Mano Ūkis 2019/05
Ekologinis ir tradicinis ūkininkavimas: priešai ar partneriai?
  • Dainoras LUKAS
  • Mano ūkis

Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje daugėja ekologinės žemdirbystės šalininkų, kurie mano, kad šis ūkininkavimo būdas padės išsaugoti dirvožemį ir žmonių sveikatą. Tradicinės žemdirbystės atstovai įsitikinę, kad šiandieniniai augalų apsaugos produktai yra itin saugūs, o chemijos naudojimas šiuolaikiniame žemės ūkyje yra neišvengiamas.

Savotiškas paradoksas: nors cheminės trąšos pasaulyje pradėtos naudoti tik nuo XIX a. pradžios, jomis paremta žemdirbystė vadinama tradicine. Kalio, azoto ir fosforo trąšos įspūdingai padidino derlius. Lietuvoje cheminės trąšos pradėtos naudoti nuo XX a. pradžios, o sovietmečiu pasiekė stulbinamus kiekius. Nurodoma, kad 1980 m. trąšų sunaudojimas išaugo iki 5,5 mln. t, 1988 m. – iki 8 mln. tonų. Dabar jų sunaudojama kur kas mažiau, tačiau tikslaus kiekio niekas negali pasakyti.

Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, ekologinei gamybai skiriamos žemės plotai ES šalyse nuolat didėja. Lietuvoje, nors pačių ūkių nedaugėja, ekologiškai dirbamos žemės plotai taip pat auga ir šiuo metu užima apie 8 procentus.

Lietuvoje pernai sertifikuota 244 tūkst. ha ir 2 425 ūkiai. Per 4 metus iš ekologinės gamybos pasitraukė 247 ūkiai. Vis dėlto mažų ūkių, dirbančių iki 30 ha, yra labai daug – 830, nors bendras jų dirbamas plotas siekia tik 12 tūkst. hektarų.

Bene didžiausias akivaizdus skirtumas tarp ekologinių ir tradicinių ūkių – derlingumas. Skaičiavimai rodo, kad Lietuvoje javų derlingumas ekologiniame ūkyje, palyginti su tradiciniu, sumažėja perpus. Pvz., 2017 m. vidutinis kviečių derlingumas ekologiniuose ūkiuose buvo 2,18 t/ ha arba maždaug perpus mažesnis nei tradiciniuose ūkiuose. Tačiau ekologinių ūkių ir derlingose žemėse, kur taikoma intensyvi technologija, užauginti derliai skiriasi ir kelis kartus.

Kas labiausiai skiria ekologinius ir intensyvios žemdirbystės propaguotojus? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos augalų apsaugos asociacijos (LAAA) direktore Zita Varanavičiene ir Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininku Sauliumi Daniuliu.

Z. Varanavičienė kviečia susitarti dėl sąvokų. „Kaip suprantu, kalbame apie prekinį ekologinį ir prekinį tradicinio ūkininkavimo ūkį. Ne apie šešis pomidorus iš mamos šiltnamio ir ne apie „ekologinį“ ūkį, kuriame purškiama naktį. Žinote, visuomenėje sklandantį juokelį apie tai, kuo skiriasi ekologinis ūkininkavimas nuo paprasto? Paprastame ūkyje augalų apsaugos produktus purškia dieną, o „ekologiniame“ – naktį“, – šaržuoja Z. Varanavičienė.

Ekologinius ūkius sertifikuojančios įstaigos „Ekoagros“ duomenimis, kasmet paimami mėginiai 5 proc. kontroliuojamų ūkių. Draudžiamų medžiagų likučių randama 1–1,5 proc. ūkių. Toks yra ir visos ES rodiklis.

Z. Varanavičienė vadina mitu tai, kad ekologiniame ūkyje augalai auginami nenaudojant jokių augalų apsaugos produktų (AAP). Valstybinės augalininkystės tarnybos puslapyje yra pateikiamas sąrašas produktų, kurie naudotini ekologiniuose ūkiuose. „Sąrašas sudarytas remiantis ES dokumentu. Apie įrašymo į šį sąrašą kriterijus galėtų būti atskira tema“, – teigia Z. Varanavičienė.

Anot jos, taususis pesticidų naudojimas (pagal ES direktyvą, kuri į nacionalinę teisę perkelta Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymu ir kitais teisės aktais) yra tas kelias, kuriuo suka tradiciniai ūkiai.

„Abu ūkininkavimo būdai (ekologinis ir tradicinis) panašėja ir dėl tradicinėje žemdirbystėje taikomos integruotos kenkėjų naikinimo kontrolės. Šiuolaikiniai augalų apsaugos produktai yra geriau ištirti ir saugesni nei produktai, kurie buvo naudojami prieš 30–50 metų. Naudojama moderni augalų apsaugos produktų purškimo technika, kuri labai tiksliai paskleidžia tirpalą, dulksną mažinantys purkštukai. Šiandien privaloma purkštuvų techninė apžiūra, augalų apsaugos produktų naudotojų mokymai ir kitos augalų apsaugos saugą užtikrinančios priemonės. Diegiant inovacijas ir tiksliosios žemdirbystės metodus, augalų apsaugos produktų naudojimas bus vis tikslesnis. Tai iš dalies galima palyginti su individualizuota medicina“, – pažymi Z. Varanavičienė.

Kurie ūkiai labiau „parazituoja“?

Gyventojų skaičius pasaulyje auga, o žemės ūkiui, t. y. maistui auginti, tinkamos žemės mažėja. Z. Varanavičienė mano, kad ekstensyvus ūkininkavimas vargu ar sugebės patenkinti didėjantį maisto poreikį.

„Lietuviams pasamprotavimai, kad pasaulyje yra badas, dažnai sukelia šypseną. Mes susiduriame su kita problema – maisto atliekomis ir maisto švaistymu. Pasak Deivido Nabaro (David Nabbar), Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus specialaus patarėjo Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. klausimais, negalima išskaidyti tvaraus vystymosi tikslų. Jie turi būti įgyvendinami kartu. Taigi, įveikti badą yra vienas iš tų tvaraus vystymosi tikslų“, – sako Z. Varanavičienė.

Jos manymu, gyventojai ne tik turi turėti galimybę įsigyti ir užsiauginti pakankamai maisto, bet taip pat jis privalo būti saugus ir kokybiškas.

Pašnekovė siūlo nepasiduoti šiandienei madai – priešinti visuomenės grupes. Jos teigimu, tiek tradicinis, tiek ekologinis ūkiai užima savo vietą, turi savo klientus ir abu ūkininkavimo būdai gali egzistuoti. „Norėčiau tradicinį ūkininkavimą palyginti su vakcinacija. Dėl vakcinų žmonija išvengė daugelio ligų. Populiarėja mokslu nepagrįsta, bet „žinovų“ propaguojama nuomonė apie tariamą skiepų žalą, kai skatinama neskiepyti savo vaikų. Tai tam tikra kitos visuomenės dalies parazitavimo forma: gauti naudą, bet neprisidėti prie tos gerovės kūrimo, patiems nesiskiepijant“, – teigia LAAA vadovė.

Medžiagų poveikis nuolat tiriamas

Jos teigimu, kol tradiciniuose ūkiuose kenkėjų populiacija yra kontroliuojama, nėra didelių kenkėjų protrūkių ir ekologiniuose ūkiuose. Tačiau situacija gali greitai pasikeisti, padidinus ekologinių ūkių plotus. „Pavyzdžiui, yra toks kenkėjas šakniagumbinis paslėptastraublis, kuris žinomas nuo praėjusio amžiaus vidurio, bet jo populiacija nesiekė žalingumo ribos. Dabar ūkininkai laukuose randa šakniagumbinių paslėptastraublių pažeistų augalų. Sėjant insekticidiniu beicu apdorotas rapsų sėklas, šie kenkėjai beveik neplito. Nelikus insekticidinių beicų, atrodo, kad ir vėl juos įvardysime kaip svarbius kenkėjus“, – perspėja Z. Varanavičienė.

Ji pateikia ir praėjusių metų pavyzdį, kai ekologiniai bulvių ūkiai Austrijoje dėl kolorado vabalų protrūkio prarado 50 proc. derliaus.

Z. Varanavičienė augalų apsaugos produktus siūlo vertinti kaip augalų vaistus. „Juk mes nenaudojame vaistų nuo plaučių uždegimo, jei nesergame. O išgėrę vaistus ir pasveikę, netampame „nekokybiški“, toksiški ar niekam tikę“, – pabrėžia LAAA vadovė.

Sukurta labai griežta augalų apsaugos produktų vertinimo ir registracijos sistema (ES yra taikomi patys griežčiausi augalų apsaugos produktų vertinimo kriterijai visame pasaulyje), naudojimo kontrolės sistema ir augalų apsaugos produktai yra naudojami tiek, kiek reikia sveikam ir saugiam derliui išauginti.

„Svarbu, kad vartotojai galėtų gauti įperkamo ir saugaus maisto kasdien visame pasaulyje, ir ne taip nesvarbu, kokiame ūkyje šis maistas bus užaugintas“, – sako Z. Varanavičienė.

Skaudžios pasekmės

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis taip pat siūlo nepriešinti dviejų stovyklų, tačiau jo nuomonė apie chemijos naudojimu paremtą ūkininkavimą tvirta.

„Žmonija tūkstančius metų maistą augino natūraliai, tik pastaraisiais dešimtmečiais perėjo prie chemizuoto auginimo. Ką tai davė? Duomenys rodo, kad yra naikinamas dirvožemio humusas. Tai labai susiję su chemikalų naudojimu“, – įsitikinęs S. Daniulis.

VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkai nustatė, kad kai kurie Lietuvos ūkiai nuo savo veiklos pradžios 1991 m. prarado 50–60 proc. dirvožemio humuso. Tai mokslininkai vadina dirvožemio sunaikinimu.

VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto docentas, Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko Naujų technologijų centro vadovas Vytautas Liakas teigia, kad nuo 1998 m. trąšų sunaudojimas Lietuvoje išaugo vidutiniškai 30 proc. „Tačiau žymaus derlingumo padidėjimo nėra. To priežastis – prastėjantis dirvožemis“, – sako V. Liakas.

Anot S. Daniulio, ūkininkauti ekologiškai yra sunkiau. „Tai ilgalaikė struktūra, kai sėjomaina planuojama iš anksto. Azotu netręšiame, turime jį natūraliai užsiauginti su augalais. Naudojame mechaninį žemės dirbimą, tik taip naikiname piktžoles. „Chemikai“ (taip ekologiškai ūkininkaujantieji vadina tradiciškai ūkininkaujančius ūkininkus – red. past.), kai tik kyla problemų ar kažko nespėja padaryti arba oro sąlygos nepalankios augalams, viską išsprendžia paprastai – naudoja chemines priemones“, – lygina ūkininkas.

Kalbos apie badą

S. Daniulis priduria, kad augalai, piktžolės yra natūralu gamtoje, nes negali būti tuščia vieta. „Jei pavasaris drėgnas, negali į laukus įvažiuoti, piktžolės greit suželia. Tradiciniuose ūkiuose sėjama, kas tuo metu naudinga, yra ant bangos, superkama geresnėmis kainomis. Ekologai tai turi nusimatyti iš anksto ir negali kaitalioti augalų, kaip nori. O daugelis tradicinių ūkių dirba laikydamiesi požiūrio – po mūsų nors ir tvanas. Ekologiniai ūkiai nenaudoja chemijos, neduoda uždirbti chemijos gamykloms, kurios teršia gamtą, neduoda uždirbti platintojams. Taip stabdome chemijos pramonę, neteršiame gamtos. O ką dabar turime? Trąšos, pesticidai, herbicidai užteršia mūsų vandenis“, – vardija pašnekovas.

Jis pripažįsta, kad negalima visų ūkininkų kaltinti besaikiu chemijos naudojimu. „Yra ūkininkų, kurie nepertręšia laukų, bet daugumai tai nerūpi“, – nurėžia S. Daniulis.

Jį erzina posakis, kad ūkininkaujant tik ekologiškai pasaulis badautų. „Čia tik mitas. Pasaulyje, išskyrus neturtingas Afrikos šalis, yra maisto perteklius, jis neefektyviai naudojamas, išmetamas tonomis, paskui utilizuojamas, dar kartą teršiant gamtą“, – sako Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas.

Maisto grandinė kontroliuojama

Ekologiškas maistas brangesnis, todėl žmonės atsakingiau jį perka, mažesniais kiekiais, kad nereikėtų išmesti. „Tiesa, Europoje jau mažėja kainų skirtumas tarp ekologiško ir įprasto maisto. Žmonės, pajutę sveikatos sutrikimus, pereina prie ekologiško maisto. Pokyčiai ypač pastebimi Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje. Kopenhagoje viešojo maitinimo įstaigose 90 proc. maisto yra ekologiškas, nors pati šalis eksportuoja tradiciniu būdu užaugintą produkciją“, – sako S. Daniulis.

Jį stebina komentarai, kad valgantieji ekologišką maistą negali būti tikri, kad tai ekologiškas produktas, nes nuo pat lauko iki prekybos vietų visa grandinė kontroliuojama.

„Tam yra „Ekoagros“. Galima atsekti, kur produktas augintas, supakuotas, kas jį atvežė į parduotuvę. Tradicinių ūkių produktai taip nėra kontroliuojami. Ekologiniame ūkyje radus chemijos – iš karto baudžiama. Kartais net per griežtai. Pvz., radus medžiagos DDT, kuris naudotas tik sovietmečiu, vis tiek ūkininkas baudžiamas, nors jis niekaip negalėjo pats naudoti tokios medžiagos“, – svarsto S. Daniulis. (Beje, „Ekoagros“ patvirtino, kad per metus pasitaiko pora atvejų, kai randama DDT likučių ar hekschlobenzeno likučių (HCB). Tokiu atveju šie laukai įvardijami kaip „laukai, neatitinkantys ekologinės gamybos reikalavimų“ ir pereinamieji laikotarpiai šiems laukams taikomi iš naujo).

S. Daniulio manymu, dar ir dabar vartotojams trūksta žinių, kuo skiriasi įprasti ir ekologiškai užauginti produktai.

Mokslininkė: reikia keisti požiūrį

VDU Žemės ūkio akademijos Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto prof. dr. Aušra Marcinkevičienė sako, kad aukso viduriukas tarp dviejų stovyklų galėtų būti aplinką tausojantis ir tikslusis ūkininkavimas.

„Ūkininkai jau daugiau išprusę, pavažinėję po užsienį, mato, kaip ten sprendžiamos dirvožemio nykimo, humuso mažėjimo problemos. Griežta sėjomaina, tarpiniai daugianariai pasėliai yra priemonės, galinčios labai pagerinti dirvožemį. Daugėja ūkininkų, kurie mato, kad vien trąšomis ir herbicidais problemų neišspręs, ir imasi šių priemonių. Ūkininkai vėl prisiminė organines trąšas, net iš Lenkijos vežasi vištų mėšlą“, – sako mokslininkė.

Ji pabrėžia, kad tikslusis ūkininkavimas, kai trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimas apskaičiuojamas preciziškai, taip pat padeda gerinti dirvožemio kokybę. „Ekologiškų ūkių skaičius pas mus nusistovėjo, nemanau, kad jų imtų labai daugėti. Ekologinis ūkininkavimas reikalauja daugiau darbo, išmanymo, kantrybės, o jauni ūkininkai yra linkę problemas spręsti įprastomis augalų apsaugos priemonėmis. Be to, yra augalų, pvz., rapsai, kuriuos auginti ekologiškai iš esmės sunku, nes juos puola kenkėjai, ligos. Mūsų klimatas šiltėja, vadinasi, ligų ir kenkėjų dar daugės, todėl be įprastų augalų apsaugos priemonių gali nepavykti išsiversti“, – svarsto A. Marcinkevičienė.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai