Europos Komisija gegužės pradžioje pristatė Europos Parlamentui pasiūlymus dėl Bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo po 2020 metų. Tai davė startą deryboms dėl konkrečių nuostatų. Derėtis ir ginčytis tikrai yra dėl ko.

Ligšiolinė ES žemės ūkio politika sulaukė daug kritikos dėl sudėtingumo, gremėzdiškų biurokratinių procedūrų, principo „vienas tinka visiems“ taikymo skirtingas gamtines sąlygas, žemės ūkio struktūrą ir ūkininkavimo tradicijas turinčioms ES valstybėms narėms. Tačiau šia linkme (galbūt sąmoningai) nukreipiamos diskusijos maskuoja pagrindinį BŽŪP trūkumą – didėjantį atotrūkį nuo Lisabonos sutartimi nustatytų Bendrosios žemės ūkio politikos tikslų, taip pat nukrypimą nuo suderėtų esminių Stojimo akto* sąlygų.

Pagal Stojimo aktą tiesioginės išmokos jau 2013 metais turėjo siekti 100 proc. ES išmokų dydžio. Akto II priedo 6.A skyriuje „Žemės ūkio teisės aktai“ (2003 m.) rašoma:

„Tiesioginės išmokos, skiriamos pagal 1 straipsnyje minėtas paramos schemas, Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje (toliau – naujosios valstybės narės) pradedamos taikyti pagal toliau nurodytą didėjimo, išreikšto procentine dalimi nuo tokių išmokų dydžio tokios sudėties Bendrijoje, kokia ji yra 2004 m. balandžio 30 d., planą.“

Stojimo sutarties įsigaliojimo išvakarėse (2004 m. kovo 22 d.) Europos Taryba priėmė sprendimą Nr. 281, pritaikantį Aktą dėl naujųjų valstybių narių stojimo sąlygų, kuriame patvirtino nuostatą, kad 2013 m. išmokos turi pasiekti 100 proc. ES išmokų dydžio. Atitinkamai Lietuvai skiriamas I ramsčio nacionalinis vokas turėjo siekti apie 740 mln. eurų. Reglamente 73/2009 Lietuvai 2013 m. nustatyta 380 mln. eurų suma. Palyginimui, 2020 metais, kai išmokos pagal 2014–2020 m. didėjimo grafiką pasieks maksimumą, Lietuvai bus skirta 517 mln. eurų, arba daugiau kaip 30 proc. mažesnė negu priklausytų, esant vidutiniam išmokų dydžiui, suma.

Vidutinis išmokų dydis Europos Sąjungoje 2013 m. siekė 280 Eur/ha, Lietuvoje – 144 Eur/ha, tačiau tai tik teoriniai dydžiai. Tiesioginių išmokų dydžių skaičiavimams Europos Komisija panaudojo 2009 m. deklaruotų pasėlių plotus. Toks sprendimas dėl dydžių skaičiavimo priimtas nepaisant to, kad pasėlių deklaravimas baigiamas birželio mėnesį ir rudenį jau yra pakankamai tikslių, nors ir preliminarių, duomenų.

Lietuvos žemdirbiai 2009 m. deklaravo 2,64 mln. ha, o 2013 m. – jau 2,80 mln. ha. Skirtumas didelis, tuo labiau kad 2017 m. deklaruota dar daugiau – 2,89 mln. ha. Todėl sunku įsivaizduoti, kad bus įgyvendintas Europos Sąjungos Vadovų Tarybos 2013 m. vasario 7–8 d. užtikrinimas, jog „ne vėliau kaip 2020 m. visos valstybės narės turėtų pasiekti bent 196 Eur už hektarą lygį“.

Išmokos vidurkio nepasiekė

Lietuvos žemdirbiai inicijavo peticiją „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų“, kurią pasirašė 52 tūkst. asmenų, tarp jų nemaža dalis žemės ūkio bendrovių darbuotojų. Šių metų vasarį peticija su parašais įteikta europarlamentarui Broniui Ropei, prašant ją perduoti Parlamento Peticijų komitetui. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. Lietuvoje pasėlius deklaravo 130 tūkst. ūkių, pasirašiusiųjų skaičius yra įspūdingas ir neturėtų būti ignoruojamas.

