Dėl nuolatinių žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų svyravimų, klimato kaitos poveikio augalams ir pasėliams bei gyvūnų ligų protrūkių žemdirbiai susiduria su didėjančia ūkininkavimo rizika. Padėti suvaldyti ūkininkavimo rizikas ir sumažinti ekonominius nuostolius gali rizikos draudimo priemonės, viena iš jų – tarpusavio pagalbos fondai.

Europos Komisijos (EK) komunikate ,,Maisto ir ūkininkavimo ateitis“ pažymima, kad ūkininkavimas, kitaip nei kiti ekonomikos sektoriai, yra labai veikiamas oro sąlygų, jam dažnai tenka patirti išbandymų dėl nepastovių kainų, gaivalinių nelaimių, kenkėjų ir ligų – dėl to kiekvienais metais bent 20 proc. ūkininkų praranda daugiau kaip 30 proc. pajamų, palyginti su praėjusių trejų metų vidurkiu. Todėl efektyvus rizikų valdymas žemės ūkyje labai aktualus visoms Europos Sąjungos (ES) valstybėms narėms.

Po lietingos ir vėsios 2017-ųjų vasaros Lietuvoje ūkininkai prarado daug pajamų (ekonominiai nuostoliai įvertinti mažiausiai 40 mln. eurų, kai kuriose savivaldybėse buvo paskelbta ekstremali padėtis), todėl žemės ūkio veiklos draudimas, o ypač pasėlių, tapo itin aktualus. Tačiau duomenys apie apsidraudusius Lietuvoje ūkininkus rodo nedidelį draudimo intensyvumą (draudžiasi daugiausia apie 800 ūkininkų per metus). Žemdirbiai tikisi ir valstybės pagalbos kompensuojant nuostolius, nes Lietuvoje veikiantis pasėlių ir gyvulių draudimas užtikrina nuostolių kompensavimą tik nuo tam tikrų klimato kaitos keliamų rizikų.

Lietuvos Vyriausybės programoje įsipareigojama skatinti kurti sektorinius žemės ūkio rizikos draudimo fondus, kurių tikslas – nedidelėmis sąnaudomis pasiūlyti ūkininkams ir kitiems žemės ūkio rinkos dalyviams draudimą nuo gamtinių veiksnių ir kainų svyravimo rinkose lemiamų grėsmių pajamoms, kartu sumažinant valstybės paramos poreikį. Tarpusavio pagalbos fondai (TPF) būtų kuriami privačia iniciatyva, t. y. jų veikla būtų pagrįsta privačiomis įmokomis, kritiniais atvejais prisidedant ir valstybei. Atsižvelgiant į pastarųjų metų patirtį ir didžiausius rizikos veiksnius, visų pirma numatoma skatinti rizikos draudimo fondų kūrimąsi augalininkystės, gyvulininkystės ir kituose su didžiausia nuostolių rizika susiduriančiuose sektoriuose.

Rizikos valdymo priemonės pagal BŽŪP ES nėra bendros ūkininkavimo rizikos valdymo schemos, skiriasi šalių narių taikomos rizikos valdymo priemonės, draudimo lygiai, apimtis, subsidijavimas. Kadangi skirtingų šalių ūkininkai susiduria ir su skirtingomis rizikomis, Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) kiekvienai šaliai sudaro galimybes pasirinkti ir vystyti savo ūkininkų poreikius atitinkančias ūkininkavimo rizikų valdymo schemas, kurios kartu nepažeidžia ir ūkininkavimo rizikų valdymui keliamų BŽŪP tikslų.

Ūkininkai daugiausia susiduria su dviejų rūšių ūkininkavimo rizikomis:

• rizika prarasti produkciją ir pajamas dėl klimato kaitos poveikio augalams bei gyvūnams ir gyvūnų ar augalų ligų bei kenkėjų;
• rizika prarasti pajamas dėl kintančių rinkos sąlygų (kainų pokyčių, rinkos nepastovumo).

Siekiant padėti valdyti galimas patirti ūkininkavimo rizikas ir taip sumažinti ekonominius nuostolius, žemdirbiams siūlomos šios rizikos draudimo priemonės:

• parama draudimo įmokoms, t. y. dalies draudimo įmokų kompensavimas;
• tarpusavio pagalbos fondai nepalankių klimato reiškinių, gyvūnų bei augalų ligų, kenksmingųjų organizmų antpuolių ir su aplinka susijusių įvykių atvejais, t. y. pagalba juos kuriant ir valdant;
• visų sektorių ūkininkams skirta pajamų stabilizavimo priemonė;
• konkretaus sektoriaus ūkininkams skirta pajamų stabilizavimo priemonė.

Dvi paskutiniosios įgyvendinamos per tarpusavio pagalbos fondus (TPF).

Skirtingas priemones jungianti rizikos valdymo sistema paremta principu, kad skirtingos rizikos turi būti valdomos skirtingų veikėjų, skirtingais instrumentais ir finansavimu. Be valstybės, ES paramos, privačių draudimo kompanijų vaidmens, ūkininkai gali prisidėti kolektyviai valdydami riziką. Tokia praktika jau taikoma Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Valstybė, skatindama ūkininkus labiau prisiimti atsakomybę už riziką, gali sukurti atitinkamą teisinę bazę, institucinę struktūrą, padedančią ūkininkams sukurti rizikų valdymo kolektyvinę paslaugą, įtraukiant kooperatyvus ir tarpusavio pagalbos fondus. TPF veikla paremta finansinio rezervo sukaupimu, kurio pagrindas – narių įnašai.

TPF reiškia šalies narės pagal nacionalinę teisę akredituotą schemą, pagal kurią ūkininkai draudžia savo ūkinę veiklą. Kompensacinės išmokos mokamos TPF įnašus mokančiam ūkininkui už ekonominius nuostolius, patirtus dėl nepalankių klimato reiškinių, gyvūnų, augalų ligos ar kenkėjų antplūdžio ar su aplinka susijusių įvykių, kai buvo sunaikinta daugiau kaip 30 proc. ūkininko vidutinės metinės praėjusių trejų metų laikotarpio produkcijos, arba už pajamų sumažėjimą (20 proc., jei taikoma konkretaus sektoriaus ūkininkams skirta pajamų stabilizavimo priemonė). Jei neužtenka finansinių išteklių visiems nuostoliams padengti, ypač pirmaisiais veiklos metais, TPF turi galimybę gauti perdraudimą privačiose perdraudimo rinkose. Tačiau, skirtingai nei komercinių paskolų atveju (jos turi būti 1–5 metų trukmės), išlaidos, susijusios su perdraudimu, nėra tinkamos finansuoti ES paramos lėšomis.

Gali būti įvairių TPF modelių. Dalyvavimas TPF gali būti privalomas visiems ūkininkams ar grindžiamas savanoriškumo principu, bendras ar sektorinis, gali būti keli TPF ar vienas jungiantysis. TPF gali būti kuriami teritoriniu, ūkio dydžio, ūkio produkcijos tipo pagrindu. Todėl Lietuvoje apsisprendus, kad tokio TPF kūrimas tikslingas, belieka pasirinkti modelį.

Dalyvavimo privalumai ir reikalavimai

Dalyvavimas TPF sudaro galimybes patiems ūkininkams aktyviau valdyti ūkininkavimo veiklos rizikas. TPF svarbus kaip papildomas instrumentas, galintis kompensuoti dėl rizikų, kurių nedraudžia draudimo rinka, susidariusius nuostolius. Naujas veikėjas draudimo rinkoje galimai sudarytų konkurenciją privačioms draudimo kompanijoms, veiktų jų įmokų dydžius.

Fondas yra dalyvių nuosavybė ir jie reguliuoja, prižiūri jo valdymą. Tokiu būdu dėl savitarpio sutarimo, solidarumo principo įgyvendinimo, ilgalaikių ūkininkų įsipareigojimų TPF, informacijos apie dalyvaujančių ūkininkų individualų rizikos laipsnį dalijimosi mažėja moralinės rizikos ir klaidingos atrankos pavojus, kuris tradicinio draudimo atveju yra gana aukštas.

TPF gali vadovautis lanksčiais įmokų rinkimo būdais, kurie būtų geriau pritaikyti prie klientų piniginių įplaukų. Pasibaigus TPF veiklai, likusios nepanaudotos piniginės lėšos gali būti išmokamos ūkininkams – TPF nariams – proporcingai pagal sumokėtų indėlių dydį bei gautas kompensacijas.

Europos Parlamento ir Tarybos nustatyta, jog tam, kad TPF atitiktų paramos skyrimo reikalavimus:

• jis turi būti akredituotas atitinkamos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos pagal nacionalinę teisę;
• įnašų į fondą ir išmokų iš jo politika turi būti skaidri;
• jis turi turėti aiškias taisykles dėl atsakomybės už susidariusias skolas. Be to, turi būti parengtos ir patvirtintos atitinkamos valstybės narės TPF sukūrimo ir valdymo taisyklės, visų pirma dėl kompensacinių išmokų ūkininkams krizės atveju skyrimo ir reikalavimų toms išmokoms gauti atitikimo, taip pat dėl tokių taisyklių laikymosi administravimo bei stebėsenos.

TPF taisyklėse turi būti numatytos sankcijos, taikytinos ūkininko aplaidumo atvejais. Kritinio reiškinio atvejis atitinkamoje šalyje narėje kompetentingų institucijų turi būti paskelbtas ar pripažintas formaliai. Valstybės narės gali iš anksto nustatyti kriterijus, kuriais remiantis oficialiai bus nustatomas įvykis. Kompetentingų institucijų formalus įvykio pripažinimas yra Pasaulio prekybos organizacijos reikalavimas. Kalbant apie gyvūnų ligas, finansinė kompensacija gali būti skiriama tik už ligas, paminėtas Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos gyvūnų ligų sąraše arba / ir Tarybos sprendimo 2009/470/EB (dėl išlaidų veterinarijos srityje) priede.

Viešoji parama gali būti skiriama tik:

• administracinėms TPF įkūrimo išlaidoms, paskirstytoms ne daugiau kaip trejų metų laikotarpiu proporcingo mažėjimo tvarka;
• sumoms, kurios iš TPF išmokamos ūkininkams kaip finansinės kompensacijos (viešasis finansinis įnašas gali būti susijęs su komercinių paskolų, paimtų TPF, siekiant ūkininkams išmokėti finansines kompensacijas krizės atveju, palūkanomis);
• metinių įnašų į TPF papildymu;
• TPF pradiniu pasirašytuoju kapitalu.

Tam tikromis aplinkybėmis gali būti leidžiama privatiems subjektams, ne ūkininkams (pvz., medžiotojams), mokėti įnašus į TPF, nors jie neturės teisės gauti jokios kompensacijos ar padengimo, nes kompensacinės išmokos gavėjas gali būti tik aktyvus ūkininkas. TPF gali vykdyti ir kitas funkcijas, pvz., kredito teikimas fondo nariams.

Iš TPF skiriama parama siekiant kompensuoti nuostolius, patirtus dėl nepalankių klimato reiškinių, gyvūnų ar augalų ligos, kenkėjų antpuolio, arba dėl priemonės, patvirtintos pagal Direktyvą 2000/29/ EB, siekiant išnaikinti augalų ligą, kenkėjus arba sustabdyti jų plitimą, apriboti su aplinka susijusio įvykio padarinius, kurią taikant buvo sunaikinta daugiau kaip 30 proc. ūkininko vidutinės metinės praėjusių trejų metų laikotarpio produkcijos arba praėjusių penkerių metų laikotarpio vidutinės trejų metų produkcijos, neįskaitant didžiausios ir mažiausios vertės. Taisyklės ar metodai metinei faktinei konkretaus ūkininko produkcijai, kuri buvo sunaikinta, apskaičiuoti turi būti nustatyti iš anksto. Gali būti naudojami indeksai.

Parama pagal pajamų stabilizavimo priemonę visų sektorių ūkininkams skiriama, kai pajamų sumažėjimas viršija 30 proc. individualaus ūkininko vidutinių metinių praėjusių trejų metų laikotarpio pajamų arba praėjusių penkerių metų laikotarpio vidutinių trejų metų pajamų, neįskaitant didžiausios ir mažiausios vertės.

Konkretaus sektoriaus ūkininkams skirtos pajamų stabilizavimo priemonės atveju pajamų sumažėjimas turėtų viršyti bent 20 proc. Kompensuojama iki 70 proc. pajamų, prarastų tais metais, kuriais gamintojas įgyja teisę gauti šią pagalbą. Konkrečiam ūkininkui išmokama kompensacija negali būti didesnė už teisės aktuose nustatytą didžiausią paramos lygį. Maksimali parama gali būti išreikšta ne tik procentine išraiška. Pavyzdžiui, pagal pajamų stabilizavimo priemonę gali būti numatyta ir fiksuota suma (pvz., 10 000 Eur), kuri negali viršyti nustatyto 70 proc. lygio.

Turi būti nustatytos ir specialios taisyklės dėl kiekvieno konkretaus ūkininko įnašo mokėjimo – kokiais intervalais mokamas įnašas (kartą ar du kartus per metus). Be to, atskiro ūkininko įnašo dydis gali skirtis, įvertinus jo vidutines pajamas, ūkio dydį. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mažųjų ūkių skatinimui dalyvauti TPF veikloje.

Pagrindiniai EK patobulinimai, galiojantys nuo 2018 m. sausio 1 d.: suteikiama galimybė pajamų stabilizavimo priemonę taikyti konkrečiam sektoriui, tokiu atveju ūkininko pajamų sumažėjimas turi viršyti 20 proc., neišskiriant konkretaus sektoriaus – ūkininko pajamų sumažėjimas turi būti didesnis kaip 30 proc. paskutiniųjų trejų metų pajamų vidurkis. Panaikintas galiojęs draudimas neskirti viešojo įnašo pradiniam fondo kapitalui formuoti. Nuo 65 iki 70 proc. padidintas didžiausias ES paramos lygis.

Rizikos valdymo patirtis

Rizikos valdymo priemones 2014– 2020 m. įgyvendinti pasirinko 12 šalių, tarp jų ir Lietuva. Nacionaliniu lygmeniu priemones taiko 9 šalys, regioniniu – 3. Dešimt šalių prioritetą teikia draudimo įmokų kompensavimo priemonei. Penkios šalys pasirinko įgyvendinti priemones, susijusias su TPF kūrimu. Lietuva pasirinko įgyvendinti ir įgyvendina pirmąją priemonę, t. y. kompensuoja ūkininkams pasėlių draudimo įmokų dalį, draudžiantis nuo jų iššalimo ir stichinės sausros, kai draudžiamasi daugiau nei 30 proc. nuostoliams.

Tačiau ne visos šalys priemones sėkmingai įgyvendina. TPF sėkmės pavyzdžiu galima laikyti Prancūziją, kuri šią priemonę įgyvendina nuo 2010 metų, įsteigusi tarpusavio pagalbos fondą FMSE (Fonds national agricole de mutualisation sanitaire et environnementale). Be to, dauguma Prancūzijos ūkininkų, 2014–2020 m. dalyvaujančių FMSE, panašų instrumentą buvo sukūrę anksčiau ir jau turėjo reikalingas duomenų bazes ir metodus, skirtus kompensacinių išmokų dydžiui nustatyti vienos ar kitos rizikos atveju.

Tarpusavio pagalbos fondų (TPF) tikslas – išskaidyti riziką tarp fondo narių. Todėl TPF gali būti vertinamas kaip organizuotas, jungtinis finansinio rezervo kaupimo instrumentas, skirtas nuostoliams kompensuoti ir pajamoms stabilizuoti nuo galimų ūkininkavimo rizikų per tam tikrą laiką.

Nuostolių kompensavimo principų palyginimas

Tarpusavio pagalbos fondas

• kompensuojami ekonominiai nuostoliai, kai buvo sunaikinta daugiau kaip 30 proc. ūkininko praėjusių trejų metų vidutinės metinės produkcijos
• ES paramos lygis 70 proc.

Visų sektorių pajamų stabilizavimo priemonė

• parama skiriama, kai pajamos sumažėja 30 proc.
• kompensuojama iki 70 proc. prarastų pajamų
• ES paramos lygis 70 proc.

Konkretaus sektoriaus pajamų stabilizavimo priemonė

• parama skiriama, kai pajamos sumažėja bent 20 proc.
• kompensuojama iki 70 proc. prarastų pajamų
• ES paramos lygis 70 proc.