23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/06
Skandalingos tarpukario bylos
  • Mano ūkis

Visais laikais buvo asmenų, kurie siekė pralobti nesąžiningais būdais. Tarpukario Lietuva – ne išimtis. Vienos garsiausių nesąžiningo praturtėjimo bylų susijusios su žeme, kiaulėmis, sacharinu, grūdais.

Žinomas tarpukario Kauno notaras Kazys Škėma per žemės reformą jam gerai sumokėdavusiems dvarininkams sumaniai „talkininkavo“ apgaudinėjant valstybę: įformindavo suklastotus dokumentus, kuriuose buvo nurodytas mažesnis žemės plotas. Mažiau žemės – mažiau nusavindavo.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas, laikomas vienu iš lietuviškos bankininkystės bei pramonės pradininkų, tarpukariu Prekybos ir pramonės bankui grimztant į bankrotą, turėjo drąsos iš banko kasos pasiimti dideles pinigų sumas ir jas perskolinti verslininkams ir prekybininkams už 200 proc. metinių palūkanų.

Lietuvos diplomatai, pasinaudodami diplomatiniu paštu, Vokietijoje nupirktas prekes – sachariną, cukrų, degtinę ir tabaką – gabeno į Rusiją. Diplomatinis paštas, kaip žinia, nėra tikrinamas. Siekiant prekes parduoti bolševikams, reikėjo neeilinių korupcinių įgūdžių, kuriais diplomatai netruko pasinaudoti. Buvo netgi sudarytas lengviausiai paperkamų Rusijos pareigūnų sąrašas. Šioje garsiojoje „Sacharino byloje“ užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, apkaltintas spekuliacija, nelegaliu meno vertybių supirkimu, 1921 m. turėjo pasitraukti iš pareigų. 1925 m. vasarį Vyriausiasis Tribunolas J. Purickį išteisino.

Prekyba leidimais

Vienas tarpukario Lietuvos korupcijos skandalų, susijęs su kontrabanda į Lietuvą, tuometiniam Vyriausybės vadovui ir finansų ministrui Vytautui Petruliui baigėsi liūdnai – sėdo kalėjiman. Vienoje byloje susimaišė ir kyšio ėmimas, ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Jo vadovaujama vyriausybė ir Finansų ministerija uždraudė įvežti į Lietuvą papirosus, degtinę, žuvis, grūdus, net degtukus. Visos šios prekės buvo pigesnės kaimyninėse šalyse.

O draudimą apeiti buvo lengviausia to paties draudimo autoriams: V. Petrulis pats netrukus išduodavo leidimus įvežti draudžiamas prekes, imdamas už tai kyšius. Kasmet susidarydavo apie 20 tūkst. litų suma.

Dar daugiau – V. Petrulis buvo kaltinamas, kad privėlė machinacijų ir kaldindamas naujuosius litus – tiesiog sumažino sidabro kiekį juose, o likusius brangaus metalo likučius susišluodavo savo kišenėn.

Bekonų byla

Kaip greitai pralobti, gerai žinojo tuomet vienos stambiausių maisto pramonės įmonių „Maistas“ direktorius Jonas Lapėnas. Jo vadovaujama bendrovė sugalvojo: jei vertingas ir brangus bekonas bent kilogramu viršija numatytą 100 kg svorį – jis „tampa“ pigia lašinine kiaule. Ūkininkai gaudavo nepalyginti mažesnį atlygį, o bendrovė „Maistas“ sunkesnius bekonus realizuodavo dar brangiau... Taip buvo pasisavinta net 6 mln. litų.

„Keistas likimas ištiko Joną Lapėną, žmogų išimtinai gabų, greit ir lengvai pasiekusį mūsų visuomenės viršūnių. Staigus J. Lapėno buvo pakilimas, bet dar staigesnis kritimas“, – rašė 1938 m. sausio 2 d. laikraštis „Diena“. J. Lapėnas nuteisiamas 8 metus kalėti, vėliau aukštesnės teismo instancijos išteisinamas, tačiau miršta nesulaukęs galutinės reabilitacijos.

Lašinių skutimo byla

Seimo narys ir Ūkininkų sąjungos pirmininkas Feliksas Mikšys ir vicepirmininkas dr. Eliziejus Draugelis, susidėję su Marijampolės ūkio banko direktoriumi Juozu Bergu, nutarė pasipinigauti pigius lašinius iš Vokietijos parduodami kaip aukštos kokybės lašinukus iš Klaipėdos.

Laikraštis „Diena“ rašė:

„Nusikaltimas prasidėjo 1924 m. Mat Lietuvos Ūkininkų S-gai einant sutartimis buvo pavesta statyti kariuomenės intendantūrai vietos (Lietuvos) lašinius nustatytomis sąlygomis sūdytus ir rūkytus po 5,70 lt. klg. Ūkin. s-ga vis nusiskųsdavo, kad vietos lašinių sunku gauti ir kainos per žemos, sąlygos per sunkios. Intendantūra sutiko mokėti nuo 1925 m. pradžios po 6,50 lt. ir sumažino sąlygas. Pulkų intendantūrų sandėliuose ūk. s-gos atstovų Sergejaus Josiuko ir Dovydo Frizinskio pristatomi lašiniai būdavo priimami komisijų. Kartais kildavo abejonių dėl lašinių kokybės ir vietos gamybos, tačiau Josiukas sakydavęs, kad lašiniai yra Klaipėdos krašto ir už tai garantuodavęs. Buvo daug atsitikimų, kad sandėlių prižiūrėtojai rasdavę amerikoniškas žymes „U. S. A“, kurios būdavo išskustos ir jų vieton padėti Klaipėdos skerdyklų štampai. Kartą apie tokias štampas vyr. leit. Noreika pranešė savo viršininkui kapit. Deltuvai (dabar kaltinamajam), klausęs, gal reikia sustatyti aktas ar ką padaryti, į tai Deltuva pasakęs „Tu neįsišok su savo aktais. Žinok, tuos lašinius stato galinga partija”. Buvo ir toks atsitikimas, kad lašinių priėmimo komisijos nariai pristatė savo viršininkams paltis amerikoniškų lašinių iš statomų Ūk. s-gos, apie tai surašė raportą, o viršininkas, nuo kurio priklausė iškėlimas bylos ar kit., ant tokio raporto uždėjo rezoliuciją „Žiniai” ir visą raportą įdėjo papkėn. Kariuomenės intendantas kelis kartus pranešė ūkin. s-gai, kad amerikoniškų lašinių nestatytų, bet ūk. s-ga į tai neatsiliepdavusi, o P. Josiukas kartą prie liudininkų patvirtinęs, kad lašiniai yra Klaipėdos krašto ir nereikia priekabiauti. S. Josiukui ir Frizinskui Mariampolės ūkio banke duota kredito 2000 dolerių ir per tą banką užsakyta keli vagonai amerikoniškų lašinių. Kai lašiniai buvo atvežti, sukrovė Bergo (ūkio banko direktoriaus) Kvietiškio dvare ir čia juos apvalė nuo druskos ir skuto amerikoniškus antspaudus. Pats banko direktorius Bergas pataręs skusti antspaudus stiklu. Bet stiklo būtų daug reikėję, tai skuto peiliu. <...>

Statomi lašiniai buvo universitete patikrinti ir pripažinti ne labai tinką vartoti, be to jie žymiai pigesni. Pav. amerikoniški lašiniai klg, tada kainavo 3,70 lt., o vietos lašiniai 5,60 lt. sūdyti ir 6,15 lt. rūkyti, gi ūk. s-ga iš intendantūros gavo 6,50 lt. už klg. Pelnas geras. Bendrai jie pristatė kariuomenės intendantūrai amerikoniškų lašinių 88.592 klg., ukrainiškų 17,000 klg., amerikoniškų lydytų taukų 13.662 klg., išviso valstybei padarė nuostolių 215.110 litų.“

Vėl sensacija – „lašinių skutimo“ byla. Diena, 1929 m. spalio 13 d.