Įvairių žemės ūkio augalų pasėliuose be piktžolių auga savaiminiai augalai – pabiros. Augalų pabiras galima įvardyti kaip vieną didžiausių šių dienų augalų auginimo technologijų proceso problemų. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į rapsų pabiras rapsuose – jas sunku sunaikinti, o žalos padaro tikrai nemažai.

Augalų pabiros, kaip ir piktžolės, augančios tuose pačiuose pasėliuose kartu su žemės ūkio augalais, sudaro konkurenciją. Augdamos pabiros stelbia žemės ūkio augalus, konkuruoja su jais dėl vandens ir maisto medžiagų. Gausiai augalų pabiromis užkrėstuose pasėliuose sutrinka augalų augimas ir vystymasis. Tokius silpnus augalus labiau apninka kenksmingieji organizmai – ypač kenkėjai ir ligos. Dėl augalų pabirų poveikio sunkėja derliaus nuėmimas, didėja grūdų ar sėklų džiovinimo ir valymo išlaidos, mažėja derlingumas ir kartu prastėja jo kokybė.

Savaiminiais augalais – pabiromis – gali tapti bet kurie žemės ūkio augalai, priklausantys miglinių (varpinių), pupinių, bastutinių ir kt. šeimoms. Kiekvienu augalų auginimo sezonu, priklausomai nuo sėjomainos, pasėliuose sudygsta pernykščio derliaus augalų sėklos. Dažniausiai tik maža jų dalis, esanti viršutiniuose negiliuose dirvos sluoksniuose. Kita dalis sėklų dėl įvairių žemės dirbimo darbų patenka į gilesnius dirvos sluoksnius ir tokiu atveju joms sudygti reikia ne vieno augalų auginimo sezono.

Javų ir rapsų pabiros – dažniausios

Javai ir rapsai Lietuvoje yra vieni iš pagrindinių auginamų lauko žemės ūkio augalų, todėl šių augalų pabirų dažniausiai randama įvairių lauko augalų pasėliuose. Dažniausiai javų pasėliuose kartu su piktžolėmis dygsta rapsų pabiros, o rapsų pasėliuose – kartu su piktžolėmis dygsta javų pabiros. Siekiant apsaugoti lauko augalus nuo piktžolių, naudojami įvairūs metodai.

Dažnos prevencinės piktžolių ir pabirų kontrolės priemonės yra sėjomaina, žemės dirbimas, ypač dirvų skutimas po augalų derliaus nuėmimo, lauko pakraščių tvarkymas, optimalus pasėlio tankumas, sėjos laikas, sertifikuota sėkla ir dirvos valymas taikant juodąjį ar užimtąjį pūdymą ir kt.

Piktžolės ir augalų pabiros naikinamos naudojant cheminius augalų apsaugos preparatus – herbicidus. Apsaugai nuo piktžolių herbicidai (gali būti naudojami iki sėjos, po sėjos iki sudygimo ar piktžolėms sudygus. Kai herbicidai purškiami pasėliuose ant sudygusių piktžolių, tuo pat metu naikinamos ir augalų pabiros.

Skirtingų lauko augalų pasėliuose pabiras kontroliuoti nesunku. Dažniausiai augalų pabiras galima veiksmingai sunaikinti naudojant herbicidus, skirtus vienaskilčių piktžolių kontrolei ir taikant Clearfield technologijos herbicidus.

Tačiau kai kuriais atvejais herbicidai gali būti ne tokie veiksmingi dėl vyraujančių nepalankių oro sąlygų ir dėl nepalankaus herbicidų naudojimo laiko. Nepalankūs yra sausi, karšti ar labai drėgni orai, o nepalankus naudojimo laikas – kai dar pabiros nėra visai sudygusios arba kai fiksuojama antra pabirų dygimo banga bei intensyvus jų augimas, o naudotų herbicidų veiksmingumas jau būna pasibaigęs.

Didėjantis savaiminių augalų kiekis atskiruose lauko augalų pasėliuose didina derliaus mažėjimo riziką ir mažina naudojamų apsaugos priemonių veiksmingumą. Kartu skatina ieškoti naujų problemos sprendimo būdų.

Žieminių rapsų pasėliuose – vasariniai rapsai

Laukuose daugėja savaiminių augalų, kurie priklauso tai pačiai šeimai, kaip ir pagrindiniai pasėlio augalai. Pavyzdžiui, javų pasėliuose auga javų pabiros, ankštinių augalų pasėliuose – ankštinių augalų pabiros ir pan.

Pastaraisiais metais iškilo sunkumų dėl žieminių rapsų pasėliuose sudygusių ir augančių vasarinių rapsų augalų. Todėl galima teigti, kad žieminiuose rapsuose augančios vasarinių rapsų ir, atvirkščiai, vasariniuose rapsuose augančios žieminių rapsų pabiros yra didžiausios ir kone sunkiausiai sunaikinamos piktžolės.

