Mano Ūkis 2019/07
Europos agrarinio centro idėja Lietuvai
  • Dr. Andrej PEDKO Ukrainos nacionalinė metalurgijos akademija Kazys STARKEVIČIUS Lietuvos Respublikos Seimas
  • Mano ūkis

Lietuva, Lenkija ir Ukraina palaiko gerus politinės partnerystės santykius, tačiau prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo lygis negali tenkinti nė vienos iš šalių. Didžiulis bendradarbiavimo potencialas gali būti panaudojamas integracijos projektams įgyvendinti. Artimiausios ir vidutinės trukmės perspektyvoje realu sukurti Europos agrarinį centrą, kuris jungtų Ukrainos žemės ūkio potencialą su Lietuvos ir Lenkijos tranzito ir logistikos pajėgumais.

Pasaulio žemės ūkio žaliavų ir produktų rinka yra viena didžiausių dabarties ir ateities rinkų. Remiantis rinkos tyrimų ir konsultavimo kompanijos „Grand View Research Inc.“ vertinimu, pasaulio mažmeninės prekybos maisto produktais rinka artimiausius dešimtmečius augs vidutiniškai 6,9 proc. per metus. Todėl didelių projektų šioje srityje perspektyvos ir realus jų objektyvumas nekelia abejonių. Europos agrarinio centro projektas duotų galingą sinergijos efektą ir suteiktų didžiulės naudos visiems jo dalyviams.

Kadangi sumanymas susijęs su keleto šalių ekonomikos potencialo vienijimu, svarbu aptarti kiekvienos iš šalių pajėgumus.

Ukrainos agrarinis potencialas

Ukrainos žemės ūkio naudmenų plotas 2016 m. sudarė 41,51 mln. ha, iš jų 2/3 užima juodžemis, kuris laikomas šalies nacionaliniu turtu. Pagal juodžemio atsargas šalis yra ketvirta pasaulyje. Dėl padidinto humuso kiekio (iki 9 proc.) ir grūdėtos struktūros juodžemis yra labai derlingas ir labiausiai tinka augalininkystei. Derlingas juodžemis kartu su šiuolaikinėmis žemės ūkio technologijomis suteikia galimybę Ukrainai užimti lyderės pozicijas daugelio žemės ūkio produkcijos rūšių gamybos ir eksporto srityse. Žemės ūkio produkcijos eksportas į ES kasmet auga. 2016 metais jis sudarė daugiau kaip 4 mlrd., o 2018 m. jau viršijo 6,3 mlrd. JAV dolerių. Ukrainos žemės ūkio produkcijos gamintojai ir eksportuotojai yra konkurencingi brandžiose Europos šalių rinkose.

Lietuvos tranzito ir logistikos potencialas

Lietuvos geografinė padėtis jai leidžia kontroliuoti Baltijos jūros transporto kelius į/iš Skandinavijos, sausumos susisiekimą tarp Latvijos ir Lenkijos bei tarp Rusijos ir jos anklavo – Kaliningrado srities, sausumos ir jūros transporto koridorių iš Baltarusijos į Skandinavijos šalis ir toliau į Vakarus. Lietuvos teritoriją kerta Rytų–Vakarų ir Šiaurės–Pietų tarptautiniai transporto koridoriai ir jų atšakos. Visa tai Lietuvą daro svarbia grandimi globaliose logistikos grandyse.

Šiame kontekste perspektyvūs yra bendri Lietuvos ir Ukrainos Transkaspijos transporto koridoriaus projektai, užtikrinantys transporto judėjimą tarp Baltijos, Juodosios ir Kaspijos jūrų. Jau daugiau kaip 15 metų tarp Klaipėdos ir Černomorsko (Ukrainoje, Odesos srityje) uostų kursuoja kombinuotojo transporto traukinys „Vikingas“. Šis maršrutas jungia Baltijos jūros regiono jūrinių konteinerių ir vilkikų su puspriekabėmis grandinę su analogiška sistema Juodojoje, Viduržemio ir Kaspijos jūrose.

