Lietuvoje socialinis verslas neretai tapatinamas su ne pelno siekiančių, labdarą vykdančių organizacijų veikla, socialinėmis ir socialinę atsakomybę įgyvendinančiomis įmonėmis. Ūkininkai gana skeptiškai žiūri į socialinio verslo perspektyvas, o tiems, kurie nori kaime imtis naujos veiklos, trūksta idėjų ir žinių.

Pastaruoju metu valdžios, ekonomikos specialistų ir analitikų dėmesys krypsta į kaimo vietoves ir jose susidariusią gana sunkią socialinę ir ekonominę situaciją. Mažėjantis gyventojų skaičius, tuštėjančios sodybos, aukštas nedarbo lygis skatina svarstyti vis dažniau šias problemas ir ieškoti sprendimo būdų, kaip jas mažinti ar įveikti.

Socialinis verslas ES šalyse nėra naujovė. Jo prigimtis glaudžiai siejama su ES siekiniu – socialine sanglauda ir vykdoma socialine politika. Lietuvoje socialinis verslas neretai vis dar tapatinamas su ne pelno siekiančių organizacijų veikla, labdaros veiklą vykdančiomis organizacijomis, taip pat socialinėmis ir socialinę atsakomybę įgyvendinančiomis įmonėmis. Ir tai pasakytina ne tik apie verslo praktikus, įmones. Net akademiniame sluoksnyje vis dar painiojamos sampratos, kurios dažnai menkai siejamos su socialiniu verslu.

Socialiniu laikomas toks verslas, kuris integruoja tradicinio verslo, socialinę ir visuomeninio intereso misijas, o vykdoma veikla siekiama pridėtinės vertės – tiek ekonominės, tiek socialinės. Būtina pabrėžti, kad socialinis verslas – tai pelno siekianti veikla. Tokį verslą vykdo tradicinio verslo įmonės ir ne pelno siekiančios organizacijos, savo veikloje taikančios tradicinio verslo principus. Ūkio ministerija Socialinio verslo koncepcijoje numatė, kad „...didžiąją dalį socialinio verslo pajamų turi sudaryti rinkos įplaukos (prekių ir (arba) paslaugų pardavimas) – gaunama daugiau nei 50 proc. pajamų iš ekonominės veiklos, neskaitant investicijų verslo plėtrai...“

Neretai norintieji kurti socialinį verslą galvoja, kad toks verslas yra labai panašus į ne pelno organizacijos vykdomą veiklą ar remiasi labdaros ar paramos principais. Todėl labai svarbu pabrėžti, kad tai socialiai orientuota veikla, kuri aiškiai apibrėžta ir įvardyti jos ekonominiai veikimo principai.

Šiuo metu Ūkio ministerija yra reglamentavusi ir patvirtinusi tris socialinio verslo veikimo modelius, pagal kuriuos esami ar būsimi socialinio verslo atstovai gali plėtoti savo veiklą ir gauti paramą, ES fondų lėšų. Taigi, veikiančioms mažoms ir vidutinėms įmonėms ir besidomintiems alternatyviomis verslo galimybėmis verta išsamiau susipažinti su šiais modeliais ir įvertinti tinkamumą konkrečiu atveju.

Socialinio verslo modeliai

Vienas iš siūlomų modelių yra įterpiamasis socialinis verslas (embedded – angl.), kuriame socialinio poveikio siekiančios veiklos tiesiogiai generuoja verslo pajamas, o socialinė veikla derinama su tradicine verslo veikla. Šis modelis priimtinesnis tiems, kurie jau verčiasi verslu ir gali mėginti dalį veiklos orientuoti į socialinės pridėtinės vertės kūrimą. Tikėtina, kad tokio verslo rizika bus mažesnė, nes jau turima verslo praktikos ir verslo procesas yra gerai suprantamas, turima reikalingų vadybinių, finansinės veiklos, rinkodaros žinių ir gebėjimų. Įterpiamojo socialinio verslo modelis būtų tinkamas norint diversifikuoti veiklą kaimo vietovėje, ypač kai esamoji nebesiplečia ir reikia naujų sprendimų.

Įterpiamasis socialinio verslo modelis pasižymi iš anksto suplanuota veikla, kuri skirta socialinei misijai įgyvendinti. Kuriant įmonę (pavyzdžiui, lentpjūvę) yra įdarbinami pažeidžiamų darbo rinkoje asmenų grupių atstovai ir taip mažinama nedarbo problema kaimo vietovėje. Darbuotojai gali būti tuo pat metu mokomi, tad įgiję patirties gali vėliau dirbti ir kitose įmonėse.

Kitas – integruoto socialinio verslo (integrated – angl.) – modelis taikomas ir Lietuvoje. Tai toks verslas, kai vykdoma veikla ar teikiamos paslaugos, susijusios su socialine misija, siekiant finansuoti socialinio tikslo įgyvendinimą. Vadovaujantis šiuo modeliu, verslas kuriamas siekiant konkretaus socialinio tikslo. Šiuo tikslu remiamasi nuo pat verslo kūrimo pradžios (nuo paties verslo plano parengimo), juo grindžiamas visas veikimo modelis. Socialiniai tikslai gali būti įvairūs. Dažniausiai jie susiję su Socialinio verslo kriterijų detalizavimo rekomendacijose pateiktomis veiklomis.

Integruotas socialinio verslo modelis apima tradicinį verslą, kurį įmonė ar ūkis vykdo nuo seniau, tarkime, augina bites ir avietes bei realizuoja gautą produkciją. Tačiau vėliau veikla diversifikuojama papildomai sukuriant naują socialinę veiklą, pavyzdžiui, edukacinę programą apie bičių auginimą, kuri gali būti organizuojama taikant simbolinį užmokestį, jei tai susiję su moksleiviais ar neįgaliais asmenimis.

Dar vienas modelis, siūlomas Lietuvoje kuriamam socialiniam verslui, remiasi orientacija į išorinę aplinką. Tai išorinis socialinio verslo (external – angl.) modelis. Šio verslo veiklos, skirtos pajamoms uždirbti, visiškai skiriasi nuo socialinės misijos, tačiau uždirbtas pelnas skiriamas socialinei misijai įgyvendinti. Šis modelis nėra geriausias pasirinkimas socialiniam verslui vykdyti, nes reikia dviejų skirtingų įgūdžių veikloms įgyvendinti, o dėmesys paskirstomas dviem skirtingoms veikloms. Kita vertus, šis modelis priimtinas tiems, kurie mažiau įsigilinę į socialinio verslo kūrimą, stokoja žinių ir praktikos, tačiau norėtų padėti spręsti tam tikrą socialinę išorės problemą. Modelis tinka ūkininkams, kurie savo vietovėje norėtų būti bendruomeniški.

Išorinio socialinio verslo modelį iliustruoja paprastas pavyzdys, kai, tarkime, ūkininkas dalį savo ūkyje užaugintų daržovių skiria nepasiturinčiai gyvenančioms šeimoms savo rajone ar pagyvenusiems žmonėms. Nėra numatytas labai konkretus planas šiai papildomai socialinei veiklai, ji gali varijuoti ir pasižymėti įvairove.

Verslo vykdymo aspektai

Ūkio ministerijos išleistame Socialinio verslo gide (2016 m.) išsamiai ir paprastai pristatoma socialinio verslo koncepcija, svarbiausi komponentai, pateikiami pagrindiniai žingsniai, kaip įkurti socialinį verslą. Vienas svarbesnių dalykų yra pasirinkti tinkamą socialinio verslo veikimo modelį. Socialinio verslo veiklos gali būti labai skirtingos, todėl ir jų vykdymo aspektai gali gerokai skirtis. Kuriant socialinį verslą, turi būti įvertinta kuriama vertė, paskirstymo kanalai, klientų segmentai ir kt.

Klientų segmentai. Socialinio verslo klientai dažnai skirstomi į dvi grupes: klientai, kurie moka už teikiamas prekes ar paslaugas; ir naudos gavėjai, kurie gauna didžiausią socialinę naudą iš vykdomos veiklos.

Kuriama vertė. Socialinės vertės pasiūlymas – tai socialinio poveikio rodikliai, padėsiantys pamatuoti kuriamą teigiamą socialinį poveikį. Svarbu, kokį poveikį socialinis verslas turės sprendžiamos problemos kontekste. Taip pat socialinio verslo kuriama vertė yra ne tik socialinė, bet ir tradicinė ekonominė.

Paskirstymo kanalai. Socialinis verslas turėtų sukurti kanalus, per kuriuos ir socialinę atskirtį patiriantys žmonės galėtų pasiekti teikiamą produktą ar paslaugą. Čia labiausiai gali padėti socialinė rinkodara ir jos suteikiamos galimybės.

Santykiai su klientais. Socialinis verslas turėtų puoselėti santykius su klientais (naudos gavėjais), remiantis pasitikėjimo ir orumo principais, atkreipiant dėmesį į specifinius tikslinės grupės poreikius.

Verslo partneriai ir suinteresuotosios šalys. Socialinis verslas turėtų apimti itin platų partnerystės tinklą, įtraukdamas suinteresuotas šalis, kurios taip pat mėgina išspręsti tą pačią problemą, pavyzdžiui, valstybės institucijas, nevyriausybines organizacijas ar kitus socialinius verslus, tarptautines organizacijas. Taip galima ne tik sėkmingiau pasiekti verslo rezultatus, tačiau gauti tinkamų konsultacijų, patarimų ir pan.

Vykdomos veiklos. Socialinis verslas turi užtikrinti, jog vykdomos veiklos visose vertės kūrimo grandinės dalyse atitinka siekiamą socialinį poveikį.

Pagrindiniai ištekliai. Svarbu apgalvoti išteklius, reikalingus sukurti ir pristatyti ekonominės (finansinės) vertės siūlymą klientui ir socialinės vertės siūlymą.

Finansiniai rezultatai (pajamos, išlaidos, pelnas). Socialinis verslas turi atsižvelgti į tai, kiek tikslinės grupės klientai galės mokėti už prekę ar paslaugą.

Kliūtys verslui kurtis

Lietuvos ekonominė situacija pastaraisiais metais vis dar sunki. Nors buvo didinamas minimalus darbo užmokestis, atlyginimai viešajame sektoriuje ir privačiose įmonėse, šiek tiek augo senatvės pensija (nors išliko viena mažiausių ES šalyse), tačiau tai nepakeitė situacijos iš esmės. Pragyvenimo lygio kilimas nebuvo žymus, o vidutinis darbo užmokestis nesiekia kitų ES šalių vidurkio. Tad verslo kūrimosi sąlygos Lietuvoje nėra tokios palankios, kaip norėtųsi.

Yra keletas pagrindinių kliūčių, trukdančių verslo įmonėms kurtis kaimo vietovėse.

Biurokratinės kliūtys. Lietuvoje vis dar gana painus verslo steigimo mechanizmas, ypač kai tai susiję su pradedančiaisiais verslininkais. Be abejo, elektroninės paslaugos iš esmės pakeitė verslo steigimą, procesas tapo spartesnis ir lankstesnis, tačiau stringa elektroninio parašo naudojimas. Viešosios įstaigos, teikiančios paslaugas verslui, neretai nelanksčiai reaguoja į įmonių prašymus ir joms iškilusias problemas. Kita vertus, dažnai vėluoja teisiniai aktai, jie priimami paskubomis ir nesudaro tinkamų prielaidų verslui kurtis.

Mokesčių sistemos sudėtingumas ir mokesčių dydžiai. Mokesčių sistema Lietuvoje nuolat reformuojama, keičiami įstatymai, mokesčių dydžiai, mokėjimo tvarka. Tai atbaido norinčiuosius kurti verslą. Mokesčių dydžiai, palyginti su kitomis šalimis, yra nemaži, o tai skatina pradėti verslą kitose šalyse, kur mokesčių našta yra mažesnė.

Bankroto netolerancija. Ši kliūtis nėra visiškai ekonominė, daugiau nulemta verslo aplinkos dalyvių ir visuomenės požiūrio. Tačiau nesėkmės atveju nėra nei institucijų skatinimo, nei visuomeninės aplinkos paramos vėl pradėti verslą, nes tai siejama su nesėkme ir negebėjimu vykdyti verslo. Asmens bankroto įteisinimas suteikia tam tikro lankstumo ir verslo kūrimo prasme.

Vadybos patirties ir kultūros stoka. Lietuvoje neretai stokojama naujausių vadybinių verslo žinių, ypač mažose ir vidutinėse įmonėse, kurios paprastai taupo ribotus finansinius išteklius. Kita vertus, net jei lėšų pakanka ir pajamos yra didelės, stengiamasi dirbti primityviausiais metodais ir su labai ribotu darbuotojų, atliekančių vadybines funkcijas, skaičiumi. Tad neretai vadovui ir vienam vadybininkui tenka visos vadybos, o dažnai ir personalo valdymo, rinkodaros, pardavimų funkcijos. Toks darbo funkcijų paskirstymas ekonomiškai neefektyvus. O kaimo vietovėse bendrai trūksta tinkamos kvalifikacijos darbuotojų.

Idėjų stoka. Idėjos pradėti verslą kyla ne tik iš ekonominių, bet ir iš asmeninių vidinių motyvų, ypač tai siejama su asmenine nepriklausomybe ir savivertės augimu. Tačiau tyrimai rodo, kad net jauniems žmonėms trūksta idėjų ir tai tampa viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl verslas nekuriamas arba neplėtojamas.

Socialinio verslo aplinkos tyrimai rodo, kad sąlygos tokiam verslui kurti Lietuvoje šiuo metu yra vidutiniškai palankios. Žinant šio verslo teikiamas galimybes, kurias padeda realizuoti ES parama, taip pat tinkamai įvertinus vietovės aplinką, apgalvojus veiklos organizavimo ir vadybinius aspektus, galima realizuoti idėjas, kurios yra inovatyvios, galbūt lokalios, tačiau reikšmingos konkrečiam kaimui ar gyvenvietei. Tai ne panacėja, tačiau viena iš alternatyvų, kaip plėtoti verslą kitaip ir išnaudoti esamas galimybes.