23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/01
Vis dar mokomės auginti šilauoges
  • Dr. Laima ČESONIENĖ VDU Botanikos sodas
  • Mano ūkis

Mūsų šalyje jau yra daug šilauogių augintojų ir daug norinčiųjų juos konsultuoti, tad ir nuomonių yra labai įvairių. Pradedantiems šį verslą nepakanka pasiskaityti populiarius straipsnius internete – tenka atsiversti rimtus sodininkystės vadovėlius. Kai kurios pirmųjų metų klaidos, padarytos įkuriant sodinių šilauogių uogyną, gali gerokai apkartinti tolesnį ūkininkavimą.

Norisi priminti elementarius dalykus, kuriuos būtina žinoti, numačiusiesiems auginti sodines šilauoges. Sodinės šilauogės Lietuvoje tapo jau palyginti plačiai auginamu augalu ne tik sodybose ar sodeliuose. Sparčiai plečiasi ir šilauogių plantacijos. Jauni ūkininkai ryžtasi pradėti šilauogių verslą – juk šilauogės pakankamai ilgaamžiai sodo augalai. Uogų kaina kol kas dar palyginti didelė, tad šeima apsirūpina darbu ir pajamomis mažiausiai trisdešimčiai metų.

Gera šilauogių auginimo liga „užsikrečia“ naujų idėjų nebijantys ir aktyvūs žmonės. Prieš kelerius metus Šilalės rajone VDU Botanikos sodo mokslininkai ūkininko Vlado Letuko ūkyje vykdė ir įrengė parodomąją šilauogių plantaciją. Joje šilauogių auginimo paslapčių sėmėsi labai daug ir pradedančių ūkininkauti, ir jau pakankamai patyrusių uogų augintojų. Dabar V. Letukas pats noriai konsultuoja visus pas jį atvykusius, nuoširdžiai dalijasi žiniomis. Šiame Žemaitijos regione šilauogynai sparčiai išplito, tad parodomosios šilauogių plantacijos įrengimas pasiteisino su kaupu.

Tiesa, nors šilauogės ir puikiai auga Lietuvos klimato sąlygomis, vis dėlto jos priverčia kiekvieną augintoją nuolat mokytis ir domėtis verslo naujovėmis. Šiandien naujų plantacijų sodinimas, taikant pažangiausias tehnologijas, atveria kelią ne tik į Lietuvos, bet ir į užsienio rinkas ir sudaro galimybes ūkininkams, pasirenkantiems netradicines ūkininkavimošakas, gauti nemažą pelną. Mūsų augintojai realizuoja šviežias uogas Lietuvos ir kaimyninių valstybių rinkose.

Svarbu įsigilinti į biologines savybes

Svarbiausia yra įsigilinti į šilauogių biologines savybes, jų auginimo vietos ir trąšų poreikius, atsparumą ligoms ir kenkėjams. Jeigu yra galimybė pasirinkti plantacijos vietą, labiau tiks sklypas, kurį visą dieną gerai apšvies saulė, taip pat nebus sąlygų smarkiai įsibėgėti vėjui. Tačiau būtina ir gera oro cirkuliacija – augalai mažiau sirgs, daugiau susiformuos žiedinių pumpurų, o uogos noks vienodžiau.

Labiau tinka lygus plotas, nes kalvotose vietovėse augalai gali stipriai nukentėti nuo pavasarinių šalnų. Aišku, įvertiname ir dirvožemio savybes: jame turi būti pakankamai humuso, o tinkamiausias pH yra 4,0–5,0. Kadangi pagrindinė šilauogių šaknų sistemos dalis išsidėsto paviršiuje, gruntinis vanduo taip pat turi būti aukštai – maždaug 0,5 m gylyje.