Lietuva ketina aktyviai dalyvauti Kinijos infrastruktūros projekte „Naujasis šilko kelias“, kurio tikslas – padidinti prekybos apimtis tarp Europos ir Azijos. Lietuva ir Kinija siekia didinti konteinerinio traukinio „Saulė“, jungiančio Europą su Kinija, tranzitą. Kinai remia Lietuvos iniciatyvą pratęsti traukinių maršrutą iki Urumčio miesto, kuris taptų Kinijos ir kitų Azijos šalių rytiniais transporto vartais, o Kaunas kartu su Klaipėdos uostu – Kinijos vakarų vartais į Europą.

Lietuvos naujausios tranzito ir logistikos sistemos pagrindinis komponentas – viešieji logistikos centrai su intermodaliniais terminalais, logistikos parkais, sandėliais ir jų teikiamomis paslaugomis, kurie kyla šalia didžiųjų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių transporto mazgų, kur susikerta vandens, automobilių, geležinkelių, oro transporto keliai (Vilniaus ir Kauno intermodaliniai terminalai pradėti eksploatuoti 2014 m.).

Svarbiausias Lietuvos transporto mazgas, jos „jūros vartai“ – Klaipėda, kur efektyviai funkcionuoja jūros, geležinkelių, automobilių ir oro transportas. Ne mažiau svarbu tai, kad Klaipėdos teritorijoje yra laisvoji ekonominė zona, atitinkanti tarptautinius standartus. Klaipėda – toliausiai į šiaurę nutolęs neužšąlantis Baltijos uostas. Per jį driekiasi pagrindinės sausumos kelių linijos į Šiaurės ir Vakarų Europos, Pietų Azijos bei Amerikos žemynus. Uostas gali perkrauti iki 40 mln. t krovinių per metus ir kasmet aptarnauti apie 7 tūkst. laivų. Jis turi išplėtotą geležinkelių tinklą, kuriuo vežami daugiausia konteineriai, naftos produktai, trąšos, durpės, miško medžiaga, maisto produktai. Iš Klaipėdos į Vokietiją, Švediją ir Daniją reguliariai plaukia krovininiai keltai. Būtent į Klaipėdą tikslinga žiūrėti kaip į Europos agrarinio centro steigimo vietą.

Lenkijos tranzito ir logistikos potencialas

Lenkija yra ne tik jūros valstybė, turinti keletą didelių uostų (Ščecine, Gdanske, Gdynėje ir Svinouiscyje), bet ir didelė sausumos valstybė, besiribojanti su Vokietija, Čekija, Slovakija, Ukraina, Baltarusija, Lietuva ir Kaliningrado sritimi.

Per jos teritoriją eina keletas Europos transporto koridorių. Jų tinklas labai išsišakojęs ir dinamiškai vystosi.

Vežėjams Lenkija turi neginčytinų tranzito ir logistikos privalumų:

  • patogus krovinių tranzitas į Vakarų Europą per Lenkijos žemumų teritoriją geležinkelių linijomis;
  • jūros uostai Baltijoje, sujungiantys su TEN-T tinklu ir turintys galimybę aptarnauti multimodalinį transportą;
  • euroterminalas Katovicų specialiojoje ekonominėje zonoje, kurioje sueina labiausiai į Vakarus nutolęs plačios geležinkelių vėžės ir europinio standarto vėžės ruožai; tiesioginis ryšys su tarpkontinentine Transsibiro magistrale ir Naujuoju šilko keliu leidžia vystyti konteinerių pervežimus. Euroterminalas yra arti Europos transporto koridorių, kurie jungia mūsų žemyno Rytus su Vakarais ir Šiaurę su Pietumis, sankirtos.

Lenkai pagrįstai mano, kad šis euroterminalas galėtų tapti visos Vidurio Europos logistikos centru.

Lenkijoje veikia 37 intermodaliniai terminalai. Tačiau dauguma jų yra laikini (turi tik krovos aikšteles su kilnojamąja įranga konteineriams krauti). Antžeminiai intermodaliniai terminalai konteinerių transportui išdėstyti pagrindinių Europos transporto koridorių, kurie eina per Lenkiją, maršrutuose. Lenkijos transporto infrastruktūra leidžia jai tapti patikimu ir saugiu tiltu tarp Vakarų ir Rytų Europos. Todėl šalies vaidmuo siūlomame projekte labai svarbus, ypač atsižvelgiant į tai, kad pasaulyje ji atlieka Rytų Europos šalių interesų lobistės vaidmenį.

