Mano Ūkis 2019/02
Ūkio sėkmė – dviejų šeimų rankose
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Kiek reikia turėti pasitikėjimo savimi, kad stačia galva nertum į visai nepažįstamą sritį? Ir kiek reikia turėti talento, kad vos per kelerius metus sukurtum sėkmingai dirbantį ūkį? Verslūs, entuziazmo ir idėjų kupini jauni kėdainiečiai įrodė, kad jiems nieko nėra neįmanomo.

„Metų ūkio 2018“ konkurse 1-ąją vietą Kėdainių r. užėmė Justinos Kočetovos ir Donato Gikniaus įkurtas akvakultūros ūkis – sesers ir brolio šeimos augina afrikinius šamus ir gamina jų produktus. Justina ir Donatas vis pabrėžia, kad yra ūkininkų vaikai – tėvai Kėdainių r. turi augalininkystės ūkį.

Tik ketvirtus veiklos metus skaičiuojantis „ŠamŪkis“ plečiasi, vysto kooperaciją, pradėjo mažmeninę prekybą ir netrukus atidarys gamybos cechą. Pirmoji mailiaus partija į naujo ūkio baseinus įleista 2015 m. ir prekyboje prieš pat 2016-ųjų Velykas pasirodė afrikiniai šamai su „ŠamŪkio“ prekės ženklu. Pernai ūkyje buvo užauginta apie 40 t žuvų.

Nutarė, kad viskas įvykdoma

Techninės anglų kalbos vertėjos bakalauro ir verslo administravimo magistro diplomus turinti Justina visada žinojo, kad kurs savo verslą. Kai jau pasiryžo mesti samdomą darbą, su broliu pradėjo dairytis kitokios, bet žemės ūkio veiklos. Kodėl nutarė auginti afrikinius šamus? Priežastis, pasak Justinos, paprasta – tuo metu buvo skiriama ES parama būtent akvakultūros projektams, tausojantiems aplinką.

Šis pasirinkimas tiko ir todėl, kad norėjosi ne sezoninės veiklos, kaip augalininkystė. Turėjo įsigiję mūrinį senų garažų masyvą, kurį buvo galima pritaikyti auginti žuvis uždarose sistemose. Technine ir technologine reikalo puse iškart ėmė domėtis gabus inžinierius – Justinos vyras Dmitrijus. Visi skaitė literatūrą įvairiomis kalbomis ir nutarė, kad viskas yra įvykdoma. „Nutarėme priimti iššūkį. Nėrėme į avantiūrą“, – sako Justina.

Akvakultūros ūkis buvo įkurtas pasinaudojant ES fondų parama pagal 2007– 2013 m. KPP, Kredito unijos paskola ir sudėjus visas abiejų šeimų turėtas santaupas. Ūkio juridinis statusas – mažoji bendrija „Piscator“ (lot. žvejys), o prekės ženklas „ŠamŪkis“.

Dvejus metus abi šeimos nuolat važinėjo po muges, patys prekiavo, pratino žmones prie savo prekės ženklo, žvalgėsi „Seefood“ parodoje Belgijoje. Iš pradžių patys ir ūkį prižiūrėjo, žuvis šėrė, žodžiu, perėjo visą procesą nuo mailiaus auginimo iki stalo, o kai jau pritrūko darbo rankų, pradėjo ieškoti darbuotojų. Dabar visa akvakultūros ūkio administracinė našta gula ant Justinos pečių, techninė – ant jos vyro, ISM vadybos ir verslo administravimo magistro diplomą turinčio ir reklamos srityje Vilniuje dirbančio Donato sritis – derybos ir pardavimai. Jo žmona Ramunė padeda megzti verslo kontaktus, rūpinasi informacijos sklaida ir visada prisideda prie prekybos mugėse ir parodose.

„Visi turime geras galvas – vienas moka tą, kitas – kitą, tad sujungę savo mąstymo išteklius ir siekiame rezultato. Būtų labai keista, jeigu, tiek daug nuoširdžiai dirbant, dedant tiek pastangų, niekas nesigautų“, – sako Justina, neslėpdama, kad jų tikslas – toli gražu ne vidutinis rezultatas.

Pasisako už kooperaciją

Pirmoji prekyba afrikiniais šamais prieš 2016-ųjų Velykas kėdainiškių įkarščio neatvėsino, nors pradžioje, pasak Justinos, kartais net nežinodavo, kaip reaguoti į kai kuriuos dalykus – ar tai gerai, ar blogai. „Pirmieji dveji veiklos metai prabėgo tarsi pro rūką. Buvo tikrai labai sunku, teko eiti klaidų ir bandymų keliu. Užauginti šamus – vienas dalykas, parduoti – visai kitas. Reikėjo įsilieti į žuvų pardavėjų rinką, o tai nebuvo lengva. Lengviau žuvis užauginti“, – pradžią prisimena Justina. O tuo metu daug rūpesčio reikėjo ir mažai dukrai, kuriai šiuo metu penkeri.

Tretieji veiklos metai jau buvo kitokie – „ŠamŪkis“ pradėjo įsilieti į verslo bendruomenes, sulaukė kitų verslininkų rekomendacijų, palaikymo, pagalbos. Tai labai padėjo ūkiui 2018-aisiais pasitempti visomis prasmėmis, naujų produktų gamyba paskatino eiti į ir mažmeninę prekybą „Didmeninės prekybos rinka Lietuvoje yra per maža. Tie afrikinių šamų augintojai, kurie savo verslą orientavo tik į auginimą ir didmeninę prekybą, šiuo metu gyvena sunkiai arba veiklos jau nebevykdo“, – teigia J. Kočetova.

„ŠamŪkio“ įkūrėjai supranta, kad visų gamybos technologijų po vienu stogu neįmanoma turėti, nes tai labai brangu. Tad produktų gamyboje kooperuojasi ir paslaugas perka iš savo sričių profesionalų. Toks sprendimas pasiteisino. Tačiau ūkis jau įsirengė savo gamybos cechą ir, pasibaigus formalumams, vis daugiau gamybos procesų atliks patys. Kol kas, be šeimos narių, įmonėje samdomi dar du darbuotojai, kuriems Justina negaili gerų žodžių. Tačiau vystant gamybos cechą planuoja kurti ir naujas darbo vietas.

Praėjusiais metais, palyginti su 2017 m., ūkio pardavimų apimtys padidėjo dvigubai. Tam labai padėjo išėjimas į mažmeninę rinką – iš pradžių į mažas parduotuvėles, o metams baigiantis – ir į didesnes. Be to, gruodį atidarė savo parduotuvę Kėdainiuose, kurią pavadino jau išgarsėjusio Justinos sukurto produkto – agurkų džemo „Gurkė“ vardu. O debiutas parodose „AgroBalt“ ir „Rinkis prekę lietuvišką“ buvo išvis sėkmingas – „ŠamŪkio“ produktai pelnė aukso medalius.

Justinos pastebėjimu, afrikinių šamų augintojų rinka dar nestabili, jų gretos keičiasi – vieni pasitraukia, kiti ateina. „Bet vieni kitus vadiname kolegomis, ne konkurentais. Su tebedirbančiais tariamės, bendraujame, dalijamės žiniomis ir patirtimi. Manau, turime labiau kooperuotis, kad gautume geresnę pašarų kainą, kad sutaupytume transportui ir panašiai“, – moteris neabejoja kooperacijos nauda.

Justina ir Donatas, supratę kooperacijos naudą, iškart užmezgė kontaktus su kitais šamų augintojais, jų iniciatyva buvo įkurtas kooperatyvas „Rainio žuvys“. Tačiau iš 5 narių liko tik du – vieni bankrutavo, kiti, kuriems tai buvo ne pagrindinis verslas, tiesiog užsidarė, nes negalėjo tiek laiko skirti. Dabar du kooperatyve likę ūkiai kooperuojasi pirkimams ir stebi, kaip viskas vyks toliau. „Mes už kooperaciją. Bet žuvų augintojai labai skirtingi – vieniems reikia greito pelno, kitiems tai nėra svarbus pragyvenimo šaltinis, tad nelengva kooperuotis dėl skirtingo požiūrio į patį verslą. Šiuo metu kooperacijai plėtotis sunku, bet tai teisingas kelias“, – reziumuoja J. Kočetova.