Pasirašydami peticiją, žemdirbiai visų pirma siekia, kad būtų įgyvendinta Stojimo akto nuostata – tiesioginės išmokos, mokamos Lietuvos žemdirbiams, privalo atitikti ES vidurkį.

Menamas Lietuvos pranašumas

Neretai oficialios ES institucijos argumentuoja, kad Lietuvai nustatytos mažesnės išmokos, nes žemė ir darbo jėga mūsų šalyje kainuoja pigiau. Vakariečiams sunku suvokti Lietuvos kaime įvykusių permainų, pereinant nuo valstybinės prie privačios nuosavybės, mastą. Prašymų susigrąžinti žemę ir kitą nuosavybę buvo pateikta beveik 800 tūkst. (daugiau kaip ketvirtadalis visų šalies gyventojų). Dėl to žemės pasiūla Lietuvoje nepalyginti didesnė negu šalyse su istoriškai susiformavusiais ūkiais.

Rėmimasis tariamu Lietuvos pranašumu, siejamu su pigia darbo jėga, atspindi trumparegišką ir vienadienį požiūrį. Laisvo kapitalo ir darbo jėgos judėjimo sąlygomis pigesnė darbo jėga reiškia konkurencingumo praradimą ir neišvengiamą darbo jėgos nutekėjimą. Tai patvirtina katastrofiški gyventojų skaičiaus mažėjimo mastai.

Diskriminacija tik gilėja

Skandalinga ir diskriminacinė situacija susidarė pradėjus taikyti 2014–2020 m. laikotarpiu naują istorinių referencijų neturinčią žalinimo išmoką. Ši išmoka mokama už klimatui ir aplinkai naudingą žemės ūkio praktiką, t. y. ji nesiejama su pajamomis, darbo jėgos, žemės ar išteklių kainomis. Žalinimo reikalavimai vienodi visų ES valstybių narių žemdirbiams. Tačiau ES vidutinė žalinimo išmoka siekia 79 Eur/ha, o Lietuvoje 2019 m. (kai bus pasiektas maksimumas) ji sudarys vos 54 Eur/ha arba 32 proc. mažiau už vidurkį. Vadinasi, Lietuvos klimatas ir aplinka yra gerokai pigesni?!

Kažkas gali daryti prielaidą, kad Lietuvos žemdirbių išmokos atsilieka nuo ES vidurkio todėl, kad jiems taikomi gerokai mažesni reikalavimai? Anaiptol. ES standartai bei reikalavimai vienodi visų ES šalių žemdirbiams. Pavyzdžiui, nors pagal Stojimo aktą išmokos Lietuvos žemdirbiams 2011 m. turėjo siekti 80 proc. vidurkio, kompleksinio paramos susiejimo reikalavimai nuo 2011 m. jiems buvo taikomi 100 proc. apimtimi.

Stodama į ES Lietuva per rekordiškai trumpą laiką (8 metus) įsipareigojo įgyvendinti Nitratų direktyvos reikalavimus. Stambūs ūkiai turėjo pasistatyti naujas mėšlides iki 2008 m., likusieji – iki 2012 m. (ES Nitratų direktyva laipsniškai įgyvendinama nuo 1991-ųjų, t. y. jau 27 metus).

Apie BŽŪP reikalavimus žemdirbiams užsiminėme neatsitiktinai. Vokietijos Humbolto fondo tyrimų centro analizės duomenimis, ES aplinkosaugos standartų ir reikalavimų kaštai Vokietijoje sudaro 367 Eur/ha. Palyginimui, Lietuvoje vidutinė išmoka 2017 m. siekė apie 161 Eur/ha.

Popieriniai strateginiai tikslai

ES strategijoje „Europa 2020“ daugiausia dėmesio skiriama pažangiam, tvariam ir integraciniam augimui, kad būtų pašalinti struktūriniai Europos ekonomikos trūkumai, padidintas konkurencingumas, produktyvumas, palaikoma tvari socialinė rinkos ekonomika. Kaip svarbiausias Europos Komisijos prioritetas nurodomas siekis auginti Europos ekonomiką ir gausinti darbo vietų, nesukuriant naujų skolų. Tačiau ar šia linkme nukreiptos BŽŪP priemonės stambiųjų ūkių atžvilgiu?

Esminė žemės ūkio produkcijos gamybos sektoriaus plėtros ir stiprėjimo sąlyga – kooperacija. Žemės ūkio bendrovės yra glaudžios kooperacijos pavyzdys Lietuvoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo, įvykus žemės ir valstybinių ūkių privatizavimui, dalis kaimo žmonių nusprendė ūkininkauti savarankiškai – kūrė individualius ūkiai. Dalis neišsiskirstė, kooperavo materialųjį turtą ir intelektinį kapitalą ir sukūrė žemės ūkio bendroves. Bendrovės Lietuvoje dirba 13 proc. naudmenų, nuosava bendrovių žemė sudaro tik 25 proc. dirbamos žemės.

Žemės ūkio bendrovėms adresuojami nepagrįsti kaltinimai dėl netvarių ūkininkavimo metodų, nors jose vykdoma mišri augalininkystės ir gyvulininkystės gamyba, taikomos sėjomainos, pritaikomos naujausios žinios, diegiamos pažangiausios technologijos, dirba kompetentingi specialistai. Tačiau visa tai pamirštama, stambūs ūkiai nuosekliai stumiami į BŽŪP paraštes.

Vienas iš pavyzdžių – prioritetinis BŽŪP tikslas – kartų atsinaujinimas kaimo vietovėse. Teoriškai tarsi siekiama pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių dirbti ir gyventi kaime. Tačiau BŽŪP ignoruoja žemės ūkio bendrovių ir kitų juridinių asmenų pastangas, nukreiptas šia linkme. Nežinome kito paaiškinimo, kodėl BŽŪP neteikia paramos jaunų samdomų specialistų ir kitų darbuotojų, dirbančių ir gyvenančių su šeimomis kaime, įsikūrimui bei pajamų palaikymui. Pagal Lisabonos sutarties 39 str. (1) (b) šie jauni žmonės yra „asmenys, dirbantys žemės ūkyje“, kuriems turi būti užtikrintas deramas gyvenimo lygis.

Žemės ūkio bendrovėse dirba nuo keliasdešimties iki beveik 200 darbuotojų, vienam dirbančiajam vidutiniškai tenka apie 28 ha naudmenų. Peršasi išvada, kad šie asmenys negauna paramos įsikūrimui tik todėl, kad dirba bendrai ir atskirai nedeklaruoja nuosavų pasėlių.

Europos Sąjunga deklaruoja nuosekliai remianti ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą ir kooperaciją, bet kartu reikalauja mažinti išmokas žemės ūkio bendrovėms, kurių veikla remiasi kooperacijos idėja.

Neįmanoma prieštarauti, kad žemės ūkio bendrovių dirbantieji yra asmenys, užsiimantys žemės ūkiu, tačiau jie neturi teisės gauti perskirstymo išmokų. Žemės ūkio bendrovėms mokama perskirstymo išmoka tik už pirmuosius 30 ha, nepriklausomai nuo dirbančiųjų skaičiaus.

Komunikate „Maisto ir ūkininkavimo ateitis“ (dėl BŽŪP po 2020 m.) Europos Komisija siūlo taikyti laipsnišką išmokų mažinimą, remiantis vieninteliu kriterijumi – ūkio dydžiu. Dirbančiųjų skaičius – ignoruojamas.

Esminė žemės ūkio sektoriaus misija tiksliai apibūdinta Lisabonos sutarties 39 str. (1): didinti žemės ūkio našumą, užtikrinti racionalią žemės ūkio gamybos plėtotę ir kuo geresnį gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, panaudojimą, kad vartotojams būtų tiekiami aukščiausios kokybės maisto produktai už prieinamą kainą. Metas būtų vykdyti šią misiją.

Priešingu atveju, nepaisant pažangos, Lietuvos žemės ūkio atsilikimas nuo ES vidurkio tik didės. ES Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenų analizė rodo, kad nors žemės ūkio produkcijos vertė vienam žemės ūkio naudmenų hektarui 2015 m. padidėjo 180 proc., palyginti su 2004 m., tačiau atsilikimas nuo ES vidurkio padidėjo 42 Eur/ha.

Bendroji žemės ūkio politika turi būti bendra visų tipų ūkiams, užtikrinti augimą ir darbo vietų kūrimą kaime, siekti realios sanglaudos ir kitų bendrųjų ES tikslų.

***

* Aktas dėl Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga (2003 m.)