Europos agrarinio centro projektas

Europos agrarinio centro tikslas – įkurti didžiausias Europos žemyne plataus asortimento žemės ūkio produkcijos didmeninės prekybos aikšteles: nuo žaliavų iki aukštos pridėtinės vertės visiškai perdirbtų produktų. Pagrindinėmis šios produkcijos realizacijos rinkomis turi tapti Skandinavijos šalys, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, Austrija, Nyderlandai bei JAV ir Kanada. Tai nauja prekybos žemės ūkio produkcija platforma labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse.

Toks tikslas realus. Pavyzdžiui, 2019 m. sausį Ukraina pirmavo tiekiant kukurūzus į Didžiąją Britaniją. Ukrainos eksportuotojai britų rinkai patiekė 112,7 tūkst. tonų arba 29 proc. viso Britanijos kukurūzų importo. Perspektyviomis Europos agrarinio centro produkcijos realizacijos rinkomis gali tapti Azijos šalys, visų pirma Japonija, Kinija, Indija, Filipinai ir Indonezija.

Šio projekto įgyvendinimas leistų pagerinti buvusio Rytų bloko šalių ekonominį statusą, sukurtų Baltijos jūros regione ir Rytų Europoje naujus ekonominės galios centrus. Projektas visiškai įsilieja į „Trijų jūrų iniciatyvos“ koncepciją, pagal kurią numatoma gerinti šalių, esančių prie Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūrų, infrastruktūros sąveiką.

Planuojant ir įgyvendinant projektą kils klausimų dėl Europos agrarinio centro jurisdikcijos, jo organizacinės ir teisinės formos, dalyvių sudėties ir kt. Europos agrarinį centrą siūloma registruoti Lietuvoje, o būstinę įkurti Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje. Atsižvelgiant į Europos agrarinio centro tarptautiškumą ir jo veiklos mastą, optimali organizacinė ir teisinė jo forma galėtų būti tarptautinis konsorciumas, veikiantis kaip uždaroji akcinė bendrovė. Centras turėtų remtis valstybės ir privataus verslo partneryste.

Europos agrarinio centro steigėjus galima būtų parinkti pagal suinteresuotųjų šalių sudėtį, pavyzdžiui:

  • nuo Lietuvos – AB „Lietuvos geležinkeliai“, Automobilių kelių administracija, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, tarptautinis Palangos oro uostas;
  • nuo Lenkijos – Lenkijos valstybiniai geležinkeliai, Nacionalinių kelių ir autostradų generalinė direkcija, Gdansko jūrų uostas, Gdansko ir Poznanės oro uostai;
  • nuo Ukrainos – geležinkelių bendrovė AB „Ukrzaliznytsia“, Valstybinė automobilių kelių agentūra;
  • Klaipėdos, Gdansko ir Poznanės savivaldybės;
  • privatūs Lietuvos ir Lenkijos investuotojai;
  • privačios Ukrainos kompanijos – žemės ūkio produkcijos eksportuotojos.

Kadangi tarptautinis konsorciumas remiasi valstybių ir privataus verslo partneryste, siūlomas valstybių ir privačių investuotojų pariteto principas (50 : 50). Projektinis tarptautinio konsorciumo įstatinio kapitalo dalių pasidalijimas galėtų atrodyti taip: valstybinės kompanijos – 25 proc., savivaldybės – 25, privatūs investuotojai – 50 procentų.

Parinkdamas centro jurisdikcijos vietą autorius vadovavosi Lietuvos ir Lenkijos ekonominių interesų subalansavimo principu. Jei Lenkijai ir jos verslui tenka apytikriai 2/3 krovinių apyvartos ir naujų verslo aktyvų, o Lietuvai ir jos verslui – apie trečdalis, tad visiškai teisinga būtų centrą registruoti Lietuvoje.