Įrengiant šilauogių plantaciją sunkiuose ir nerūgščiuose dirvožemiuose, kasami maždaug 0,6 m gylio grioviai. Į griovių dugną pilama 5–10 cm rupaus žvyro, o pats griovys užpilamas aukštapelkių durpėmis. Tokių griovių plotis – 1 m, ir jokiu būdu ne mažesnis. Ūkininkai dažnai nori sutaupyti šiandien, bet nepagalvoja, kad 40 cm aukščio sodinukas po kelerių metų išaugs į didelį krūmą. Aišku, pasiaurinus griovį, durpių reikės pirkti mažiau.

Yra nustatyta, kad apie 50 proc. šilauogių šaknų išsiraizgo 30 cm gylyje. Todėl joms ypač svarbus duobės plotis. Po kelerių metų, kai krūmai užaugs, šaknims ims trūkti erdvės, augalui nebeužteks maisto medžiagų. Rezultatas: mažas kasmetinis ūglių prieaugis, smulkesnės uogos, skurstantys krūmai.

Tada bandome pagelbėti gausiau tręšdami – ir taip darome didžiulę žalą augalų augimui ir vystymuisi. Šilauogių šaknys yra paviršinės, jos visai nesiveržia į gylį. Todėl čia taupyti negalima, juolab visai nelogiškai skamba patarimai „sodinti šilauoges į duobes“. Tokio eksperimento rezultatas vieną ūkininką privertė augalus iškasti. Nuotraukoje akivaizdžiai matyti, kad didelis krūmas augino siaurą šaknų gumulą ir laisviau pasijuto tik tada, kai ūkininkas buvo įtikintas bent jau paviršių gausiai pamulčiuoti durpėmis. Taip susidarė šaknų „kepurė“ – šilauogės nepavyko priversti auginti šaknų netinkamame dirvožemyje. Kai krūmai jau užaugę, taisyti klaidas per vėlu.

Sodinukai – tik nepriekaištingos kokybės

Visuomet aktualus ir sodinamosios medžiagos klausimas. Dauguma sodinukų pardavėjų tvirtina patys juos padauginę ir išauginę. Tik rimčiau pasidomėjus paaiškėja, kad tokie vadinamieji daugintojai neturi nei šiltnamio dauginti, nei veislinės medžiagos.

Ne taip svarbu, iš kur augalai atvežti, tačiau būtina įvertinti jų kokybę – kad kartu nenupirktume dar ir viso būrio grybinių ligų. Jei sodinukai įsigyti tik rudeniop ir sodinami rudenį, jie negali būti apkarpytomis viršūnėlėmis – būtent ten greičiausiai jau buvo prasidedančių ligų židiniai.

Dar svarbu, kad nebūtų ligų požymių ir ant pagrindinių stiebų. Įsisenėjusios ligos labai greitai pražudys jauną plantaciją. Sveikiausia būna audinių kultūrų laboratorijose padauginta sodinamoji medžiaga, nors augalai greičiausiai bus brangesni. Bet kuriuo atveju taupyti negalima ir čia, juk investuojame į ilgaamžę plantaciją. Todėl, įsigyjant tūkstančius vienetų sodinukų, tikrai verta pasikonsultuoti su ekspertais.

Veislių pasiūla šiandien pakankamai didelė, galima veisles pasirinkti ir pagal derlingumą, ir pagal nokimo laiką, ir uogų dydį. Nokimo laikas turėtų atitikti regiono ypatumus. Lietuva yra mažas kraštas, bet mikroklimato zonų čia yra labai įvairių – turime rajonų su grėsmingomis šalnomis pavasarį, skiriasi vegetacijos pradžios bei pabaigos terminai.

Žinoma, labai svarbus ir veislių atsparumas ligoms. Čia vėl taupymas ir pigios sodinamosios medžiagos įsigijimas gali duoti atvirkštinį rezultatą – patirsime didelių nuostolių, nes teks daugybę silpnų krūmelių išmesti jau po pirmos žiemos. Sodinant šilauoges, jokiu būdu negalima dėti mineralinių trąšų ar šviežio mėšlo. Pasodintus augalus pakanka gerai palaistyti.

