Mano Ūkis 2018/11
Ne visoks rėmimas gyvina kooperaciją
  • Erika RIBAŠAUSKIENĖ, Diana ŠUMYLĖ, LAEI
  • Mano ūkis

Palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, žemės ūkio subjektų bendradarbiavimas Lietuvoje nėra plačiai paplitęs. Europos Sąjungoje kooperatyvas – tai dažniausiai naudojama teisinė forma, skirta žemės ūkio produktų gamintojams organizuoti savo bendrą verslą. Nors kultūrinė ir istorinė patirtis yra reikšminga kooperatyvų plėtrai, vieno iš institucinės aplinkos elementų – valstybės politikos – poveikis gali būti reikšmingesnis.

Daugelyje į rinką orientuotų ir pažangaus žemės ūkio sektoriaus ekonomikos šalių kooperatyvų gauna viešąją paramą. Be to, Europos Sąjungos šalių patirtis rodo, kad kuo silpnesni kooperatyvai, tuo daugiau valstybė juos remia. Valstybės įgyvendinama socialinė ir ekonominė politika bei teisinė sistema pripažįstamos kaip vienas iš pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos kooperatyvų plėtrai. Kooperatyvų atžvilgiu – tai lanksti teisinė sistema, atleidimas nuo antimonopolinių įstatymų, lengvatiniai mokesčiai, galimybės gauti palankias kredito sąlygas, techninė pagalba. Be to, norint sėkmingai verstis verslu, kooperatyvų nariams reikia pakankamai infrastruktūros, informacijos ir konsultacijų apskaitos, audito, informacinių technologijų, įstatymų ir mokesčių klausimais. Kitaip tariant, valstybės parama gali būti nematerialaus ir materialaus pobūdžio. Nematerialus rėmimas – tai parama bendradarbiavimo susitikimams, mokymų organizavimui, gerosios patirties sklaidai, aukštos kokybės žemės ūkio produktų sertifikavimui, kooperatyvų pripažinimo sistemai, taip pat teisinės nuostatos dėl kooperatyvų veiklos ir verslo organizavimo. Materialiai paramai priskirtinos subsidijos, dotacijos, mokesčių lengvatos ir kitokia finansinė parama.

Valstybė gali veikti kaip iniciatorė ir pagalbininkė, kurdama politiką ir programas kooperatyvams remti, tinkamai infrastruktūrai ir socialinėms paslaugoms plėtoti ir pašalinti kliūtis, trukdančias bendradarbiauti. Europos Sąjungos šalių patirtis rodo, kad konsultavimas ir mokymai, kuriuos valstybė teikia prieš ir po kooperatyvo steigimo, yra vieni svarbiausių iš šių sričių.

Valstybės pastangos remti kooperaciją neturėtų būti laikomos savaime suprantamu dalyku. Priešingai, tai turėtų būti racionaliai pagrįsta. Kaip valstybės paramos žemės ūkio kooperatyvams pagrindimas, tradiciškai vyravo kooperatyvų gebėjimas spręsti rinkos nepakankamumo problemas. Tačiau kooperatyvai pasirodė esą svarbūs sprendžiant daugelį kitų svarbių žemės ūkio rinkodaros klausimų, tokių kaip kainų nustatymas, kainų ir pajamų stabilumo užtikrinimas, nepalankioje situacijoje atsidūrusių ūkininkų patekimo į rinką situacijos gerinimas. Dažniausiai minimos keturios nuostatos, grindžiančios valstybės paramą kooperatyvams:

  • žemės ūkio kooperatyvai suteikia ūkininkams institucinį mechanizmą, kuris padidina jų derybinę galią savo partnerių atžvilgiu maisto produktų tiekimo grandinėje;
  • kooperatyvai sprendžia įvairias rinkos nepakankamumo formas ir todėl suteikia savo nariams kompensacinę galią (taip jie gerina rinkos veikimą);
  • žemės ūkio kooperatyvai gerina tiekimo ir paklausos žemės ūkio produktams koordinavimą, kad kainos būtų labiau suderintos su gamybos sąnaudomis;
  • kooperatyvai padeda pasiekti bendruomenės vystymosi tikslus ir palengvinti mažų pajamų gamintojų integraciją į bendruomenės gyvenimą.

Priemonės kooperacijai remti

Lietuvai atsiliekant nuo kitų ES šalių žemės ūkio subjektų bendradarbiavimo srityje, stebimas ir žemės ūkio kooperatyvų menkas naudojimasis žemės ūkio veiklos paramos priemonėmis.

Viešosios politikos kūrėjai dažniau atsižvelgia į visas viešąsias gėrybes, kurias kuria žemės ūkio kooperatyvai. Tačiau net ir pagrįstas valstybės kišimasis į kooperatyvo vystymąsi gali būti teigiamas ir neigiamas. Patirtys rodo, kad valstybės politika gali sustiprinti arba trukdyti nepriklausomai plėtoti ūkininkų kooperaciją ir bendradarbiavimą. Tiesioginė intervencija kuriant kooperatyvus ir jiems veikiant gali pakenkti motyvacijai bendradarbiauti, o tai yra pagrindinis sėkmingo kooperatinio verslo veiksnys.

Kita problema, susijusi su bendradarbiavimo skatinimu, yra galimybė pritraukti tik paramos siekiančius subjektus, kurie kooperatyvus naudoja ne kaip bendradarbiavimo priemonę, o kaip įrankį valstybės paramai gauti. Todėl parama turi būti ribojama ir orientuota į kooperatyvų poreikius. Kita vertus, ne visos paramos priemonės pagerina kooperatyvų pozicijas. Tai gali būti paaiškinama skirtingomis priežastimis: kooperatyvų nežinojimu apie politikos priemonių egzistavimą arba politikos priemonių neatitikimą kooperatyvų veiklos tikslams ir specifiniam pobūdžiui.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai