03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/08
Rapsų apsauga nuo kenksmingųjų organizmų rudenį
  • Dr. Eglė PETRAITIENĖ LAMMC Žemdirbystės institutas
  • Mano ūkis

Varginantis 2017–2018 metų žieminių rapsų auginimo sezonas nebuvo labai sėkmingas derlingumo atžvilgiu. Problemų kilo visais svarbiausiais rapsų auginimo ir vystymosi etapais. Tikėtina, kad sukaupta patirtis leis pasiekti norimų rezultatų naujame žieminių rapsų augimo sezone.

Rudenį gausūs lietūs sutrukdė sėjos darbus, kartu didelė dalis žieminių rapsų pasėlių buvo neapsaugoti nuo fomozės. Žiemojimo sąlygos augalams taip pat nebuvo palankios. Silpnas augimas ir vystymasis pavasarį taip pat turėjo neigiamos įtakos derliui. Dar didesnis nuosmukis derlingumo atžvilgiu buvo tai, kad per rapsų žydėjimą visiškai nebuvo lietaus. Šioje situacijoje rapsų augintojai buvo priversti ieškoti įvairių problemos sprendimo būdų, tačiau ne visais atvejais jie buvo sėkmingi.

Rapsinės ir kryžmažiedinės spragės

Didžiausią žalą rapsų augalams daro ne rapsinių spragių (Psylliodes chrysocephala) suaugėliai, bet jų lervos. Vasaros pradžioje (birželio mėnesį) žieminių ir vasarinių rapsų pasėliuose galima pamatyti apgraužtų lapų – šiuos pažeidimus daro besimaitinantys išsiritusių rapsinių spragių suaugėliai. Vėliau pasimaitinę suaugėliai slepiasi lauko pakraščiuose po augalų lapais ir per visą vasarą išgyvena diapauzę.

Vasaros pabaigoje atbudę vabalai migruoja į naujai pasėtus žieminių rapsų pasėlius, apgrauždami dygstančias rapsų sėklas, daigus ir jaunus lapus. Maždaug po 2 savaičių rapsinių spragių patelės pradeda dėti kiaušinėlius ant dirvos paviršiaus ar po grumsteliais prie pat rapsų augalų ir deda tol, kol oro temperatūra pasiekia 0 °C. Išsiritusios lervos įsigraužia į augalą per lapkočių apatinę pusę ir toliau graužia, kol pasiekia jaunų rapsų augalų viršūninį pumpurą.

Pažeisti augalai tampa silpnesni, labiau nukenčia nuo šalčio ir prasčiau žiemoja, o rudenį, vyraujant drėgnam orui, tokius augalus labiau pažeidžia grybinės ligos – fomozė, šviesmargė ar pilkasis puvinys.

Kartu su rapsinių spragių suaugėliais į naujai pasėtus žieminių rapsų pasėlius migruoja ir kryžmažiedinės spragės (Phyllotreta spp.), išgrauždamos duobutes dažniausiai viršutinėje lapo pusėje. Esant stipriam pažeidimui, skilčialapių ar pirmųjų tikrų lapų tarpsniais iš pažeistų augalų intensyviai garuoja drėgmė, o jei dar vyrauja šiltas oras, jauni daigai pradeda intensyviai vysti ir džiūti, galiausiai tokie augalai žūva.

Pritaikius visas įmanomas agrotechnines priemones ir apsaugos metodus nuo rapsinių ir kryžmažiedinių spragių, kartu tenka naudoti ir chemines apsaugos priemones. Ilgą laiką pagrindinė ir veiksmingiausia priemonė nuo spragių buvo sėklų beicavimas beicais, kurių sudėtyje yra sisteminis insekticidas. Tačiau Europos Komisijos sprendimu iš registruotų produktų išėmus neonikotinoidų grupei priklausančius beicus, apsaugoti augalus nuo spragių liko tik viena galimybė – naudoti insekticidus. Priklausomai nuo oro sąlygų ir spragių migracijos aktyvumo į rapsų laukus, insekticidus tais pačiais metais tame pačiame lauke gali tekti panaudoti net kelis kartus.

Šiuo metu rapsų apsaugai nuo spragių registruoti 7 produktai, kurių veikliosios medžiagos priklauso piretroidų grupei: beta–ciflutrinas (Baythroid ir Bulldock 025 EC), cipermetrinas (Cyperkill 500 EC), deltametrinas (Decis Mega), alfa-cipermetrinas (Fastac 50), zeta-cipermetrinas (Fury 100 EW), lambdacihalotrinas (Kaiso 50 EC) ir produktas, priklausantis įvairių cheminių grupių veikliųjų medžiagų mišiniui: tiaklopridas ir deltametrinas (Proteus OD). Dėl dažno insekticidų naudojimo pastebimas šių produktų veiksmingumo nuo spragių sumažėjimas.

LAMMC Žemdirbystės institute laboratorinėmis sąlygomis tirtas rapsinių ir kryžmažiedinių spragių suaugėlių atsparumas piretroidų grupės insekticidams. Ištyrus rapsinių spragių populiacijas, buvo nustatytos visos trys jų jautrumo (jautrios, vidutinio jautrumo ir tikėtinai atsparios) lambda-cihalotrinui grupės. Tyrimų duomenimis, visos tirtos rapsinių spragių populiacijos buvo tikėtinai atsparios tau-fluvalinatui, o kryžmažiedinių spragių populiacijos – lambda-cihalotrinui ir tau-fluvalinatui.

Augalų išsivystymas rudenį

Šių dienų auginamų žieminių rapsų veislių augalų augimo kūgelis rudenį jau nepasiekia tokio aukščio, koks būdavo prieš gerus 10 metų. Tuomet augalų augimo kūgelio aukštį sumažinti iki optimalaus būdavo labai sunku. Tačiau žieminių rapsų žiemojimas vis dar išlieka probleminis.

Pastaraisiais metais žieminių rapsų žiemojimui didesnę įtaką daro meteorologinės sąlygos. Ištisi žieminių rapsų pasėliai dažniausiai žūva dėl susikaupusios dirvoje drėgmės rudenį. Dėl drėgmės pertekliaus ypač nukenčia rapsų augalų šaknys ir augalai žūsta. Esant plonai sniego dangai žiemos periodu, augalai būna iškilę virš jos ir, spustelėjus šalčiui, nušąla. Pučiant gūsingam ir žvarbiam šiaurės ar šiaurės rytų krypties vėjui, ypač ankstyvą pavasarį, augalai gali labai apšalti.

Žieminių rapsų žiemojimas didele dalimi priklauso ir nuo agrotechninių dalykų. Ankstyva sėja skatina augalų augimą, o peraugę augalai nukenčia nuo šalčio. Tankesniuose ar piktžolėtuose žieminių rapsų pasėliuose augalai, konkuruodami dėl šviesos tarpusavyje ar su piktžolėmis, ištįsta, pradeda auginti stiebą, pakilęs augimo pumpuras tampa jautrus didesniems šalčiams, ypač jeigu nėra sniego.

Rekomenduojame pirmiausia taikyti profilaktines ir agrotechnines priemones. Rapsų daigų tarpsniu (BBCH 00–09) radus pasėlyje 2–3 sprages išilginiame metre ar 5–10 proc. pažeistų augalų, reikėtų purkšti insekticidais (www.vatzum.lt), registruotais apsaugai nuo spragių.

Augimo pumpuras ištįsta ir tuomet, kai žieminiai rapsai būna pertręšti azoto trąšomis. Gausiai iškritęs ir ilgiau išsilaikęs sniegas ant neįšalusios žemės gali pakenkti rapsams jau rudenį – augalai gali žūti dėl deguonies trūkumo. Dažniausiai dėl šios priežasties sunyksta vešlių, tankių pasėlių augalų lapai.

LAMMC Žemdirbystės instituto daugiamečių tyrimų duomenimis, panaudoti augalų augimo reguliatoriai ar fungicidai, turintys augalų augimą reguliuojančių savybių, augalams turint 4 lapelius (BBCH 14), perpus sumažino augalų augimo pumpuro aukštį nuo dirvos paviršiaus ir daugiau kaip 46 proc. sumažino viso augalo aukštį. Be to, tokiu metu augimo reguliatoriais nupurkštų augalų šaknų sistemos buvo daugiau negu 20 proc. didesnės palyginti su nepurkštais laukeliais.

Ne visada pasiseka suformuoti optimalaus tankumo žieminių rapsų pasėlius, be to, jeigu ruduo šiltas ir ilgas, susidaro sąlygos augalams peraugti. Tokiais atvejais rudenį rekomenduotina nupurkšti žieminius rapsus augimo reguliatoriais, kai augalai turi 3–6 lapelius. Vis dėlto didžiausias augimo reguliatorių efektyvumas pasiekiamas tuomet, kai purškiami 4 lapelių tarpsnio augalai (BBCH 14).

Fomozės žalingumas išlieka

Fomozės žalingumas, ypač žieminiams rapsams, išlieka didelis. Žieminius rapsus sėjant netoli pernykščių rapsų plotų, ypač jei nukultų rapsų ražienos ant dirvos paviršiaus lieka tol, kol pasirodo nauji augalai, tankūs rapsų pasėliai bei augina-mos fomozei jautrios žieminių rapsų veislės sudaro palankias sąlygas fomozei plisti.

Fomoze rapsų augalai paprastai užsikrečia oru plintančiomis sukėlėjo grybo (Leptosphaeria maculans) askosporomis ir tai laikoma pagrindiniu šios ligos sukėlėjo infekcijos šaltiniu. Kai kuriais rapsų auginimo sezonais askosporų ore galima aptikti iki pat žiemos vidurio. LAMMC Žemdirbystės institute atliktų tyrimų duomenimis, dažniausiai maksimalus askosporų kiekis ore buvo nustatytas rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Taip pat ryški tendencija: kuo ilgesnis askosporų skraidymo periodas rudens mėnesiais, tuo didesnis fomozės infekcijos lygis būna žieminių rapsų augaluose.

Pavojingiausias fomozės infekcijos laikotarpis žieminiams rapsams yra rudens sezonas, nes nuo užsikrėtusių lapų grybas Leptosphaeria maculans išsivysto stiebo apatinėje dalyje, šaknies kaklelio srityje, sukeldamas sausąjį rapsų stiebų puvinį. Rudenį, priklausomai nuo oro sąlygų, žieminių rapsų pasėliuose galima pastebėti pažeistų augalų ne su viena, o su keliomis fomozės dėmėmis ant lapų, kai kurie rapsų augalų lapai būna tiesiog tirštai išmarginti fomozės dėmių.

Nuo rudenį užsikrėtusių rapsų lapų fomozės sukėlėjas grybas Leptosphaeria maculans vystosi augalo viduje ir per tarpuląsčius pasiekia augalo šaknies kaklelį, be išorinių ligos simptomų. Fomozės sauasasis puvinys stiebo apatinėje dalyje, šaknies kaklelio srityje išryškėja tik ankštarų vystymosi, brendimo tarpsniu. Pažeistų augalų stiebo audiniai lupasi, nustoja vystytis, o drėgnais metais stiebas gali lūžti, galiausiai sukeliamas ankstyvas pažeisto augalo brendimas (augalai bręsta per anksti, tokie pasėliai dažniausiai išgula).

Daug metų naudojant augalų apsaugos produktus (fungicidus, turinčius augimą reguliuojančių savybių), dažniausiai vienu purškimu pavykdavo apsaugoti augalus ne tik nuo fomozės, bet ir pristabdyti augalų augimą.

Tačiau paskutinių kelerių metų stebėjimais yra nustatyta, kad, naudojant fungicidus, turinčius augimą reguliuojančių savybių, 4 lapelių tarpsniu (BBCH 14), augalai nebūna dar pažeisti fomozės, todėl šiuo atveju pristabdomas tik augalų augimas, o apsaugai nuo fomozės reikalingas dar vienas vėlesnis (tuo metu, kai randama ligos pažeistų augalų) purškimas.

Žieminių rapsų apsaugai nuo fomozės fungicidais rekomenduojama purkšti rudenį, kai ligos dėmių aptinkama ant 10–20 proc. augalų lapų.

***

Augalų apsaugos produktai nuo fomozės veiksmingi tik ligos pradžioje, pasirodžius dėmėms ant lapų rudenį, kol grybas nėra perėjęs į lapastiebį ir stiebą (apie dvi savaites nuo ligos požymių pasirodymo ant lapų). Vėliau, ligos infekcijai patekus į lapastiebį, augalų apsaugos produktai tampa mažiau veiksmingi.