23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/01
Ieškokite erkių!
  • Dr. Alma VALIUŠKAITĖ LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas
  • Mano ūkis

Aviečių ir gervuogių augintojai populiarųjį prancūzų posakį „ieškokite moters“ galėtų perfrazuoti „ieškokite erkių“ – būtent jos gali būti daugelio neaiškių uogakrūmių negalavimų kaltininkės. Kaip atpažinti uoginiams augalams erkių padarytus pažeidimus?

Kelios erkių rūšys yra itin svarbios aviečių ir gervuogių augintojams. Jų pažeidimai labai dažnai sumaišomi su maisto medžiagų trūkumu ar nurašomi nepalankioms augimo sąlygoms. Pastaraisiais metais avietėse plinta specifinės erkės – monofagės, kurios sužaloja tik laukines ir kultūrines avietes ar gervuoges. Tai eriofidinės erkės, labai išplitusios avietinės erkutės (Phyllocoptes gracilis), kenkiančios aviečių lapams ir pumpurams. Gervuogių uogas atakuoja gervuoginės erkės (Acalitus essigi).

Paprastosios voratinklinės erkės

Įprastinės erkės, kurias visi patyrę sodininkai ir daržininkai pažįsta, yra paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae). Tai kenkėjas polifagas, nes geba sužaloti daugiau kaip 200 rūšių augalų. Avietėse ir gervuogėse paprastųjų voratinklinių erkių aptinkama kasmet, tik jų invaziją ypač lemia oro sąlygos. Labai palankios sąlygos erkėms plisti, kai per vegetaciją oro temperatūra laikosi 23–30 °C ir būna mažai drėgmės – 23–55 procentai. Esant 20 °C oro temperatūrai, erkių lervos ir nimfos vystosi 16 d., o esant 31 °C – tik 7 dienas.

Pirmoji erkių karta išsivysto, kai peržiemojusios erkės migruoja ant jaunų besiskleidžiančių aviečių lapų ar žolinių augalų. Maitinasi čiulpdamos augalų sultis ir pradeda dėti kiaušinius. Antros kartos erkės išsirita birželį. Per vasarą gali išsivystyti 6–7 erkių kartos.

Erkės plinta ropodamos nuo augalo ant augalo, jei augalai liečiasi vienas su kitu, ar žeme. Jas gali platinti vėjas ar netiesiogiai pernešti žmonės. Erkės dažniausiai veisiasi apatinėje lapų pusėje ir minta augalų sultimis. Sužalotų lapų viršutinėje pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių. Jos susilieja, iš pradžių pagelsta, vėliau lapai įgauna bronzinį atspalvį, džiūsta ir pradeda kristi. Apatinėje lapų pusėje galima įžiūrėti plonus voratinklius, tarp kurių ropoja paprasta akimi sunkiai įžiūrimos erkės. Masiškai apnikti erkių augalai anksti, kartais net rugpjūtį, numeta lapus. Pažeisti augalai skursta, mažai dera, vėliau gali ir žūti. Tokie augalai blogiau pasiruošia žiemoti, tampa ne tokie atsparūs nepalankioms klimato sąlygoms.

Norint įvertinti invaziją, reikia atlikti erkių stebėseną – sužalotų lapų apskaitą atlikti ne mažiau kaip tris kartus. Pirmą kartą – kai pasirodo pirmieji žiedai skrotelėse, antrą kartą – po žydėjimo, trečią kartą – nuėmus derlių. Kaskart tikrinama po 200 lapų: imami 4 mėginiai po 50 lapų. Įvertinamas judančių erkių skaičius ant vieno lapo.

Žalingumo riba: jei prieš žydėjimą randama vidutiniškai 1–2 judančios erkės ant vieno lapo; po žydėjimo – 2–3 judančios erkės ant vieno lapo, o nuėmus derlių – 3–5 judančios erkės ant vieno lapo. Jei yra peržengta žalingumo riba, būtina naudoti akaricidus.

Remontantines avietes rekomenduojama reguliariai stebėti kas 10–14 dienų jau nuo ankstyvo pavasario, kai ištįsta aviečių stiebai. Atsiradus kenkėjams, reikia naudoti akaricidus. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina paprastųjų voratinklinių erkių gausumą. Todėl, saugantis nuo paprastųjų voratinklinių erkių, reikia naudoti tuos akaricidus, kurie ne tokie toksiški grobuoniškoms erkėms.

Avietinės erkutės

Avietinės erkutės (Phyllocoptes gracilis, syn. Eriophyes gracilis) apninka lapus ir pumpurus. Aviečių veislių jautrumas šiems kenkėjams yra nevienodas. Iš dabartinių veislių ypač jautri yra Glen Ample.

Avietinės erkutės priklauso mikroskopinių erkių grupei iš Eriophyidae šeimos, vadinamosioms eriofidinėms gumbadarėms erkėms. Eriofidinės erkės turi dvi poras kojų; matyti su 10–20 kartų didinamąja lupa, bet geriausiai – per mikroskopą.

Suaugusi erkė yra kirmėliška ir permatoma, baltai skaidri. Patelės žiemoja giliai pumpurų žvynuose. Pavasarį erkės pereina į beišsiskleidžiančius lapus, parazituoja jaunų lapelių apatinėje pusėje. Didžiausią populiacijos lygį erkės pasiekia maždaug liepos mėnesį ant vasarinių aviečių, o ant remontantinių aviečių jų išplitimo pikas būna rugpjūčio pabaigoje ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio. Migracija į žiemojimo vietas prasideda rugsėjo pabaigoje.

Pažeidimo požymiai – lapų raukšlėjimasis, geltonos ar chlorotinės dėmės, nekrozė. Kai šių erkių nedaug, pažeistų aviečių lapų viršus yra kanapėtas – matyti gelsvos ar geltonos dėmės, o apatinėje pusėje būna pašviesėjusių gelsvai žalių plotelių arba akivaizdi chlorozė.

Kai šių erkių prisiveisia daug, lapų tarpgysliai tampa geltoni, o gyslos išlieka žalios ir atrodo, lyg augalams stigtų mikroelementų cinko ar magnio, arba tarsi jie būtų paveikti hormoninių herbicidų. Smarkiai pažeisti augalai gali mesti lapus.

Būtent šių erkių pažeidimų požymiai dažniausiai painiojami iš pradžių su maisto medžiagų trūkumu, o vėliau pradedamos įtarti virusinės ligos ir panašiai.

Tačiau niekas neieško erkių... Matyt, todėl, kad ryškiausi požymiai pasireiškia ant Glen Ample veislės aviečių, kurių auginimas pastaraisiais metais labai išplito – taigi, nepelnytai kaltinama, kad jos jautrokos ligoms, o iš tiesų juodą darbą čia daro erkės.

Gervuoginės erkės

Gervuoginės erkės (Acalitus essigi) pažeidžia gervuogių lapus ir vaisius. Eriofidinės erkės geriausiai matyti per mikroskopą. Suaugusi erkė yra kirmėliška ir baltai skaidri. Žiemoja giliai pumpurų žvynuose. Pavasarį erkės pereina ant besivystančių ūglių, paskui – į beišsiskleidžiančius žiedpumpurius, į žiedus, kol pasiekia besivystančių vaisių pagrindą.

Aviečių, gervuogių vaisius yra sutelktinis, sudarytas iš daug kaulavaisių. Vaisiai, užkrėsti erkėmis, nebūna būdingos spalvos. Pažeisti sutelktinio vaisiaus kaulavaisiai paprastai lieka kieti ir būna žali arba ryškiai raudoni. Tokios avietės realizacijai jau netinka.

Gali būti ir dalinis pažeidimas – tik kai kurie kaulavaisiai pasidaro raudoni ir kieti, o likę vystosi, kol subręsta. Kadangi pažeidimai pastebimi jau nokstant vaisiams, todėl labai dažnai manoma, kad buvo nepalankios sąlygos mezgantis ir augant vaisiams.

Nekontroliuojamos erkės kitą sezoną gali greitai pasklisti nuo atskirų užkrėtimų vietų iki didelių plotų. Labai didelė populiacija gali lemti didelius pasėlių nuostolius. Itin kenkia vėlyvųjų veislių gervuogėms ir avietėms.

Apsauga labai panaši kaip ir nuo kitų erkių. Akaricidai gali būti naudojami prieš pat uogakrūmių žydėjimą, po žydėjimo ir nuėmus derlių, nelygu kenkėjų išplitimo lygis ir sąlygos jiems plisti.

Labai svarbu gausinti grobuoniškąsias erkes, kurios puikiai sureguliuoja parazitinių erkių plitimą ir neleidžia jų populiacijoms pasiekti žalingą ribą. Bioįvairovei palaikyti naudinga šalia gamybinio ploto auginti baltažiedžius barkūnus, melisas, facelijas, agurkles ar kitus aromatinguosius, medinguosius augalų pasėlius, kurie privilios naudinguosius vabzdžius ir sudarys sąlygas jiems gerai maitintis ir daugintis.