Rapsų sėklos dirvoje gali išbūti gyvybingos daugelį metų (mokslinėje literatūroje nurodoma, kad daigumą jos išlaiko nuo 5 iki 10 ir dar daugiau metų), o sėklos sudygti ir tapti rapsų pabiromis gali ne tik kitais metais, bet ir praėjus keleriems metams. Tokiais atvejais žemdirbiams kyla klausimas: iš kur atsirado rapsų pabirų, jei tame plote jau seniai nebuvo auginti rapsai?

Yra daug priežasčių, kodėl dirvoje išlieka tiek daug rapsų sėklų. Išskiriamos dvi pagrindinės priežastys: pirma – išbyrėjusios rapsų sėklos brendimo tarpsnio pabaigoje prieš derliaus nuėmimą ar per derliaus nuėmimą, antra – tiek žieminių, tiek vasarinių rapsų sėklos išsiskiria iš kitų augalų, nes turi gebėjimą įgyti antrąjį ramybės periodą.

Subrendusių piktžolių ir pabirų sėklose vyksta įvairūs biocheminiai procesai, kurių metu sėklos pereina į pirminį ramybės periodą, kad galėtų vėl sudygti. Rapsų sėklos turi ir antrinį ramybės periodą, kurio trukmė priklauso nuo nepalankių abiotinių veiksnių.

Dėl išplitusių grybinių ligų: sklerotinio puvinio, fomozės ir verticiliozės, pažeistuose augaluose vyksta intensyvūs senėjimo procesai. Ligoti augalai anksčiau subręsta, jų ankštaros atsiveria ir dalis sėklų išbyra ant dirvos paviršiaus dar prieš derliaus nuėmimą.

Faktą, kad po kūlimo paliekame ant dirvos didelę dalį rapsų sėklų, mūsų laukuose akivaizdžiai liudija po ražienų skutimo jau rugpjūčio pabaigoje intensyviai žaliuojantys šviežiai sudygusių rapsų laukai.

Kita dalis rapsų sėklų išbyra nuimant derlių. Vidutiniškai per derliaus nuėmimą išbarstoma nuo 8 iki 12 proc. sėklų, o atskirais atvejais išbarstytoji dalis gali viršyti net 20 proc. viso derliaus. Tai sudaro maždaug 1 000–5 000 sėklų viename kvadratiniame metre.

Atskirais atvejais išbyrėjusių sėklų kiekis būna 100 kartų didesnis negu pasėtų augalų kiekis!

Brendimo tarpsniu rapsų sėklos dar neturi ramybės periodo požymių. Tačiau sėklos, patekusios į žemę ir atsidūrusios bet kokiame dirvos gylyje, be pirminio ramybės periodo, įgyja ir antrinį ramybės periodą. Dirvoje rapsų sėklos gali išlikti gyvybingos nuo 5 iki 10 ir dar daugiau metų.

Antrinio ramybės periodo sužadinimas vyksta dėl nepalankių sėklų sudygimui sąlygų dirvoje. Giliuose dirvos sluoksniuose, kur neprasiskverbia šviesa, sėklos būna ramybės būsenos ir tik patekusios į viršutinius dirvos sluoksnius (iki 10 cm gylio) jos ima dygti.

Ramybės periodus gali sutrikdyti sausros ar šalčiai

Rapsų sėklų ramybės periodų trukmei didelės įtakos turi tiek dirvos, tiek oro meteorologinės sąlygos.

Sėklų ramybės proceso neveikia vyraujanti 15–20 °C vidutinė temperatūra, tačiau sėklų ramybės procesai gali kisti dėl užsitęsusių sausrų, didelių šalčių ir kt. Užtenka kelių lietingų dienų, kad sėklos, kurios ilgą laiką dirvoje buvo antriniame ramybės periode, pradėtų dygti.

Sudygusios rapsų pabiros rapsų pasėliuose gali neigiamai paveikti derlių. Konkuruojant pabiroms su augančiais augalais, didėja pasėlio tankumas, todėl mažėja peržiemojimo galimybės. Dėl rapsų pabirų gali nukentėti ir augančių augalų sėklų kokybė, nes dėl padidėjusio gliukozinolatų kiekio galimas sėklų aliejingumo sumažėjimas.

Rapsų pabiros augančiame rapsų pasėlyje gali būti tarsi žaliasis tiltas ligoms plisti. Tokiais atvejais labiau plinta juodoji dėmėtligė, fomozė, verticiliozė, netikroji ir tikroji miltligė. Pabiros gali paspartinti ir rapsų kenkėjų, ypač paslėptastraublių, plitimą.

Rapsų pabirų pagrindiniai rizikos veiksniai

• Intensyvus rapsų auginimas, dažnas rapsų grįžimas į tą patį lauką.
• Intensyvesnis ligų ir kenkėjų plitimas ir jų žalingumas.
• Rapsų pabirų konkurencingumo augimas: nuo sudygimo iki sėklų subrandinimo.
• Derliaus nuostoliai kūlimo metu, didėjantis sėklų kiekis dirvožemyje.