Lietuvos augalininkystės ūkiuose žieminiai kviečiai yra vieni svarbiausių ir pelningiausių prekinių augalų. Jų plotai kasmet viršija 0,5 mln. ha. O šiemet jų deklaruota net 740 208 ha. Ar viską padarome, kad žieminių kviečių derlius būtų maksimaliai gausus?

Siekdami užauginti pelningą kviečių derlių, žemdirbiai jiems skiria tikrai daug dėmesio. Pagrindas pasėlių derlingumui dedamas ruošiantis sėjai. Kokį kviečiams parinksime dirvožemį, priešsėlius, kokias veisles, kada ir kaip pasėsime, kokį suformuosime pasėlių tankumą, lems ir būsimą javų produktyvumą.

Visų minėtų darbų tikslas – išauginti augalus, kurie iki rudeninės vegetacijos pabaigos turėtų bent po 2–3 šalutinius ūglius ir būtų pasiekę BBCH 24–26, t. y. IV organogenezės etapą (jau suformavę varpų gemalines užuomazgas). Tokie kviečiai būna geriausiai pasirengę žiemoti ir turi didžiausią galimą rudenį būsimo derlingumo potencialą.

Tinkamiausi dirvožemiai

Gamybinė praktika rodo, kad ūkiuose žieminiai kviečiai auginami įvairiuose dirvožemiuose. Tačiau siekiant didelio derlingumo, šiems javams reikia parinkti aukštesnio našumo ir gerai sukultūrintas, ne per rūgščias dirvas. Tad kviečiams geriausiai tinka lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai. Galima sėti ir į priesmėlius ar į lengvus bei vidutinio sunkumo molius, jeigu kitos jų savybės tinka šiems javams. Kviečiai blogai auga ir dera smėliuose, sunkiuose moliuose ar durpžemiuose.

Optimali dirvožemio reakcija kviečiams auginti yra pH 6–7. Tiesa, kai kurie ūkiai sėja kviečius ir į rūgštesnes dirvas, kurių pH iki 5,5. Tokiu atveju reikėtų įvertinti, kad pasėlių derlingumo potencialas, palyginti su neutralios reakcijos dirvomis, gali būti mažesnis iki 1,8 t/ha.

Rūgščias dirvas turintiems ūkiams rekomenduojama jas pakalkinti. Ši priemonė leis padidinti auginamų javų derlingumą. Mokslininkų atliktų tyrimų ir ūkių praktikos duomenys rodo, kad pakalkinus dirvas (kalkių normos parenkamos pagal pH duomenis), jų pH lygis vidutiniškai padidėja 0,8–1,3 vieneto, o toks pokytis lemia apie 1 t/ha didesnį kviečių derlingumą. Be to, kalkinimo efektas išlieka ne vienus metus.

Auginti žieminius kviečius pagal intensyvias technologijas rekomenduojama priemolių ir lengvų molių dirvose, kuriose fosforo yra ne mažiau kaip 140 mg/kg, kalio – ne mažiau kaip 120 mg/kg, humuso kiekis didesnis kaip 2 proc., o pH reakcija ne žemesnė kaip 6,5. Tokių dirvų našumo balas paprastai būna didesnis negu 42.

Siekiant užauginti gausesnį kviečių derlių, būtina įvertinti ir tai, kiek dirvožemiuose yra augalams reikalingo fosforo ir kalio. Geriausiai kviečiai dera, kai dirvoje yra 180–240 mg/kg P₂O₅ ir 150–200 mg/kg K₂O. Ūkiuose šie javai sėjami ir į dirvas, kuriose fosforo ir kalio kiekis būna daug mažesnis. Tačiau reikėtų žinoti, kad tokiose žemėse, kuriose šių elementų yra mažiau kaip po 100 mg/kg, užauginti bent vidutinį grūdų derlių bus sunku.

Priešsėliai ir sėjomainos

Didelės įtakos kviečių, kaip ir bet kurių kitų javų, derlingumui turi priešsėliai. Teoriškai geriausi kviečių priešsėliai yra ankštiniai (pupiniai) augalai, daugiametės žolės, rapsai, juodieji ar užimtieji pūdymai, ankstyvosios bulvės.

Mokslininkų tyrimų duomenys ir ūkio praktika rodo, kad didžiausi žieminių kviečių derliaus priedai gaunami juos auginant po pupinių (ankštinių) augalų: žirnių, pupų, lubinų ir pan. Pupiniai augalai praturtina dirvožemį azoto ir didina jo bei auginamų augalų derlingumą. Tačiau ūkiuose ne visiems kviečių pasėliams pavyksta tokius priešsėlius skirti. Pirmiausia dėl to, kad po dalies ankštinių paprastai sėjami žieminiai rapsai. Antra priežastis – ankštinių plotai, palyginti su kviečių plotais, ūkiuose dažniausiai būna daug mažesni. Todėl visiems javams jų tikrai neužtenka.

Be ankštinių augalų, žieminiams kviečiams labai tinkami priešsėliai yra žieminiai ir vasariniai rapsai. Jie gerina dirvos fitosanitarinę būklę, fizines ir agrochemines savybes. Daugiametės žolės irgi tinka kviečių priešsėliui, nes jos padeda palaikyti dirvožemio derlingumą ir humuso kiekį.

Nerekomenduojami žieminių kviečių priešsėliai yra kiti migliniai javai. Jie yra giminingi augalai, paliekantys dirvoje kviečiams žalingų organizmų užkratą. Tačiau dėl geresnių priešsėlių trūkumo nemaža dalis žieminių kviečių atsėliuojama arba sėjama po kitų rūšių miglinių javų. Tokiu atveju teks skirti daugiau dėmesio ir sąnaudų kviečių pasėlių apsaugoti nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų. Jeigu kviečius tenka atsėliuoti, tai geriau pasirinkti laukus, kuriuose prieš tai kviečiai buvo auginami po rapsų.

Be to, pastebėta, kad neigiamus atsėliavimo veiksnius beveik visai gali neutralizuoti tokie tarpiniai augalai kaip baltosios garstyčios ir pan. Dabar ūkiuose populiarėja įvairūs tarpiniai augalai. Šiems tikslams gali būti auginamos ne tik garstyčios ar ridikai, bet ir įvairių rūšių dobilai, lubinai, žirniai, seradėlės ir kiti pupinių šeimos augalai, net grikiai, saulėgrąžos ir t. t. Po tarpinių augalų, ypač pupinių, dirvose lieka azoto ir organikos, kuri didina derlingumą ir humusingumą, gerina dirvožemio struktūrą. Po garstyčių, ridikų ir kitų bastutinių šeimos augalų pagerėja dirvožemio fitosanitarinė būklė. Tad tarpiniai augalai turi teigiamos įtakos po jų auginamų kviečių pasėlių būklei ir būsimam derlingumui.

Kukurūzai irgi nėra tinkamiausi žieminių kviečių priešsėliai. Po kukurūzų derliaus nuėmimo lieka mažai laiko tinkamai paruošti dirvas sėjai. Be to, kukurūzai ir kviečiai priklauso tai pačiai miglinių šeimai, tad dirvoje lieka kenksmingų organizmų užkrato, padidėja varpų fuzariozės rizika.

Mokslo tyrimų duomenys rodo, kad žieminių kviečių pasėliuose mažiausias piktžolėtumas būna sėjomainoje, kurioje 50 proc. sudaro javai. Be to, žieminių ir vasarinių javų kaitaliojimas piktžolių tankumą ir jų rūšių įvairovę sumažina iki 25 proc. Beje, pastebėta ir tai, kad derlingesniuose dirvožemiuose ir esant palankesnėms meteorologinėms sąlygoms, priešsėlio įtaka žieminių kviečių augimui yra mažesnė.

Veislių pasirinkimas

Nacionaliniame augalų veislių sąraše 2019 m. įrašyta beveik 70 žieminių kviečių veislių. Tikrai daug! Tačiau ūkių praktikoje jų auginama kur kas mažiau. Išsirinkti tinkamiausias žieminių kviečių veisles nelengva, reikia įvertinti ne tik jų potencialų derlingumą ir grūdų kokybę, bet ir žiemkentiškumą, atsparumą ligoms, atitikimą ūkyje taikomas technologijas, kitas savybes. Be to, skirtingose vietose ir esant skirtingoms augimo bei priežiūros sąlygoms tos pačios veislės kviečiai gali parodyti skirtingus rezultatus.

Žinotina, kad naujų žieminių kviečių veislių žiemkentiškumo tyrimai oficialiai atliekami 2–3 metus. Jeigu tuo laikotarpiu pasitaiko švelnesnės žiemos, nauja veislė gali būti įvertinta kaip žiemkentiška. Tačiau pasitaikius atšiauresnėms žiemos sąlygoms, tokios veislės kviečiai gali ir žūti. Lietuvos kviečių selekcininkų duomenimis, vietinės kilmės kviečių veislės dažnai būna geriau prisitaikiusios prie mūsų klimato sąlygų.

Tačiau reikėtų įvertinti ir tai, kad aukščiausius žiemkentiškumo balus turinčios kviečių veislės paprastai būna bent 5–10 proc. mažesnio derlingumo potencialo negu mažiau žiemkentiškos, bet labai derlingos veislės. Esant šaltoms žiemoms žiemkentiškiausių veislių auginimas pasiteisina. Nepalankios žiemos, mokslininkų stebėjimo duomenimis, Lietuvoje pasitaiko ne taip ir retai, nepaisant klimato šiltėjimo pokyčių.

Renkantis kviečių veisles, būtina įvertinti jų brandos laiką: sėjomainoje verta auginti skirtingo subrendimo veisles. Taip galima geriau planuoti javapjūtę ir tolesnius laukų priežiūros bei rudeninės sėjos darbus. Didesniuose ūkiuose įprastai rekomenduojama auginti kelias skirtingo subrendimo veisles: ankstyvą, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo, vėlyvą.

Agronomai pataria ūkiams sėti sertifikuotas sėklas arba, jeigu jos ruošiamos savame ūkyje, bent jau laiku atnaujinti sėklinę medžiagą. Sėklas ruošiančių įmonių specialistų teigimu, ūkiuose ilgus metus dauginant savas sėklas, pirmiausia prarandama veislės genetinė informacija, kuri lemia derliaus kokybę. O po to dingsta ir veislės savybės, lemiančios pasėlio produktyvumą.

Sėjos laikas

Žieminių kviečių sėjos laikotarpis gana ilgas: ankstyvos sėjos datos yra nuo rugsėjo 5 iki 10 dienos, normalus sėjos laikas – rugsėjo 11–25 dienos, vėlyva sėja laikoma nuo rugsėjo 26 iki spalio 10 dienos.

Kaip minėta, rudenį, iki kviečių vegetacijos pabaigos, siekiama išauginti augalus, turinčius bent po 2–3 šalutinius ūglius ir pasiekusius IV organogenezės etapą. Žinotina, jog maksimaliai galimą žiemkentiškumo balą linijinių veislių žieminiai javai įgyja, jei rudens vegetacijos pabaigoje augalai būna suformavę po 3–4 šalutinius ūglius, iš kurių bent 1–3 yra pradėję formuoti autonomines šaknis.

Nors kviečių sėjos laikotarpis pakankamai ilgas, ne visuomet ūkiai spėja laukus apsėti optimaliu laiku. Praktiškai kasmet dalis kviečių būna pasėjama labai vėlai. Vėluojant sėti kviečius, vertėtų žinoti, kad vidutiniai būsimi derliaus nuostoliai gali siekti iki 150–225 kg/ha vienai pavėluotos sėjos dienai, skaičiuojant po rugsėjo 30 dienos.

Skaičiuojama, kad tokio išsivystymo kviečius galima išauginti minimaliai per 25–30 dienų po jų sudygimo arba per 35– 45 dienas po jų sėjos. Žinant, kad šiltėjančio klimato sąlygomis žiemkenčių rudens vegetacijos periodas dabar vidutiniškai tęsiasi net iki lapkričio 5–15 dienos, paskutinė žieminių kviečių optimalaus sėjos laiko data galėtų būti rugsėjo 25–30 diena. Beje, pavėlinta kviečių sėja nėra tokia nuostolinga kaip rugių ar kvietrugių, nes kviečiai, skirtingai nei minėtų rūšių javai, dar gali krūmytis ir pavasarį.

Sėklos normos ir pasėlių tankumas

Vadovaujantis klasikinėmis agronomijos rekomendacijomis, į hektarą reikėtų išsėti vidutiniškai 4,0–5,0 mln. vnt. daigių kviečių sėklų. Jų norma dar koreguojama ir pagal ūkio geografinę vietą: Lietuvos Vidurio zonoje – 4,0– 4,5 mln. vnt., Vakarų – 4,5–5,0, Rytų – 5,0–5,5 mln. vnt. į hektarą.

Planuojant kviečių sėją, vertėtų nepamiršti ir to, kad po rugsėjo 20–25 dienos (atsižvelgiant į ūkio geografinę padėtį), vidutinės sėklų normos (4,0 mln. vnt./ ha) pradedamos didinti. Po minėto termino kiekvienai dienai sėklų normą didiname po 0,08 mln. vnt./ha.

Geriausia, žinoma, sėti sertifikuotas sėklas. Sėti tinka sėklos, kurių švarumas yra ne mažesnis kaip 98 proc., o daigumas – ne mažesnis kaip 85 proc., drėgmė – ne didesnė negu 15,5 proc. Sėklos turi būti vienodo dydžio, nesmulkios, nepažeistos ligų. Tokios sėklos turės gerą dygimo energiją, palankiomis sąlygomis greitai sudygs ir susiformuos tolygus pasėlis.

Sėklų normas didinti verta tuomet, kai per sėją susidaro nepalankios dygimo ir daigų augimo sąlygos. Tai gali būti labai sausos arba pernelyg šlapios dirvos. Nepalankiomis sąlygomis būna mažesnis sėklų lauko daigumas.

Atsižvelgiant į dirvos sąlygas, mažinamas arba didinamas sėklų įterpimo į žemę gylis. Šlapiose dirvose arba sėjant vėlai sėklas į žemę užtenka įterpti iki 3 cm gyliu. O sausose žemėse ir sėjant anksti sėklos įterpiamos iki 5 cm gyliu.

Optimalus sudygusių augalų tankumas kviečių pasėliuose turėtų būti 250–300 vnt./m². Ūkių praktika rodo, kad didesnio našumo žemėse per didelis sudygusių augalų kiekis rudenį (350– 450 vnt./ m²) yra blogiau nei per mažas (200–250 vnt./m²). Per daug sutankėję pasėliai blogiau žiemoja, nes augalai būna silpnesni negu reikėtų.

Dirvos paruošimas sėjai

Dirvų paruošimo ir sėjos kokybė lemia javų pasėlių tankumą, augalų vystymąsi rudenį, o galiausiai – ir būsimą derlingumą. Žieminiai kviečiai yra palyginti reiklūs ne tik dirvožemio savybėms, bet ir jo paruošimui bei sėjos kokybei.

Pagal įtaką būsimam kviečių derliui kokybišką žemės paruošimą sėjai savo efektyvumu lenkia tik trąšų ir pesticidų optimalus naudojimas, sėjos laikas ir sėklų kokybė.

Prieš renkantis dirvos dirbimo būdą, reikia nuspręsti, ką norima pasiekti konkrečiame lauke. Prieš kviečių sėją žemė turi būti įdirbta taip, kad sėklas užžertų purus ir orui laidus 3,5 cm sluoksnis, o sėklos gulėtų ant labiau suslėgto sluoksnio, kad jas lengvai pasiektų drėgmė. Gerai paruošus sėklos guolį ir esant palankioms oro sąlygoms, kviečiai sudygsta per 5–7 dienas, o lauko daigumas gali perkopti 85 proc., jeigu sėjamos sertifikuotos sėklos, ar 80 proc., jeigu sėjamos ūkinės sėklos.

Dirvos ruošimo ir sėjos laikas labai priklauso nuo priešsėlio. Nuėmus priešsėlio derlių, dirvos gali būti tik skutamos arba skutamos ir ariamos, arba sėjama tiesiai į ražienas. Pasirenkant žemės paruošimo būdą, visuomet reikėtų įvertinti oro sąlygas ir dirvų būklę (sausos, šlapios ir pan.). Į labai sausas dirvas (9–12 proc. drėgnumo) kviečius sėti rizikinga, nes sėklos gali labai ilgai nesudygti. Vėliau palijus, jos dygsta blogai, netolygiai. Todėl sausą rudenį kviečius rekomenduojama sėti po gerų priešsėlių ir optimaliu laiku, sėklą įterpti giliau ir privoluoti.

Pagrindinės žemės dirbimo klaidos, turinčios neigiamos įtakos būsimam pasėlių produktyvumui

• Pernelyg uždelstas (ilgiau kaip 3 dienos) pirmasis priešsėlio augalų ražienų skutimas. Tokiu atveju labai išdžiūsta viršutinis dirvos sluoksnis (ypač esant karštiems ir sausiems orams), saulė nužudo daug viršutiniame sluoksnyje gyvenančių dirvos mikroorganizmų.
• Per ilgas laiko tarpas tarp pirmojo ir antrojo ražienų skutimo. Perauga piktžolės, kurias būna sunku sunaikinti, nelieka laiko panaudoti herbicidus.
• Per šlapių dirvų arimas ir jų paviršiaus nesupurenimas (akėjant). Po to būna sunku kokybiškai atlikti tolesnius žemės įdirbimo darbus. Padidėja grumstų kiekis.
• Nesugebėjimas kokybiškai paruošti sėklų guolio, dėl ko gali labai sumažėti sėklų lauko daigumas. Ypač blogai sėti į grumstuotas dirvas, nes jose kokybiškai pasėti neįmanoma.

K O M E N T A R A I

Dr. Virginijus FEIZA, LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas

Volavimas gali būti kaip atskira žemės paruošimo operacija prieš sėją suvoluojant visą lauką. Tai ypač pasiteisina sėjant smulkias sėklas – daržovių, varpinių ir ankštinių žolių, pvz., dobilų, sėklą. Voluojama tam, kad smulki sėkla pasisėtų vienodu gyliu, nesubirtų į tarpus tarp grumstų.

Javų ir rapsų dirvos prieš sėją nevoluojamos – tai daroma po sėjos. Visos modernios sėjamosios paprastai turi galimybę kartu su sėjos procesu privoluoti ir pasėtą plotą. Kadangi niekada nežinome, kokios meteorologinės sąlygos bus pasėjus sėklas, ir siekiant gero sėklos kontakto su dirvožemiu, norint aprūpinti sėklą vandeniu praktiškai voluojami šviežiai pasėti visų augalų plotai. Vienos sėjamosios voluoja tik siaurą zoną-griovelį, kuriame guli sėkla, kitų sėjamųjų volai voluoja dirvą visu sėjamosios pločiu.

Lietuvių liaudies išmintis sako, kad „volas – piktžolių tėvas“, t. y. volavimas didina piktžolėtumą. Iš dalies tai tiesa, nes volavimas gerina ne tik kultūrinių augalų, bet ir piktžolių sėklų sudygimą. Vis dėlto manau, kad kintant klimatui, o ypač jam sausėjant, geras pasėlio sudygimas yra kur kas svarbiau už sudygusias piktžoles. Šiais laikais piktžolės nesunkiai kontroliuojamos kitomis priemonėmis.

Dr. Vytautas RUZGAS, LAMMC Žemdirbystės instituto Javų selekcijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas

Sėklos normos nustatymas – tai agronominio darbo elementorius, kurį moka visi agronomai. Anksčiau buvo rekomenduojama, kad šalies vakarinėje zonoje reikia į 1 ha sėti 4,5–5,0 mln. daigių sėklų, vidurio – 4,0–4,5, rytinėje – 5,0–5,5 mln. daigių sėklų. Buvo rekomenduojama, kad geriausias sėjos laikas jau nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Kas pasikeitė? Pirma – truputį atšilo ruduo, todėl geriausias kviečių sėjos laikas dabar – nuo rugsėjo vidurio iki rugsėjo pabaigos. Aišku, jeigu sėjos darbams netrukdo rudeniniai lietūs, o to, deja, nuspėti neįmanoma. Antra – pagerėjo dirvų paruošimas ir sėjamosios mašinos, bent jau daugelyje ūkių. Tai leido sumažinti sėklos normas, todėl neberekomenduojama sėti daugiau kaip 4 mln. daigių sėklų į 1 ha. Pabrėžiu – daigių sėklų, vadinasi, teoriškai 100 proc. daigių. Praktikoje taip nebūna, todėl sėklos norma nustatoma remiantis trimis rodikliais – daigumu, švarumu ir 1 000 sėklų mase, nes, skaičiuojant kilogramais, stambesnių sėklų reikės pasėti daugiau, smulkesnių – mažiau. Bus mažesnis daigumas ar švarumas – vis tiek dirvoje turi atsidurti toks pats daigių sėklų skaičius. Ar vėluojant reikia didinti sėklos normą? Taip, reikia truputį didinti, nes sėkloms sudygti bus blogesnės sąlygos ir jų sudygs mažiau.