramų ryšulėlis turėtų būti bent tris ar net keturis kartus brangesnis nei „Lidl“ ar „Rimi“, nes atlygį turi gauti ir daržoves tokiomis porcijomis pardavinėjančios bobulytės.