Geriausios transeuropiniam ir tarptautiniam susisiekimui klasterių dislokacijos vietos – Klaipėda, Gdanskas ir Poznanė. Klaipėdos ir Gdansko klasteriai daugiausia orientuoti į jūrų uostus, Poznanės – į sausumos krovinių terminalą. Šie miestai išsidėstę arti išteklių bazės (Ukrainos) ir turi su ja patikimą susisiekimą geležinkelių, automobilių ir oro transportu. Kartu jie turi tvirtus prekybos ryšius su pageidaujamomis žemės ūkio produkcijos realizavimo rinkomis – Šiaurės ir Vakarų Europa, JAV, Kanada, Azijos valstybėmis. Šie miestai turi puikiai išvystytą transporto ir logistikos infrastruktūrą su jos tolesnės plėtros galimybėmis. Vietos valdžios atvirumas didelio masto investicinių projektų įgyvendinimui irgi svarbu.

Pagrindiniai šio centro žemės ūkio produkcijos tiekėjai – Ukrainos (perspektyvoje – ir Baltarusijos bei Moldovos) eksportuotojai. Prekių pristatymas iki klasterių vyktų geležinkelių ir automobilių transportu. Didžiulis tokio projekto privalumas – galimybė naudotis jau egzistuojančiais tarptautiniais (Europos) transporto koridoriais.

Projekte numatyta, kad šiame centre tradicinės biržos prekės turi būti realizuojamos biržoje, kita žemės ūkio produkcija – per didmeninės prekybos kompanijas, didmenos rinkas, žemės ūkio prekybos ir logistikos (paskirstymo) centrus ir kt.

Europos agrarinio centro branduolys – prekių biržos (elektroniniai aukcionai). Esminė projekto idėja – biržos kainas centro prekių biržose turi nustatyti pasaulinės žemės ūkio produkcijos kainos. Kaip ir pasaulines kainas ne biržos žemės ūkio prekėms, kurių kilmė – Europa, turi formuoti Europos agrarinis centras.

Projekto nauda Lietuvai

Visų pirma Lietuva taptų organizaciniu ir intelektiniu viso projekto centru. Šaliai tektų apie trečdalis krovinių apyvartos ir naujų verslo aktyvų. Pinigų srautai, kuriuos gautų Lietuva, neapsiribotų pinigų srauto apimtimis, kurias generuotų Klaipėdos klasteris. Įregistravus centro būstinę Klaipėdoje, Lietuvai atitektų mokesčiai iš šio juridinio asmens veiklos. Galima prognozuoti transporto infrastruktūros operatorių pajamų didėjimą dėl ryškaus krovinių apyvartos augimo. Jei įgyvendinant projektą Lietuvos transporto koridoriais bus eksportuojama bent 5 proc. Ukrainos žemės ūkio produkcijos (tai sudaro 1 mln. t kukurūzų, 885 tūkst. t kviečių, 270 tūkst. t saulėgrąžų aliejaus, 215 tūkst. t miežių, 125 tūkst. t sojų pupelių, 110 tūkst. t rapsų, 15 tūkst. t mėsos ir mėsos produktų, 7 tūkst. t pieno ir pieno produktų, 3 tūkst. t medaus, 1,5 tūkst. t riešutų ir t. t.), tai nesunku paskaičiuoti papildomas Lietuvos transporto infrastruktūros operatorių pajamas. Pajamoms išaugus, didės ir mokestinės įplaukos į valstybės ir savivaldybių biudžetus.

Lietuvos rinkai bus tiekiama daugiau aukštos kokybės maisto produktų (daugiausia tų, kurių negamina Lietuvos ūkininkai), dėl to vidaus rinka bus gausesnė, sumažės mažmeninės kainos.

Antrame projekto įgyvendinimo etape numatoma pradėti eksploatuoti papildomus gamybos ir logistikos pajėgumus: krovinių krovos, žemės ūkio žaliavų saugojimo, valymo, džiovinimo, rūšiavimo, fasavimo, pirminio ir gilaus apdirbimo. Vadinasi, Lietuvoje bus pastatyti nauji objektai ir sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų. Sėkmingas didelio masto projekto įgyvendinimas sustiprintų Lietuvos verslo įvaizdį ir jos investicinį patrauklumą, skatintų vidaus ir užsienio investicijų pritraukimą.

Europos agrarinio centro sukūrimas ir funkcionavimas galėtų smarkiai paskatinti Lietuvos ekonomikos augimą, BVP augimo tempus ir padėtų išspręsti aukštos kvalifikacijos specialistų emigravimo į užsienį problemą. Sėkmės atveju sustiprėtų Lietuvos geopolitinis vaidmuo pasaulio ekonomikos procesuose.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai