Rapsai reikalauja itin aukštos agrotechnikos kultūros – net nedidelis nukrypimas nuo reikalavimų gali iš esmės sumažinti rapsų sėklų derlių. Nemažiau svarbu įvertinti ir klimato kaitos veiksnius, kurie turi lemiamos įtakos rapsų augimui rudens–žiemos periodu ir koreguoja atskirus rapsų auginimo technologinius parametrus.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje klimato pokyčiai pasireiškia šiltėjančiu rudens–žiemos periodu, vidutiniškai 6–8 dienomis ilgesniu augalų vegetacijos laikotarpiu, didesniais kritulių kiekio bei temperatūrų svyravimais, dažniau pasitaikančiais ekstremaliais meteorologiniais reiškiniais. Šiuo požiūriu žieminiams rapsams labai svarbus sausringas rugpjūtis ir ilgiau besitęsiantis šiltesnis ruduo. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į priešsėlio parinkimą, o ypač – į dirvos paruošimo būdą ir sėjos laiką. Juolab kad žieminiai rapsai ir jų hibridai į šias agrotechnikos priemones (gal tik išskyrus priešsėlį) reaguoja skirtingai.

Žieminių rapsų vieta ir ploto dalis sėjomainoje

Žieminiams rapsams svarbus ne tiek pats priešsėlis, kiek jo nuėmimo laikas, kad būtų galima suspėti laiku paruošti dirvą jų sėjai. Labai svarbu, kad dirva būtų neužmirkstanti ir švari be daugiamečių piktžolių.

Tinkamiausias žieminių rapsų priešsėlis – juodasis pūdymas, labai geras – vikių ir avižų mišinys, tačiau dabar Lietuvoje jų plotai nesudaro net 1 proc. bendro pasėlių ploto, tad sąvoka „klasikiniai“ priešsėliai neteko praktinės reikšmės.

Pagal VDU ŽŪA Bandymų stotyje atliktus tyrimus, daugiamečių žolių, ilgamečių žolynų ir pupinių augalų plotus reikia pirmiausia skirti žieminiams rapsams, o tik po jų sėti žieminius kviečius. Bandymai parodė, kad tokioje mišrioje sėjomainos grandyje labai gerai uždera rapsai, o po jų – ir kviečiai, kuriuos, reikalui esant, galima ir atsėliuoti, nes žolėmis, žirniais ar pupomis ir po jų augintais rapsais padidintas dirvos derlingumas 2–3 metus teigiamai veikia posėlinius miglinius javus.

Geras priešsėlis ir žieminiai miežiai, tačiau jų Lietuvoje auginama nedaug. Praktika rodo, kad pastaraisiais metais, modernėjant žemės dirbimo ir sėjos technikai, apie 70 proc. žieminių rapsų sėjama po vasarinių arba žieminių javų, taikant seklų arimą (kartais giluminį purenimą) arba tiesiog į optimaliu laiku nuskustas ražienas.

Žinoma, didesnį rapsų derlingumą (4–6 t ha^-1), auginant juos po kviečių, galima pasiekti tik aukšto ir vidutinio našumo dirvožemiuose. Rapsų atsėliuoti negalima. Į tą patį lauką jie turėtų grįžti ne anksčiau kaip po 3–4 metų. Daugelyje dirvų paplitęs rapsų šaknų gumbas – tai sėjomainų nesilaikymo pasekmė.

Rapsai pasėlių struktūroje turėtų sudaryti ne daugiau kaip 25 proc. viso pasėlių ploto. Bandymų stotyje atlikti eksperimentai parodė, kad rapsai, nors ir gerina dirvožemių fitosanitarinę būklę ir didina posėlinių augalų derlingumą, tačiau kai jų auginama per daug, elgiasi agresyviai – didina dirvožemio hidrolizinį rūgštumą, fulvo rūgščių kiekį, o dėl to prastėja humuso kokybė.

Dirvų parinkimas ir ruošimas

Žieminiai rapsai gerai auga tik tose dirvose, kuriose gerai uždera žieminiai kviečiai, dobilai. Netinka lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiai, priesmėliai, durpynai. Taigi, parenkant dirvas žieminių rapsų sėjai, būtina, kad dirvožemis būtų sukultūrintas, turtingas humuso, be daugiamečių piktžolių, neužkrėstas nematodais, neutralios arba artimos jai dirvožemio pH. Rapsams auginti reikalingi laukai su gerai veikiančiu drenažu, armuo ir podirvis turi būti laidūs vandeniui, geros aeracijos, reljefas – lygus, su nežymiu nuolydžiu, kuriame neturi būti lomų, drenažui užsikimšus susidariusių užmirkusių įdubimų. Netinka kalvotos dirvos, gilūs slėniai.

Dirvų ruošimo sėjai būdų pasirinkimas priklauso nuo dirvožemių savybių (supaprastintas tinka tik gerai sukultūrintuose dirvožemiuose), oro sąlygų ir priešsėlių, nes laikotarpis tarp pagrindinių augalų, pavyzdžiui, žieminių kviečių, žirnių, derliaus nuėmimo ir žieminių rapsų sėjos yra labai trumpas. Atsižvelgiant į tai, dirva gali būti įdirbta dvejopai – klasikiniu (su arimu) ir supaprastintu (be arimo, apsiribojant purenimu) būdu.

Klasikinis dirvos dirbimas žieminiams rapsams pradedamas ne vėliau kaip 3 savaitės prieš jų sėją ir apima kelis pagrindinius darbus: ražienų ir dobilienų skutimą lėkštiniais skutikliais 10–12 cm gyliu (nevarputėtose dirvose), po 10–12 dienų – arimą 20–25 cm gyliu bei priešsėjinį dirbimą – dirvos lyginimą, purenimą, suslėgimą. Visi šie darbai atliekami nenutrūkstamai ir laikantis svarbiausių reikalavimų – neperdžiovinti dirvos, nedirbti šlapios, nesuslėgti sunkiąja technika.

Labai svarbu dirvą išlyginti, nes priešingu atveju pasėti rapsus vienodu gyliu yra labai sunku. Prieš sėją svarbu dirvą supurenti ne giliau ir ne sekliau kaip sėklų įterpimo gylis (2–3 cm). Taip įdirbti lauką yra sunku, nes šiam reikalui ūkiuose plačiai naudojami kultivatoriai purena per giliai bei nevienodu gyliu, blogai trupina, iškelia į paviršių žemę su piktžolių sėklomis. Geriausiai priešsėjiniam dirvos paruošimui tinka germinatorius. Jeigu dirva buvo gerai suarta, prieš sėją pakanka vieno germinatoriaus važiavimo. Blogiau suartą dirvą tenka kultivuoti 2–3 kartus. Svarbiausia – neperdžiovinti.

Supaprastintam dirvos dirbimui naudojami tik paviršinio purenimo padargai – lėkštinės akėčios, skutikliai-kultivatoriai, virbalinės akėčios. Šis būdas tinka žieminius rapsus sėjant į nepiktžolėtas bulvienas bei į javų ražienas. Nuėmus priešsėlinių javų derlių, ražienas iš karto reikia skusti 8–10 cm gyliu.

Visais mūsų tyrimų metais ražieninės sėjos Lietuvoje registruotos žieminių rapsų veislės peržiemojo taip pat gerai, kaip ir žemę dirbant klasikiniu būdu.

Vokiečių tyrėjai nurodo, kad, tinkamai neparuošus sėklos guolio, galima prarasti iki 20 proc. sėklų derliaus. Toks pasėlis būna nevienodas, augalai skirtingai pasiruošę žiemoti, todėl pavasarį rapsai gali labai išretėti. Tai turi reikšmės ir brendimo tolygumui. Todėl ruošiant dirvas prieš sėją būtina purenti ne giliau kaip 3 cm (išskyrus atvejus, kai specialiomis ražieninėmis sėjamosiomis sėjama tiesiog į 8–10 cm gyliu suskustas ražienas). Apatinio, tankesnio dirvos sluoksnio kapiliarais ir poromis drėgmė kyla aukštyn, drėkina sėklą. O viršutinis ant sėklos užžertas sluoksnis – purus, per jį patenka oras ir šiluma. Taip sudaromos palankios sąlygos rapsų sėkloms vienodai sudygti arba suformuojamas sėklos guolis.

Bandymų stotyje atlikti eksperimentai parodė, kad rapsų žiemojimui ir derliui teigiamos įtakos turi ir podirvio purenimas. Ūkininkai, kurie rapsus sėja į 30–35 cm gyliu išpurentą dirvą, gali būti tikri – rapsai geriau žiemos net ir nepalankiomis sąlygomis.

Jei numatoma sėti į javų ražienas, nuimant priešsėlį svarbus ražienų nupjovimo aukštis (optimalus – 15 cm) ir šiaudų paskleidimo tolygumas. Kai paliekami susmulkinti šiaudai (apie 10 t/ha), būtina tręšti azotu (N30). Tokioje dirvoje žieminių rapsų daigumas paprastai yra 60–70 procentų. Į dirvą įterptos augalų liekanos dažnai riboja ražieninės sėjos sėkmę.

Žieminiai rapsai turi gilias šaknis, todėl jiems reikėtų giliau supurentos dirvos, tačiau sėklos guoliui užtenka dirvą germinatoriumi paruošti 2–3 cm gyliu, svarbu, kad paviršius būtų kuo lygesnis ir nebūtų stambesnių grumstų. Vienodesniu gyliu pasėti rapsai rudens vegetacijos pabaigą pasiekia tolygiau išsivystę, o tai labai veikia bendrą pasėlio žiemkentiškumą.

Šiltėjant klimatui, žemės ūkyje labai svarbus tampa taupus dirvožemio drėgmės naudojimas. Šiuo požiūriu, ypač per sėją vyraujant sausiems orams, už seklų arimą pranašesnis yra supaprastintas žemės dirbimas (dirvos skutimas 8–10 cm gyliu).

Po žieminių rapsų į jų ražienas įsėti javus yra palyginti paprasta, o žieminius rapsus sėjant į javų ražienas, iškyla techninių problemų – dėl netolygiai ir kartais per siaurai kombaino paskleistų smulkintų šiaudų rapsų sėklos eilutėse gali pasiskirstyti netolygiai, nevienodu gyliu. Šių nesklandumų padeda išvengti gerai sureguliuotos ražieninės sėjamosios, kurios dažnai atlieka ir minimalaus, paviršinio dirvos purenimo funkciją.

Tarpueilių plotis

Žieminiai rapsai reiklūs šviesai, maitinamajam plotui, todėl svarbu parinkti tinkamą tarpueilių plotį. Tai priklauso nuo klimato ir dirvožemio sąlygų. Europos šiaurinėse šalyse (Skandinavija, Šiaurės Vokietija) žieminiai rapsai sėjami siaurais (12–15 cm) tarpueiliais, o Europos viduryje ir pietuose sėjama ir siaurais (11–15 cm), ir platesniais, bet ne daugiau kaip 30 cm pločio tarpueiliais, suformuojant 40–80 augalų 1 m² tankumo pasėlį.

Pietų Švedijoje buvo atlikti tyrimai, sėjant žieminius rapsus anksti (rugpjūčio 11 d.) ir vėlai (rugpjūčio 24 d.) 12 ir 48 cm pločio tarpueiliais. Tarpueilio pločio įtaka sėklų derliui priklausė nuo sėjos laiko. Sėjant rapsus anksti, tarpueilių plotis sėklų derliui įtakos neturėjo. Sėjant vėlai, didesnis derlius gautas pasėjus rapsus 12 cm pločio tarpueiliais. Pagal mūsų tyrimus pranašesnė pasirodė taip pat siauraeilė (12,5 cm) sėja. Bandymų duomenys rodo, kad ir maža norma, bet plačiais tarpueiliais pasėti rapsai dėl augalų sutankėjimo eilutėje prasčiau žiemoja.

Vystymosi pokyčiai rudenį

Daugelio autorių nurodoma, kad rapsai gerai žiemoja, kai rudenį suformuoja 6–8 lapų skrotelę, kurios viršūninis pumpuras virš žemės paviršiaus būtų pakilęs ne aukščiau kaip 3–4 cm, o šaknies kaklelis – 6–10 mm storio. Šiltėjančių žiemų sąlygomis šie parametrai gali keistis, todėl juos reguliuoti galima agrotechnikos priemonėmis, pavyzdžiui, tinkamai parinktu sėjos laiku.

Rapsai blogai žiemoja dėl:

• teigiamų ir neigiamų temperatūrų kaitos, jų dydžio ir trukmės;
• besniegės pasėlio dangos, esant žemoms temperatūroms, ir storo sniego sluoksnio ant neįšalusios žemės (deguonies trūkumas);
• ilgiau kaip 10–15 dienų susitelkusio vandens (kvėpavimo sutrikimas);
• dėl pasėlio pasidengimo plonu leduku (kvėpuodami augalai sunaudoja deguonį, o išsiskyrusios CO₂ dujos juos nuodija);
• perdžiūvusių dirvų erozijos, augalų iškilnojimo ir t. t.

Žinoma, šiuos neigiamus poveikius mažina naujos veislės, tinkamai parinktos, paruoštos bei patręštos dirvos, kiekvienai veislei tinkamiausių sėklos normų ir sėjos laiko taikymas. Minėtos agrotechnikos priemonės turi ypač didelę reikšmę pirmų trijų organogenezės etapų eigai, apimančiai ir augalų grūdinimąsi. Pirmuoju grūdinimosi tarpsniu, kuris vyksta šviesoje apie 2 savaites, kai optimali oro temperatūra dieną 10 ^oC, o naktį -2 ^oC. Tada rapsuose kaupiasi energinės medžiagos: tirpūs cukrūs ir baltymai, nesočiosios riebalų rūgštys.

Antruoju grūdinimosi tarpsniu, vykstančiu apie savaitę esant neigiamoms temperatūroms, iš ląstelių pašalinamas laisvas vanduo. Grūdinimosi periodų metu vyksta privalomas žiedų iniciacijos procesas, o fotoindukcijos procesai vyksta mažėjančio rudens fotoperiodizmo sąlygomis. Šiame organogenezės etape rapsai suformuoja apsauginį mechanizmą, kurio esmė yra fiziniai–cheminiai ir biocheminiai pakitimai ląstelių tirpale stresiniais atvejais. Augalų ląstelėse sumažėja laisvo vandens kiekis ir padidėja tirpalo koncentracija, gausėjant krioprotektoriams: įvairių formų cukrui, hidrofiliniams baltymams, pentozanams, aminorūgštims ir lipidams.

Ypač svarbus angliavandenių sintezės ir jų judėjimo augaluose bei perėjimo iš vienos formos į kitą procesuose yra azoto ir kalio santykis. Kuo jis mažesnis, t. y. kuo daugiau kalio, palyginti su azotu, sukaupia rapsai, tuo jie geriau žiemoja. Todėl prieš rapsų sėją svarbu patręšti kompleksinėmis santykinai daugiau kalio turinčiomis trąšomis.

Klimato kaitos prognozės

Lietuvos klimato kaitos prognozės, paremtos ketvirtosios Tarptautinės klimato kaitos komisijos ataskaitos išvadomis ir klimato modeliavimo rezultatais, rodo, kad XXI a. Lietuvoje oro temperatūra augs. Didžiausi temperatūros didėjimo pokyčiai numatomi Vidurio Lietuvoje: žiemą 4–8 oC, rudenį ir pavasarį 2–2,5 oC, vasarą 1,5–3,5 ^oC. Kritulių kiekis augs žiemą ir pavasarį, o vasarą ir rudenį šio rodiklio reikšmės mažės.

Temperatūrai kylant, žiemą vis didesnę kritulių dalį sudarys skysti krituliai. Antroje vasaros pusėje bei rudens pradžioje labai padidės sausringumas. Saulės spindėjimo trukmė labiausiai išaugs gegužės–rugsėjo mėnesiais, o žiemos mėnesiais (ypač vasarį) sumažės.

Aktyvių temperatūrų suma bei kalendorinių dienų skaičius lemia išsivysčiusių rapsų lapų skaičių prieš žiemojimą. Kiekvienam išsivysčiusiam lapui reikia apie 10 kalendorinių dienų arba +60 °C aktyvių temperatūrų sumos. Pirmos sėjos (08.10) augalai nuo sudygimo iki pirmojo ramybės laikotarpio sukaupė +753 °C, aukštesnių kaip +2 °C, sumą per 76 dienas, antros sėjos (08.20) dėl itin greito sudygimo atitinkamai +713 °C per 74 dienas; trečios sėjos (08.30) – +592 °C per 64 dienas; o ketvirtos (09.10) – +401 °C per 49 dienas.

Pavasarį paaiškėjo, kad geriausiai prie kintančių žiemojimo sąlygų prisitaikė rugpjūčio pabaigoje sėti rapsai – prieš regeneraciją turėjo 10 lapų, 23,9 g skrotelės masę, 9,3 mm šaknies kaklelio storį ir 2,3 cm aukščio viršūninį pumpurą.

Dėl klimato pokyčių dažnas reiškinys – atsinaujinanti augalų vegetacija rudens– žiemos periodu, kai po stipresnių šalčių lapkričio pabaigoje kažkuriam laikui (tris paras iš eilės ir daugiau) vidutinė paros temperatūra pakyla daugiau negu +2 °C. Nustatyta, kad +2 °C temperatūra rapsams yra kritinis taškas, nuo kurio augalų lapuose prasideda arba baigiasi asimiliacijos procesai, priklausomai nuo temperatūros didėjimo ar mažėjimo trukmės. Tokiomis sąlygomis rapsų hibridai „elgiasi protingiau“ – taupiai naudoja sukauptas maisto medžiagas, o linijinių veislių – priešingai – aktyviai pradeda trumpalaikę vegetaciją ir taip silpnina save žiemojimo metu.

Sėjos terminai ir sėklų norma

Manoma, kad šiltėjant rudens–žiemos periodui, rapsai gali būti sėjami ir vėliau negu iki šiol rekomenduojama, nes spėja sukaupti pakankamą maisto medžiagų kiekį ir tinkamai pasiruošti žiemojimui. Daugelis autorių teigia, kad optimalus žieminių rapsų sėjos laikas Vidurio Lietuvoje rugpjūčio 5–10 dienomis, tačiau paskutiniųjų metų praktika rodo, kad geriau žiemoja bei formuoja daugiau produktyvumo elementų vėliau pasėti rapsai.

Įvertinus kintančio Lietuvos klimato tendencijas ir remiantis VDU ŽŪA Bandymų stotyje atliktais eksperimentais galima teigti, kad Vidurio Lietuvos agroklimato sąlygomis žieminių rapsų optimalūs sėjos terminai yra rugpjūčio 20–30 d. Vėlinant sėją (sėjant rugpjūčio pabaigoje arba pačioje rugsėjo pradžioje) rekomenduojama rinktis hibridinius rapsus. Šiaurės Lietuvoje žieminius rapsus geriau pasėti iki rugpjūčio vidurio (Žolinės).

Kad dėl šiltėjančio rudens– žiemos periodo keičiasi rapsų sėjos terminai, rodo ir statistika: prieš dešimt metų Lietuvoje po Žolinės buvo pasėta kiek daugiau negu pusė visų žieminių rapsų, o 2018 m. antroje rugpjūčio pusėje jų pasėta per 80 proc. viso ploto.

Dėl organizacinių priežasčių dažnai nepavyksta rapsų sėjos baigti optimaliu terminu. Čia reikėtų vadovautis moksline rekomendacija, kad žieminių rapsų sėjos ankstinimas daro mažesnę žalą negu jos vėlinimas.

Optimali sėklos norma yra 3,5–4 kg/ ha, kad rudenį augalų tankumas būtų 60–80 vnt./m². Retesniame, tolygiame pasėlyje augalai spėja sukaupti daugiau maisto medžiagų, būna stipresni, geriau pasiruošę žiemoti, o tankiame – ištįsta, aukštai virš žemės pakyla jų viršūnės pumpuras, kuris žiemą nukenčia net nuo nestiprių šalčių.

Pastaruoju metu, pradėjus auginti hibridinius žieminius rapsus, rekomenduojama sumažinti augalų skaičių iki 30–40 vnt./m2. Hibridiniai rapsai yra kur kas gyvybingesni, mat dėl heterozės efekto jų regeneracija geresnė negu linijinių veislių.

Kuo sėklos norma didesnė, tuo rapsai blogiau žiemoja. Bandymų duomenimis, ten, kur rudenį 1 m² augo 71–72 vnt. augalų, pasėtų rugpjūčio 5–15 d. peržiemojo 69,0–80,4 proc., o tankiau pasėtų (95–97 ir 116–118 vnt./m²) pavasarį liko tik 61,0–36,3 proc. Skirtumai esminiai. Vokiečių mokslininkai apibendrintai teigia, kad jei 1 m² rudenį yra iki 50 augalų – neperžiemoja 10 proc., o kai 1 m² rudenį yra per 100 augalų – žūsta 35 proc. Taigi, sėklų norma turėtų būti susieta su prognozuojamu pasėlio tankumu.

Tankiame pasėlyje augalai vienas kitą stelbia, anksti žūsta neapšviesti apatiniai lapai. Be to, kuo pasėlis tankesnis, tuo mažiau vienas augalas užmezga ir subrandina ankštarų. Sėjant 4 kg/ha sėklos rugpjūčio 5–15 d., vienas rapsų augalas vidutiniškai subrandina 280,8 vnt. ankštarų, o sėklos normą padidinus iki 8 kg/ha – vienas augalas subrandina vidutiniškai tik 196,7 vnt. ankštarų. 

Užtenka, kad rudenį viename 1 m² būtų 60–80 augalų, o pavasarį – perpus mažiau. Apskaičiuojant sėklos normą, reikia turėti omenyje, kad iš 1 kg/ ha šimtaprocentinės ūkinės vertės sėklų 1 m² bus vidutiniškai po 20 augalų. Norint suformuoti optimalaus tankumo pasėlį 00 tipo veislių rapsų, kurių 1 000 sėklų masė sveria 3,7–4,4 g, reikėtų sėti ne daugiau kaip 3,5–4 kg/ha (atsižvelgiant į 1 000 sėklų masę ir norimą suformuoti tankumą bei lauko daigumą, sėklos kiekį reikia apskaičiuoti kiekvienai konkrečiai sėklos partijai), o hibridinių rapsų pakanka išsėti apie 2,5 kg/ha.

Pasimokykime iš praeitų metų rudens klaidų

Žieminių rapsų purškimas 4–5 lapelių tarpsniu augimo reguliatoriais fungicidais ir mikroelementais (ypač boru), aminorūgštimis – svarbi rudens agrotechnikos priemonė. Fungicidai ne tik sustabdo aktyvų ankstyvųjų sėjų rapsų augimą, bet yra ir priemonė, kontroliuojanti žalingos rapsų ligos – fomozės – išplitimą.

Mikroelementai dalyvauja organinių medžiagų sintezėje ir jų transportavime iš lapų į viršūninį pumpurą, taip pagerindami pasiruošimą žiemoti. Atsparumą šalčiams didina ir aminorūgštys, ypač prolinas.

Purškimo augimo reguliatoriais svarbą parodė ir praeitų metų rudens patirtis, kai daugelis žieminių rapsų, pasėtų per anksti (liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje), ypač Vidurio Lietuvoje, dėl pavėluoto purškimo buvo ištįsę, peraugę. Buvo atvejų, kai, pavėlavę optimaliu laiku nupurkšti, ūkininkai augimo reguliatorius naudojo net 2 kartus, tačiau šie purškimai buvo mažiau efektyvūs, nes buvo stabdomas jau ištįsusios viršūnės augimas.

Antrasis purškimas augimo reguliatoriais esant šiltam rudeniui ir vešliems rapsams – būtinas, bet yra efektyvus tik tada, kai laiku nupurkšta pirmąjį kartą.