Lietuvos pievos – vienas didžiausių Lietuvos gamtos turtų. Gyvulininkystės ūkiams pievų augalai yra ir kokybiški, ir patys pigiausi pašarai. Artėjant pavasariui, reikia prisiminti svarbiausius žolynų atnaujinimo ir priežiūros darbus.

Pieva pievai nelygi. Pagal kilmę jos skirstomos į natūralias, pusiau natūralias ir kultūrines. Gamtiniu ir ekologiniu požiūriu pačios vertingiausios yra natūralios pievos, žmonės jomis žavisi ir gėrisi, ypač tomis, kurios driekiasi pamiškėse, prie vandens telkinių ar sodybų. Kultūrinės pievos vertingesnės ūkiniu požiūriu – nors jų gamtinė vertė nepalyginamai menkesnė, tačiau jos vidutiniškai dukart derlingesnės.

Tiesa, natūralios, prie didesnių upių besidriekiančios pievos, savo derlingumu nenusileidžia kultūrinėms. Todėl upių slėniuose esančių natūralių pievų sunaikinimas ir pavertimas kitomis žemės ūkio naudmenomis yra niekuo nepateisinamas.

Pusiau natūralios pievos užima tarpinę padėtį, bet vis dėlto svarbesnė yra ūkinė jų vertė. Tik kai kuriais atvejais gali būti reikšmingesnė gamtosauginė tokių pievų vertė. Tą vertę lemia reljefo, vandens telkinių atžvilgiu padėtis, botaninė sudėtis ir kiti veiksniai.

Natūralių pievų tvarkymas

Natūralių pievų pavasarį labai prižiūrėti nereikia. Kai pievos pradžiūsta, jas reikėtų palyginti, jeigu buvo išknistos šernų, pažiūrėti, ar bebrai nenukirto kokio medžio. Užliejamose pievose potvyniai dažnai atplukdo įvairių nešmenų, kuriuos taip pat reikėtų surinkti. Norint atkurti keletą metų nenaudotas natūralias pievas, visų pirma, reikia iškirsti ten išaugusius krūmus ir menkaverčius medžius. Pavienius vertingus medžius reikėtų palikti, kad ganomi gyvuliai turėtų pavėsį.

Iškirtus krūmus atkuriamas pievas reikėtų reguliariai šienauti – mažiausiai du kartus per metus. Šienavimas padeda pievų augalijai vėl įsitvirtinti visame plote.

Natūralių pievų žolynai dažniausiai nebūna labai derlingi, bet jų pašaro kokybė gana gera ir gyvuliai jį noriai ėda. Tokiame žolyne būna nemažai įvairių žolių, todėl pašare yra daug biologiškai įvairių ir aktyvių medžiagų. Priklausomai nuo rūšinės sudėties, natūralios pievos dažnai turi tokių medžiagų, kurių nėra iš kultūrinio žolyno pagamintuose pašaruose, pavyzdžiui, medžiagų, kurios padeda apsisaugoti nuo parazitų. Vienas iš augalų, turinčių tokių savybių – paprastoji bitkrėslė, kurios žolė padeda atsikratyti helmintų. Rekomenduotume šios žolės įsėti ir į kultūrines pievas ar ganyklas, tik svarbiausia – jos nepadauginti, nes tai truputį nuodingas augalas, didesni kiekiai gali būti ir kenksmingi. Natūralių pievų tvarkymas specifiškas. Visų pirma, jas reikia šienauti arba ganyti. Tokiose pievose dalį augančių krūmų guotų ir pavienius medžius reikėtų palikti – jie suteikia didesnę gamtinę vertę ir prieglobstį ganomiems galvijams nuo nepalankių klimato reiškinių. Daugumos natūralių pievų nereikėtų tręšti, nes tręšiant, ypač azoto turinčiomis trąšomis, išnyksta daug vertingų rūšių, pavyzdžiui, gegužraibinių šeimos. Nykstant atskiroms augalų rūšims, mažėja ir vertingos bestuburių gyvūnų rūšys – menksta biologinė įvairovė.

