Mano Ūkis 2019/08
Inžinierius vienija draugystė ir bendras darbas
  • Gitana KEMEŽIENĖ
  • Mano ūkis

Kelis tūkstančius mūsų šalies kaimo ir technikos mylėtojų į Kaišiadoris birželio pabaigoje priviliojusi penktoji Traktorių šventė yra vienas iš šio rajono Inžinierių draugijos veiklos atspindžių. Mintis organizuoti tokią šventę gimė dar tais laikais, kai draugijos įkūrimo iniciatorius ir jos pirmininkas žemės ūkio inžinierius Vytautas Juras, veiklus, sumanus, entuziastingas ir darbui atsidavęs žmogus, dirbo Kaišiadorių r. savivaldybėje ir kasmet atlikdavo traktorių technines apžiūras.

„Kai vyksta traktorių apžiūros, suvažiuoja visas kaimas – ne tik ūkininkai su traktoriais, bet ir nemažas žiūrovų būrys. Tai prilygsta šventinei dienai kaime. Ūkininkai tam specialiai ir ruošiasi, tvarko savo techniką“, – kaip prieš penkerius metus gimė mintis organizuoti tokią šventę, pasakoja V. Juras. Nemažai metų savivaldybėje dirbusiam (į pensiją išėjo prieš trejus metus) žemės ūkio inžinieriui įdomūs buvo ir krašto ūkininkų bandymai konstruoti patiems traktorius ir kitas žemės ūkio mašinas, pastangos atnaujinti ir puoselėti turimą senąją techniką.

Tai buvusi dar viena paskata organizuoti šventę ir šių kūrybingų, kruopščiai techniką prižiūrinčių žmonių darbus parodyti visam rajonui. Tad kasmet vis kitoje rajono vietoje rengiamoje šventėje galima pamatyti ne tik pačius naujausius traktorius, bet ir senas, kai kada antikvarines ar net vienetines savos gamybos žemės ūkio mašinas – tai vienas iš šio renginio išskirtinumų. Vienas toks egzempliorius – 1962 m. gamybos vikšrinis T-74 – tapo šventės ir jos logotipo simboliu. Įdomu tai, kad kruopščiai prižiūrimo traktoriaus šeimininkas juo lig šiol dar dirba savo ūkyje.

Penktajai šventei pasibaigus, jau pradedama galvoti ir apie kitų metų renginį. V. Juras prasitaria, kad kitais metais bus 60 m., kai Kaišiadorių rajone pirmą kartą pasirodė savaeigis javų kombainas. Tiesa, šis rusiškas kombainas KS3 su benzininiu varikliu neišlikęs, tačiau prisiminimais galėtų pasidalyti juo dirbęs žmogus, taip pat jo padėjėjas, vadintas kombainininkų legenda. „Manau, prasminga būtų tai paminėti, be to, ir šie žmonės turi ką papasakoti. Galima būtų ir visą duonos kelią pristatyti – panašią veiklą turėjome antrojoje šventėje“, – planais pasidalija draugijos pirmininkas.

Draugijos ištakos – deficito laikai

Kaišiadorių r. inžinierių draugija, šį rugpjūtį minėsianti 15 m. įkūrimo ir veiklos sukaktį, šiuo metu vienija 40 inžinierių, didžioji dalis narių yra solidaus amžiaus, todėl sieja juos ne tik bendri darbai, bet ir daugybė prisiminimų. Tad neatsitiktinai draugija didelį dėmesį skiria Amžinybėn išėjusius nariams prisiminti, bendravimui su jų šeimos nariais, be to, organizuoja vakarones, susitikimus, diskusijas su įdomiais kraštiečiais, meno žmonėmis, vyksta į ekskursijas, kurioms renkasi inžineriniu aspektu jiems įdomias vietas.

Draugijos pirmininkas apgailestauja, kad jauni inžinieriai neskuba stoti į draugiją, kita vertus, jų Kaišiadoryse ir nėra daug. Kaip ir norinčiųjų studijuoti, ypač žemės ūkio inžinerijos mokslus. Nors inžinieriaus specialybė gana paklausi, tačiau jaunimui nepatraukli, nes būtinos geros tiksliųjų mokslų žinios, o studijuojant reikia daug ir sunkiai mokytis.

„Pati draugija gyvuoja jau 15 metų, tačiau jos nariai inžinieriai bendrauja nuo tarybinių laikų. Kai galvojome pavadinimą, pasirinkome draugiją. Iš kur ta draugystė? Iš tų sunkių tarybinių deficito laikų, iš kurių mes atėjome. Sunkumai, bėdos žmones suartina ir tada jie tampa draugais“, – sako pirmininkas, nusikeldamas į tuos laikus, kai inžinieriaus mechaniko pagrindinis darbas buvo technikos aprūpinimas atsarginėmis dalimis. „Įsivaizduokite: kolūkyje vyksta silosavimas ir staiga sugenda smulkintuvas. Visa grandinė sustoja – traktoriai, žmonės. Visi žiūri į inžinierių. Kad gautų didžiausią deficitą – reikiamą detalę, lekia jis į visas puses, bet pirmiausia pas draugą. Laimė, kad nors vienas turėdavo“, – pasakoja V. Juras.

Svarbiausia – ne technika, o žmogus

Inžinierių bendravimas ir vienybė svarbi buvo ir nepriklausomybės pradžioje, kai susibūrę į Lietuvos savivaldybių inžinierių tarybą, kuriai vadovavo V. Juras, pasipriešino ne vienai inžinieriams, o kartu ir ūkininkams nepalankiai reformai. Šios tarybos iniciatyva ir pastangomis pavyko pasiekti, kad būtų pakeistas Vyriausybės nutarimas perduoti žemės ūkio technikos priežiūrą Vidaus reikalų ministerijai, o funkcijas – valstybės įmonei „Regitra“. Vėliau pasipriešinta ir Žemės ūkio rūmų bandymams perimti šias funkcijas. Jei būtų įgyvendintas pirmasis scenarijus, tai mokesčiai už žemės ūkio mašinų techninę apžiūrą tikriausiai nebūtų simboliniai kaip dabar (traktoriaus apžiūra kainuoja 5 eurus, jei ji atliekama ūkyje – 10 eurų). Taip pat gerokai didesni būtų ir reikalavimai, pvz., atliekant techninę apžiūrą būtų reikalaujama turėti technikos draudimo polisą kaip ir automobiliams.

Pasak V. Juro, budrumas reikalingas ir šiandien, nes ir vėl kalbama apie tai, kad žemės ūkio mašinų techninę apžiūrą turėtų atlikti atestuotos įmonės. „Jei dabar nieko inžinieriai nedarys, gali būti, kad šias funkcijas perims, pvz., Mašinų bandymų stotis. Kai savivaldybių inžinieriai atlieka apžiūras, valstybei tai nėra didelės išlaidos. Nedidelių valstybės sąnaudų reikia ir kontrolei, kuri, mano įsitikinimu, nors ir minimali, bet būtina. Kaip ir žemės ūkio technikos apskaita, techninė apžiūra. Tvarka turi būti, tik viską reikia daryti protingai, be komercijos ir siekio pasipinigauti“, – sako inžinierius. Jis pabrėžia, kad ne vieną dešimtmetį inžinierių vykdytas darbas turėjo didžiulę įtaką žemės ūkio technika dirbančių žmonių saugumui, nes padėjo sumažinti nelaimingų atsitikimų ir žmonių netekčių skaičių. Puikus įrodymas – Kaišiadorių rajonas.

„Čia tarybiniais metais kasmet dėl netvarkingos technikos žūdavo 1–2 traktorininkai. Galiu drąsiai pasakyti, kad per paskutiniuosius 25 m. Kaišiadoryse nežuvo nė vienas su žemės ūkio technika dirbęs žmogus. Labai džiaugiuosi šia rajono statistika, nes jaučiuosi šiek tiek prie to ir aš prisidėjęs“, – šypsosi V. Juras.