Paprastai į nuolatinę augimo vietą sodinami dvimečiai augalai. Trimečiai taip pat tinka, tačiau jų išauginimo savikaina didesnė, todėl jie yra brangesni ir ne tokie populiarūs. Trimečių šaknys vos telpa mažame vazonėlyje, o antžeminės dalies skersmuo viršija pusę metro. Pasodinus tokius sodinukus, reikėtų gerokai patrumpinti stiebus – geriau prigis, išaugins daugiau naujų ūglių.

Pagrindinis reikalavimas perkamam sodinukui: šaknų sistema turi būti gerai išsivysčiusi. Žiemą paprastai labiau nukenčia šilauogių šaknys, o ne antžeminė dalis, todėl, pasodinus rudenį, augalus reikia labai gerai pamulčiuoti durpėmis. Dabar ūkininkai pamėgo tiesti vandeniui laidžią plėvelę, kuri apsaugos nuo piktžolių. Aišku, kad piktžoles kontroliuoti augalų lysvėse yra sunku, tačiau ir šiandien amerikiečiai vis dėlto pataria šilauoges mulčiuoti. Juolab kad mulčiavimas sumažina substrato temperatūros svyravimus, padidina organinių medžiagų kiekį dirvožemyje. Taigi, mulčiavimas kol kas lieka viena iš efektyviausių priemonių, siekiant gero ir kokybiško derliaus.

Tręšimas – klampi sritis

Kol kas sunkiausia sritis šilauogių augintojams yra tręšimas. Nuomonių daug ir visokių, nuo kraštutinumo visai netręšti iki tręšimo dideliais trąšų kiekiais. Pamirštamos esminės biologinės erikinių šeimos augalų biologinės ypatybės: jie auga nederlinguose ir net labai nederlinguose dirvožemiuose. Tai augalai, kurių šaknys geba pasisavinti tokias azoto formas, kurios nėra prieinamos kitiems augalams.

Žinoma, kad normaliai augtų ir derėtų plantacijoje, šilauogėms papildomai reikia pagrindinių elementų (azoto, fosforo, kalio), taip pat magnio, kalcio ir nedidelių kiekių mikroelementų (boro, mangano, cinko, vario, geležies). Tinkamai tręšiami krūmai išaugina tvirtus formuojančius stiebus ir daugiau derančių ūglių.

Tačiau šilauogių šaknis apraizgę mikoriziniai grybai yra labai jautrūs azoto trąšoms (ypač amonio sulfatui). Todėl paplitusi nuostata rūgštinti dirvožemį šilauogyne amonio sulfatu augalus gali ne tik susilpninti, bet ir pražudyti. Taigi, tręšiant nereikia atlikti eksperimentų. Trąšų poreikį ūkininkai turi nustatyti atlikę lapų analizę. Dažniausiai nustatomas azoto trūkumas, o azotas būtinas žiedinių pumpurų formavimuisi ir ūglių augimui.

Tręšiant šilauoges svarbu, kad dirvožemis būtų gerai sudrėkintas. Todėl per sausras patręštus augalus būtina gerai palaistyti. Trąšas reikia paskirstyti tolygiai: greitai tirpstančios trąšos (amonio sulfatas, kalio sulfatas), sukoncentruotos vienoje vietoje, gali labai pažeisti šilauogių šaknis. Kita vertus, azoto trąšų perteklius skatina vegetatyvinių ūglių augimą antroje vasaros pusėje, mažina ištvermingumą žiemą, suvėlina uogų nokimą.

Ligų plitimas taip pat gali būti gausaus azoto trąšų naudojimo padarinys. Mokslinėje amerikiečių literatūroje nurodoma pati veiksmingiausia šilauogių trąša – rūgščios durpės. Taigi, perkant trąšas tikrai galima taupyti, bet būtinos investicijos, skirtos durpėms įsigyti. Durpių nereikėtų taupyti nei sodinant, nei vėliau prižiūrint šilauogių plantaciją.