Kultūrines pievas reikia naudoti intensyviai

Svarbiausia kultūrinių pievų ir ganyklų paskirtis – ūkinė vertė. Jas naudoti reikia intensyviai, kad duotų kuo didesnę naudą, aišku, nepamirštant ir ekologinės daugiamečių pievų reikšmės. Tinkama tokių pievų priežiūra yra labai svarbi, pavasarį jas rekomenduojama patręšti azoto trąšomis. Kultūrinėse pievose žolynų rūšinė sudėtis ne tiek svarbi, svarbiausia, kad jose augtų ir pupiniai augalai, kurie papildo dirvožemį azotu, pagerina jo struktūrą.

Prieš vertinant kultūrinių pievų būklę pavasarį, reikia atsižvelgti į tai, kada buvo įrengta pieva ir kokios rūšinės sudėties sėtas žolynas. Praėjusiais 2018 m. sėti žolynai Lietuvoje dėl sausros dygo labai netolygiai. Nevienodai dygo ir LAMMC Žemdirbystės institute vasarą sėtos žolės. Geriausiai sudygo svidrės, eraičinsvidrės ir pupinės žolės, prasčiausiai – pievinės miglės, pašariniai motiejukai, raudonieji eraičinai ir kiti.

Pavasarį prastai sudygusius ir peržie mojusius retus žolynus reikėtų papildomai įsėti iki pievų žolių vegetacijos pradžios. Daugiamečiai žolynai po šaltos žiemos gali būti išretėję ir dėl kitų priežasčių. Didžiausią dėmesį reikėtų atkreipti į tas pievas, kuriose vyravo daugiametės svidrės. Jeigu nustatėte, kad šie žolynai yra išretėję, juose taip pat galima papildomai įsėti daugiamečių ar gausiažiedžių svidrių. Žolynus su raudonaisiais dobilais trečiaisiais jų augimo metais anksti pavasarį reikėtų papildomai atsėti, kad vėl atsikurtų išnykę dobilai.

Jeigu rudenį buvo palikta aukšta žolė ir ilgai laikėsi sniegas, pavasarį gali išplisti pavasarinis pelėsis, kuris taip pat praretina žolynus. Pievas, kuriose išnykę vertingi pievų augalai ir vyrauja piktžolės, reikėtų suarti ir iš naujo apsėti. Persėjant labai svarbu parinkti tinkamą žolių mišinį. Visų pirma, reikėtų atsižvelgti į sėjamo žolyno paskirtį ir dirvožemio bei reljefo sąlygas. Jeigu yra galimybė, geriausia rinktis veisles, prisitaikiusias prie vietos klimato sąlygų.

Žemesnėse reljefo vietose, kur ilgai stovi vanduo, vertingosios pašarinės žolės dažnai išnyksta. Išdžiūvus balai, tokiose vietose dažnai įsigali trumpaamžės piktžolės. Kad jos neplistų, reikėtų įsėti užmirkimo nebijančių pašarinių žolių: pievinius pašiaušėlius, pelkines migles, nendrinius eraičinus, baltąsias smilgas ir pan. Taip ne tik sustabdysime piktžolių plitimą, bet ir turėsime puikių pašarų gyvuliams.

Patys produktyviausi yra trumpaamžiai žolynai, iš jų dažniausiai gaunamas didžiausias sausųjų medžiagų derlius. Tačiau šie žolynai reikalauja didelių darbo sąnaudų. Vis dėlto daugiamečiai žolynai derliumi nuo trumpaamžių atsilieka mažai, bet sutaupo daug žmogiškųjų išteklių juos prižiūrint.

Teko matyti, kad taupydami žemę ūkininkai intensyviai auginamas, tręšiamas ir purškiamas kultūras sėja beveik iki pat savo namo langų. Tokiose vietose bent 50 metrų nuo namų siūlytume įsirengti žydinčias ekologines pievas. Jos ne tik iš dalies apsaugotų nuo kenksmingų medžiagų patekimo į kiemą ar šulinio vandenį, bet ir suteiktų sodybai jaukumo bei naudos gamtai.