Kokybę lemia auginimo sąlygos

Mailių kėdainiškiai perka ir patys jo auginti nedrįsta, sako, užtenka streso ir taip. Maždaug 20 g žuvytės iki prekinės 1 kg žuvies užauga per pusę metų.

Gana didelę šilumamėgių afrikinių šamų auginimo kainą sudaro elektros sąnaudos – baseinų patalpas reikia šildyti ištisus metus. Be to, kainuoja mailius, pašarai, investicijos į įrangą. „Tikiuosi, ateityje, kai įranga atsipirks, kai dar labiau pakils žmonių pragyvenimo lygis, šamai kainuos pigiau. Tačiau sveikai ir atsakingai auginama žuvis negali būti labai pigi“, – tikina J. Kočetova.

Kol išsirinko, jie išbandė įvairių gamintojų pašarus. Vieno baseino žuvis šerdavo vienais, kito – kitais pašarais, po mėnesio sverdavo visą baseiną ir žiūrėdavo, kuriame baseine žuvys geriau augo. Dabar perka aukščiausios kokybės pašarus be GMO. „Dar papildomai atlikome tų pašarų tyrimus ir įsitikinome, kad juose nėra jokių antibiotikų, hormonų ar kitų liekanų“, – džiaugiasi žuvų augintoja.

Su afrikinių šamų ligomis dar nesusidūrė – Justina įsitikinusi, kad tai Dmitrijaus patobulinto technologinio proceso ir ultravioletinėmis lempomis dezinfekuojamo vandens teigiamas poveikis. Be to, naudojamas tyras gręžinio vanduo – per požeminius sluoksnius persifiltravęs ir neturintis nitratų. Vanduo ištirtas – jis ati- Linos Mockevičienės nuotr. tinka geriamojo vandens kokybę, į jį nepatenka tarša iš aplinkos. Vandens kokybės rodikliai ūkyje matuojami kiekvieną dieną.

Pirmuosius iššūkius įveikė

Pastarieji „ŠamŪkio“ metai jau buvo šviesesni, investicijos pradėjo atsipirkti. Justinos ir Donato šeimos dar turi pragyventi iš kitų veiklų – viskas, kas uždirbama akvakultūros ūkyje, į jį ir investuojama. Nepaisant to, „ŠamŪkis“ jaučiasi socialiai atsakinga įmone, remia kaimo bendruomenę, kultūros ir sporto renginius, o Donatas, priklausantis Lietuvos šaulių sąjungai, pasistengė, kad kariai, šauliai, pareigūnai ir mokytojai „ŠamŪkio“ produkcijos galėtų įsigyti su nuolaida.

Kiekvienam pradedančiajam afrikinių šamų augintojui Justina pasakytų, jog akvakultūros ūkis – sunki sritis, neturinti gilių tradicijų ir patirties. Patiems reikėjo rasti, ieškoti žinių, nes, pripažino moteris, ne visi augintojai norėjo dalytis informacija, o kiti už tai prašė pinigų. „Kooperacija mums padėjo atsiskleisti, kai kuriuos augintojus įtikinome, kad bendrystė būtina. Bet vien tik pakeisti žmonių požiūrį buvo rimtas iššūkis“, – prisimena J. Kočetova.

Tačiau iššūkiai jai patinka. „Pilotiniai projektai man teikia malonumą. Bet kai juos įvykdau, tampa nebeįdomu“, – juokiasi Justina. Tačiau tai nereiškia, kad ši veikli moteris ateityje galvoja atsisakyti šio ūkio. „Norėčiau tęstinumo. Be to, tame pačiame akvakultūros ūkyje nuolat gali taikyti naujoves ir ieškoti naujų galimybių. Visko iškart nepadarysi, įdomios veiklos ir iššūkių čia užteks ilgam,“ – konstatuoja augintoja.

Ši veikla „suvalgo“ beveik visą Justinos laiką, tačiau galėdama mąstyti, analizuoti, ieškoti sprendimų, ji jaučiasi lyg žuvis vandenyje.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai