„Iš Lietuvos į Lenkiją išvežamas tik prastesnės kokybės pienas“, – taip teigia didieji pieno supirkėjai. „Mes parduodame lenkams, nes jie brangiau ir laiku moka“, – atšauna kooperatyvai, superkantys pieną iš ūkininkų ir parduodantys jį gamykloms Lenkijoje. Keletą metų besitęsiantis nesusikalbėjimas, atrodo, artimiausiu metu nesibaigs.

Pastaraisiais metais Lietuvoje kasmet superkama apie 1,4 mln. tonų pieno. Lietuvos pieno perdirbimo įmonės kiekvienais metais papildomai importuoja 300–400 tūkst. tonų žaliavos. Šį kiekį būtų galima sumažinti maždaug trečdaliu, jei Lietuvoje liktų į Lenkiją eksportuojamas pienas.

Beveik visą žalią pieną, kurio ūkininkai neparduoda mūsų šalyje, eksportuoja į Lenkiją – nuo 2012 m. Lietuva yra didžiausia kaimyninės šalies pieno tiekėja iš užsienio. Konkrečiau: pastaruosius ketverius metus kasmet nuo 93 iki 97 proc. arba 90–116 tūkst. tonų viso iš Lietuvos eksportuojamo pieno išvežama į Lenkiją.

Lenkams daugiausia pieno parduoda Suvalkijos ūkininkai ir kooperatyvai, bet jis gabenamas ir iš kitų Lietuvos vietovių. Šiuo metu 6–8 kooperatyvai parduoda pieną Lenkijos supirkėjams.

Lenkai už riebesnį nemoka brangiau

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarptautinių ryšių koordinatorius Eimantas Bičius pabrėžia, kad ūkininkai turi teisę pieną parduoti kam tik nori. Tačiau, jei pienas parduodamas kitos šalies pieno supirkėjui, ūkininkas kiekvieną mėnesį Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui turi pateikti eksporto ataskaitą.

Pasak jo, lenkai superka ne mažesnio kaip 4 proc. riebumo pieną, bet už riebesnį moka tiek pat. „Todėl ūkininkai kartais gali patirti nuostolių, kai pagamina riebesnį pieną. Jei lenkams trūksta pieno, jų supirkėjai tiesiai pas mūsų ūkininkus atvažiuoja ir siūlosi supirkti, jei ūkis gali pasiūlyti ne mažiau kaip toną pieno“, – pažymi E. Bičius.

„Parduodame tam, kas brangiau moka. Kartais labiau apsimoka parduoti lenkams, kartais – lietuviams“, – sako Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas, žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius Jonas Kuzminskas.

Pašnekovas perpasakoja pokalbį su ūkininku. „Jis kasdien lenkams parduoda po 1,5 tonos už 28 ct/kg, o Lietuvoje jam siūlo 23 ct/kg. Nors gali pasiūlyti po 1 000 tonų per mėnesį, bet Lietuvoje supirkėjai sutinka mokėti tik 23 centus“, – stebisi J. Kuzminskas.

Jo teigimu, šiemet nelabai apsimoka pieno parduoti Lenkijos supirkėjams. „Pieno gėlė“ tik apie 10 proc. pieno pagal sutartį parduoda lenkams, tačiau buvo metas, kai tik tokią dalį parduodavome Lietuvoje. 2016–2017 m. ūkius išgelbėjo galimybė parduoti pieną Lenkijai. Kai 2016 m. vasarą pradėta daugiau pieno parduoti lenkams ir pas mus kaina ėmė kilti“, – prisimena J. Kuzminskas.

Kooperatyvai kalba apie vienijimąsi

Ekologinio pieno kooperatyvo „Eko tikslas“ direktorius Mindaugas Petkevičius pastebi, kad Lietuvos didieji pieno perdirbėjai už latvišką ir estišką pieną moka 2–3 ct/kg daugiau nei už lietuvišką pieną. Jis tai vadina nerimtu žaidimu.

„Mūsų situacija kitokia, nes superkame tik ekologišką pieną. Jį parduodame dviem nedidelėms Lenkijos gamykloms, kurios gamina jogurtą, sviestą, sūrį, varškę. Lenkijoje šių metų sausį už natūralų ekologišką pieną buvo mokama apie 38 ct/ kg, Lietuvoje – maždaug 7 centais mažiau. Ekologiško pieno kaina aukštesnė, nes jį gamina atokiau gyvenantys ūkininkai, pienvežiai turi apvažiuoti daug vietų, kol jį surenka. Su lenkais patogu dirbti: pasirašome metines sutartis, o supirkimo kainos gali būti peržiūrimos kas 3 mėnesius, bet tik atsiradus tam tikroms sąlygoms“, – sako M. Petkevičius.

Jis teigia pamenąs, kad vienu metu Lietuvoje už superkamą pieną mokėta tiek pat, kaip Lenkijoje. „Bet tai truko tik vieną mėnesį“, – tikina jis.

M. Petkevičius paaiškina, kad kooperatyvai nėra tik perpardavinėtojai, kaip juos mėgsta vaizduoti didieji gamintojai. „Kooperatyvus įkuria patys ūkininkai, įrengia supirkimo punktus, apsirūpina reikalinga technika, automobiliais ir nori savo pieną parduoti už teisingą kainą. Einame link didesnės kooperacijos. Pats dalyvauju šiame procese, noriu, kad kuo greičiau kooperatyvai susijungtų ir viena įmonė atstovautų visų pieno gamintojų interesams, tačiau tam kol kas trukdo teisės aktai. Kooperacijai tikimės gauti paramos, tačiau kol kas parama gali būti skiriama ne tam, kam iš tiesų ji reikalinga. Tikimės, kad po diskusijų su Žemės ūkio ministerija pavyks pakoreguoti teisės aktus ir kooperatyvai galės susivienyti“, – viliasi M. Petkevičius.

Šiuo metu kooperatyvai superka apie 33 proc. Lietuvoje pagaminto pieno.

Lenkai superka blogesnį pieną?

Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis nesureikšmina į Lenkiją išvežamo Lietuvoje pagaminto pieno.

„Į Lenkiją išvežamas pienas, kuris dėl kokybinių parametrų netinka mūsų didžiosioms pieno perdirbimo gamykloms. Jis labiau užterštas, jame daugiau somatinių ląstelių, iš tokio pieno nepagaminsi varškės, sūrio, grietinės, arba jį turi valyti, naudodamas brangias technologijas, o tai neapsimoka“, – teigia E. Simonis.

Jis į Lenkiją pieną vežančius ūkininkus ir kooperatyvus vadina „sportininkais“. „Kai lenkams prireikia daugiau pieno, jo ieško Lietuvoje. Tada ūkininkai ir kooperatyvai susigundo jį parduoti lenkams, nes gauna brangiau, nei pienas superkamas Lietuvoje. Kai lenkams pieno nebereikia, po 1–2 mėnesių išmeta lietuvių ūkininkus iš barščių. Tuomet mūsų ūkininkai puola siūlyti pieną didiesiems supirkėjams, kurie ūkininkams gali pasiūlyti po 12 ct/kg, nes iš jo gamina pieno miltelius, kurių jau prigaminta daugiau nei suvartojama, visi sandėliai pilni, todėl kaina nukritusi. Tuomet šie „sportininkai“ skundžiasi Žemės ūkio ministerijai, kad mes juos skriaudžiame, per mažai mokame už pieną. Patys sau prisidaro daug bėdos“, – sako E. Simonis.

Jis atkreipia dėmesį į skirtumą tarp kontraktuoto ir nekontraktuoto pieno. „Pernai vokiečiai už kontraktuotą pieną mokėjo vidutiniškai po 34 ct/kg. Lietuvoje mes pernai lapkritį mokėjome po 39 ct/kg, kai jo patiekiama daugiau kaip 40 tonų per mėnesį. Už nekontraktinį riebų pieną vokiečiai siūlė po 15 ct/kg, už liesą pieną – 4 centus už kilogramą“, – lygina E. Simonis.

Patogiau bendradarbiauti su kaimynais

„Į Lenkiją keliauja prastesnės kokybės pienas? Labai neatsakingi žodžiai. Negi manote, kad lenkai kvailesni už lietuvius ir perka prastesnį pieną?“, – stebisi J. Kuzminskas.

Jis pažymi, kad kooperatyvai patys neveža pieno į Lenkiją. „Tam reikėtų turėti pienvežius, samdyti bent du vairuotojus. Būtų sunku, dar ir keliai į Mozūriją nėra visai išvystyti, trūksta aplinkkelių. Tačiau lenkai patys samdo mašinas, kurios atvažiuoja pasiimti pieno. Vežant pieną į Lietuvos gamyklas, patys turime rūpintis logistika“, – lygina J. Kuzminskas.

Lietuvoje pieną perdirba per 20 įmonių, tačiau 5 didžiausios pieno perdirbimo įmonės („Pieno žvaigždės“, „Rokiškio sūris“, „Žemaitijos pienas“, „Vilkyškių pieninė“, „Marijampolės pieno konservai“) perdirba apie 94 proc. viso perdirbamo pieno Lietuvoje ir nustato sąlygas.

J. Kuzminskas pripažįsta, kad kooperatyvai turėtų kartu parduoti pieną supirkėjams Lietuvoje. „Jei susikooperuotume ir parduotume per vieną vamzdį, neabejotinai išloštume. Nesugebame, tam trukdo įvairios aplinkybės, skirtingos galimybės, interesai. Esame suskaldyti, o didieji supirkėjai tuo naudojasi. Didžiosios įmonės sudaro neįvardytus kartelius, superka pieną vienoda kaina. Bandome tuos kartelius išardyti, bet gamintojai puikiai žino mūsų galimybes. Be to, neturime savo perdirbimo galimybių, tai irgi blogai. Stambūs ūkiai dabar gauna gerą kainą, o mažieji skriaudžiami. Bet jei neliks mažiukų, stambiesiems irgi nebus gerai, kaina sumažės“, – sako J. Kuzminskas.

Jis pastebi, kad pieno gamintojų situacija yra blogesnė nei grūdininkų. „Grūdus galima parduoti ne vienai superkančiai bendrovei, jų kainas reguliuoja pasaulinė rinka. Jei kaina netinka – grūdus galima palaikyti iki geresnio laiko. O pienas – ne žvyras, turi iš karto parduoti“, – lygina J. Kuzminskas.

Lietuvoje – per maži ūkiai

Pasak E. Simonio, pieno supirkimo statistika Baltijos šalyse liudija, jog Latvijos ir Estijos pieno ūkiai dirba efektyviau, jų konkurencinis potencialas didesnis. Tai lemia skirtinga Baltijos šalių pieno ūkių struktūra: Lietuvoje pieno supirkimo rinkoje dalyvaujančių ūkių vidutinis dydis siekia 11, Latvijoje – 20, Estijoje – 133 karves.

„Tarp Europos Sąjungos šalių, kuriose pienininkystė užima svarbią ekonomikos dalį, Lietuvos pieno ūkių struktūra yra labiausiai atsilikusi. Pernelyg didelis smulkių pieno ūkių skaičius šalies biudžetui yra nemenka našta – valstybė kasmet priversta dengti patiriamus neefektyviai veikiančių ūkių nuostolius. Estijos valdžia prieš du dešimtmečius pradėjo vykdyti pieno ūkių pertvarką – priėmė sprendimą, kad prekiniai pieno ūkiai privalo veikti rinkos sąlygomis. Nuo 1995 m. iš 3 000 prekinių pieno ūkių šiuo metu liko 648, kurie rinkai sugeba patiekti dar daugiau pieno nei iki reformos. Šiuo metu Estija pagal vidutinio pieno ūkio dydį yra viena iš Europos Sąjungos lyderių. Estijoje per metus iš karvės vidutiniškai primelžiama po 8,8 t, Lietuvoje – po 5,7 tonos pieno. Palyginti su Estija, Lietuvoje pieno ūkių yra 35 kartus daugiau – 23 tūkst., tačiau jie parduoda vos dukart daugiau pieno nei estai. Pieno ūkio dydis yra esminė konkurencijos pranašumo sąlyga – juo didesnį aukštos kokybės pieno kiekį ūkis gali pasiūlyti, tuo didesnė kaina už jį mokama“, – teigia E. Simonis.

Lenkija – dvylikta pasaulyje

Lenkija yra ketvirta didžiausia pieno gamintoja Europos Sąjungoje, užima 12 vietą pasaulyje, pagamindama 2 proc. viso pasaulio pieno.

2016 metais šalyje pagaminta 13,1 mln. t pieno. Lenkijoje veikia 175 pieno produktų gamybos bendrovės, kuriose dirba daugiau kaip 32 tūkst. žmonių. Daugiausia Lenkijoje pagamintų pieno produktų eksportuojama į Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Nyderlandus ir Čekiją.

Lenkija 2016 m. importavo 192 tūkst. t žalio pieno, o eksportavo 418 tūkst. t, daugiau kaip pusė išvežta į Vokietiją (276 tūkst. t), 102 tūkst. t iškeliavo į Baltarusiją.

Europos Komisijos duomenimis, Lenkijos pieno pramonėje dominuoja kooperatyvai, kurie 2012 m. supirko 66 proc. viso pieno (palyginimui, 2000 metais supirko net 80 proc.).

Du iš jų („Mlekpol“, „Mlekovita“) yra tarp septynių didžiausių Lenkijos kompanijų pagal pardavimus ir superkamo pieno kiekį. Jie superka 23 proc. viso pieno, supirkdamos atitinkamai po 1,4 mln. ir 0,8 mln. tonų žalio pieno, o jų pardavimai sudaro apie 20 proc. viso sektoriaus, kuris siekia 1,5 mlrd. eurų.

Šie du kooperatyvai turi apie 25 tūkst. tiekėjų, kurie sudaro 16 proc. visų Lenkijos pieno tiekėjų.

Likusios 19 didžiųjų įmonių (kurios superka daugiau kaip 100 tūkst. t per metus) iš viso 2012 m. supirko 3,158 mln. t pieno, t. y. vidutiniškai po 166 tūkst. tonų. Jos iš viso superka 34 proc. pieno, įskaitant 12 proc. dalį, kurią sudaro pieno produktų gamintojai. Trys iš šių gamintojų („Danone“, „Polmlek“, „Lacpol“) yra tarp septynių didžiausių gamintojų, jų pardavimai viršija 300 mln. eurų per metus, o apdoroto pieno kiekis sudaro po 200–700 tūkst. tonų.

Nė vienas Lenkijos kooperatyvas neturi savo skyrių užsienyje, tačiau kai kurios gamyklos superka pieną iš Lietuvos.