Jis pasakoja, kad dar besimokydamas Žemės ūkio akademijoje supratęs, kad svarbiausia ne technika, o ja dirbantis žmogus. Šia linkme ir dirbęs visą savo gyvenimą, griežtai ir reikliai atlikdamas technines žemės ūkio mašinų apžiūras. Nors iš pradžių tai daug kam nepatiko, nemažai piktumų būta, mat nemažai technikos iš pirmo karto negaudavo techninės apžiūros pažymėjimų, tačiau V. Juras sako, kad vėliau ne vienas ūkininkas jam dėkojęs už tai, kad neleidęs važiuoti ir dirbti technika, neatitinkančia saugumo reikalavimų. Gana dažnai, atrodytų, nereikšmingos smulkmenos, kaip atšvaitai ant technikos ar garso signalas, padėdavo išvengti nelaimingų atsitikimų, išsaugodavo žmonių gyvybes.

Didelį dėmesį savo darbo metais V. Juras skyrė ir tarybinės technikos darbo sąlygoms gerinti – triukšmui, vibracijai, dulkėms mažinti siūlydavo traktorių kabinas kailiais ar kilimais išsikloti. „Tarybinėje sistemoje žmogus, jo darbo sąlygos nebuvo svarbios. Nebuvo pripažįstamos ir profesinės vibracijos ligos. Vieninteliai Kirov traktoriai, gaminti karinėje gamykloje, atitiko darbo sąlygų ir saugos reikalavimus“, – sako inžinierius. Jis pasakoja, kad per technines apžiūras, į kurias suvažiuodavo viso kaimo ūkininkai, ypač girdavęs tuos, kurie prižiūrėdavo savo techniką, dėdavo pastangas darbo sąlygoms gerinti. „Technikos mylėtojams negailėjau pagyrų, o gerais jų pavyzdžiais stengiausi kitus užkrėsti. O didžiausia bausmė technikos neprižiūrintiesiems buvo vieša kritika, tik šį ginklą reikėjo labai atsargiai naudoti“, – taikytą darbo metodiką atskleidžia V. Juras, juokdamasis, kad per ilgus darbo metus daugiausia ne apie techniką, o apie žmones sužinojęs.

Purkštuvų centro kūrėjai

Su pasididžiavimu inžinierius prisimena tuos laikus, kai jų iniciatyva pradėtas steigti pirmasis Lietuvoje Pesticidų purkštuvų centras, davęs postūmį tokių centrų atsiradimui visoje šalyje. „Panaikinus Agrocheminį susivienijimą, Lietuvoje tapo nevaldomas cheminių medžiagų naudojimas. Iš Vakarų ėmė plūsti agresyvi chemija, pigi, bet prasta cheminių medžiagų įterpimo įranga. Žemės ūkio ministerija nustatė cheminių medžiagų naudojimo tvarką, pradėjo grasinti baudomis dėl prastos technikos. Ką reikėjo daryti ūkininkams?“ – pasakoja V. Juras, su bendraminčiais inicijavęs ir įsteigęs Pesticidų purkštuvų centrą Gudienos agroserviso kooperatinėje bendrovėje. Lig šiol veikiančio centro paslaugomis naudojasi ne tik Kaišiadorių, bet ir aplinkinių rajonų ūkininkai – čia, kaip ir dar dešimtyje atestuotų įmonių, vykdoma naudojamų ir naudotų purkštuvų registracija ir techninė apžiūra.

Norėjo V. Juras su bendraminčiais įkurti ir Traktorių centrą, tam ir pastatą susirado, deja, šios idėjos nepavyko realizuoti – šia iniciatyva, jo žodžiais, buvo kažkam užminta ant nuospaudos. „Mūsų projektui nepritarė rajono Taryba. Kitą dieną prisistatę kontrolieriai kelias dienas viską nuodugniai tikrino, bet nieko blogo nerado. Atvyko ir valstybinis kontrolierius, vėliau svarstė Antikorupcinė komisija, kuri taip pat nieko nepešė...“ – nemalonius įvykius prisimena V. Juras. Su šia iniciatyva jis sieja ir vėlesnes pasekmes – nebuvo atestuotas, nekelta ir kategorija, nes, anot jo, neturėjo partinės užuovėjos, nors niekada jos ir neieškojo. „Niekada jokiai partijai nepriklausiau, atsakomybės ir atskaitomybės niekam neturiu, aš laisvas ramios sąžinės žmogus“, – su pasididžiavimu pabrėžia įvairių sumanymų visą gyvenimą nestokojęs inžinierius, nenustygstantis vietoje ir išėjęs į užtarnautą pensiją.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai